Su R. Balčikoniene kalbamės apie įtraukiojo ugdymo privalumus ir trūkumus, apie regos negalią turinčių vaikų mokymą Lietuvoje ir užsienyje.
– Žmonių, turinčių regos sutrikimų, mokymo istorija Lietuvoje skaičiuoja ne vieną dešimtmetį. Gal primintumėte, kaip keitėsi požiūris į šių žmonių mokymą, jiems suteikiamą išsilavinimą?
– Regėjimo negalią turinčiųjų grupė išsiskiria savo pasiekimais švietimo srityje, ir ne tik Lietuvoje. Daugybę metų mūsų šalyje nebuvo poreikio kalbėti apie švietimo kokybę – akademinis neregių ugdymas buvo labai geras. Papūtus naujiems vėjams, su naujomis, progresyviomis ir gražiomis idėjomis atsirado ir naujų problemų.
Pamenu, kaip, būdama silpnaregė, pradėjau lankyti pirmąją klasę bendrojo ugdymo mokykloje. Sėdėjau pirmame suole, tačiau vis tiek nemačiau to, kas rašoma ant lentos. Vaikai su manimi nedraugavo, jaučiausi vieniša. Kai tėvai mane perkėlė į specialiąją A. Jonyno mokyklą, prasidėjo visai kitas gyvenimas. Čia visi buvome lygūs, čia susiradau draugų, čia gimė pirmosios meilės. Kartu mokėmės, kartu išdykaudavome. Tačiau ne tai buvo svarbiausia – mums suteiktas puikus išsilavinimas, nemaža dalis bendramokslių įstojo į aukštąsias mokyklas.
Apie įtraukųjį ugdymą pradėta kalbėti praėjusio amžiaus pabaigoje. Tuo metu į jį nepasitikėdami žiūrėjo ne tik bendrojo ugdymo mokyklų pedagogai, bet ir Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Nepaisant to, įtraukiojo ugdymo idėja skynėsi kelią, visi pripratome prie minties, kad tai visai realu ir įmanoma.
2003–2005 m. buvo rengiama Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, prie jos kūrimo prisidėjo Europos ir pasaulio aklųjų sąjungos. Ypač daug aistrų visiems kėlė su neregių švietimu susijęs straipsnis. Europos ir pasaulio aklųjų sąjungos palaikė įtraukiojo mokymosi koncepciją, bet reikalavo, kad Konvencijoje būtų palikta galimybė vaikams mokytis specialiojoje mokykloje.
JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 24 straipsnio 2 punkto e dalyje sakoma: „Įgyvendindamos šią teisę, valstybės, šios Konvencijos šalys, užtikrina, kad aplinkoje, kuri geriausiai skatina akademinį ir socialinį vystymąsi, būtų teikiamos veiksmingos individualizuotos paramos priemonės, suderintos su visiškos įtraukties tikslu.“ Į šį punktą buvo žiūrima kaip į galimybę išlaikyti specialiąsias mokyklas.
Netrukus po to, kai Lietuva ratifikavo Konvenciją, LASS pasiekė pirmieji atgarsiai apie rimtas neregių ugdymo problemas. Lietuvoje tuo metu jau kurį laiką nebebuvo rengiami tiflopedagogai. Kreipėmės į ŠMM prašydami atkreipti dėmesį į tai, kad daugelis tiflopedagogų artėja prie pensinio amžiaus, jų rengimo klausimą reikia spręsti neatidėliotinai. ŠMM kvietė dirbančius mokytojus ir mokytojų padėjėjus nemokamai įgyti specialiosios pedagogikos bei psichologijos žinių. Deja, norinčių dalyvauti mokymuose neatsirado. Manyčiau, priežastis ta, kad iki šiol nesutvarkyta tiflopedagogų, ypač vykstančių dirbti į šeimas, apmokėjimo už darbą sistema.
Siekdami įvertinti situaciją visoje Lietuvoje, lankėmės Vilniaus, Anykščių, Utenos, Ignalinos mokyklose, kur mokėsi neregiai vaikai. Surinkti faktai kėlė didelį nerimą: specialistai skundėsi, kad neparengtos įvairių disciplinų mokymo metodikos, mokytojai nežino, kaip vaikus mokyti matematikos, fizikos, chemijos. Paaiškėjo, kad labai trūksta pagalbinių priemonių, neregiai dažnai neturi vadovėlių Brailio raštu, mokosi tik iš tų, kuriuos gauna iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC). Buvo akivaizdu, kad bendrojo ugdymo mokyklos nepasirengusios priimti neregių.
Įdomu pastebėti, kad lankantis bendrojo ugdymo mokyklose neteko girdėti žodžio „įtraukusis“. Nei mokytojai, nei mokyklų administracijos, juo labiau tėvai šio termino nevartoja – kalbama tik apie integruotą mokymą. Todėl akivaizdu, kad naujausia švietimo politika ir jos tendencijos tebėra menkai žinomos.
– Kokių priemonių imtasi, kad situacija gerėtų?
– Kadangi kaltinimų švietimo sistemai buvo iš tiesų daug, 2013-ųjų rudenį organizavome apskritojo stalo diskusiją. Joje dalyvavo integruotai besimokančių neregių vaikų mokytojai, ŠMM ir LASS atstovai. Per diskusijas mokytojai kėlė klausimą dėl tiflopedagogų atlyginimų, ypač kai vykstama dirbti su vaikais į tolesnius rajonus. Svarstyta, kaip spręsti alternatyvių vadovėlių problemą, neregių socializacijos problemas tiek specialiojoje, tiek ir bendrojo ugdymo mokykloje. Prieita prie išvados – būtinas glaudesnis tarpinstitucinis bendradarbiavimas.
LASS aktyviai dalyvavo rengiant alternatyviąją ataskaitą dėl JT Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje. Ataskaitoje atkreiptas dėmesys į tai, kad mokyklos ir kitos ugdymo įstaigos nepasirengusios priimti neįgaliųjų, joms trūksta kompetentingų darbuotojų, nemažai pedagogų yra nusistatę prieš specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų mokymą. Be to, nėra atliekamos patikros ar tyrimai, leidžiantys įvertinti regos ir klausos negalią turinčių vaikų ugdymosi kokybę.
Ataskaitoje pažymėta, kad Lietuvoje mokytojo padėjėjais leidžiama įdarbinti neįgalaus vaiko tėvus, tai formuoja ne itin teigiamą mokytojų ir bendraamžių požiūrį į neregį, be to, mokytojai negauna objektyvios informacijos, ar vaikas savarankiškai atlieka užduotis. LASS ne kartą kreipėsi į ŠMM, prašydama uždrausti neregio vaiko mamai ar tėvui dirbti mokytojo padėjėju. Deja, kol kas tokia nuostata nepriimta.
– Galbūt teko nagrinėti, ką apie įtraukųjį ugdymą mano regos sutrikimų turintys vaikai ar jų tėvai?
– Šių metų pradžioje atlikome jaunų neregių, kurie mokėsi specialiojoje, bendrojo ugdymo mokykloje ar abiejose, apklausą. Balsai pasiskirstė tolygiai. Beveik visi, pritarę galimybei mokytis specialiojoje mokykloje, paminėjo kokybiškesnį išsilavinimą, kuris vis dar nesuteikiamas bendrojo ugdymo mokyklose.
Jaunų tėvų, auginančių neįgalius vaikus, požiūris jau kitoks – jie siekia, kad jų vaikai mokytųsi drauge su bendraamžiais. Deja, dažnai tėvų prašymu bendrojo ugdymo mokykloje vaikams skiriamas namų mokymas, jie atleidžiami nuo kūno kultūros pamokų ar egzaminų.
– Kaip į įtraukųjį švietimą žiūri kitos Europos aklųjų sąjungai priklausančios nacionalinės aklųjų organizacijos?
– Problemų turi dauguma šalių, ne kartą teko išgirsti labai rimtų nusiskundimų. Beje, vienaip kalbama iš tribūnų, kitaip – kai bendraujama prie puodelio kavos. Skandinavų teigimu, visuomenė keičiasi greitai ir įtraukiojo švietimo sistema nespėja prisitaikyti, be to, trūksta pedagogų, mokančių Brailio raštą. Įtraukusis švietimas net ir turtingoms Skandinavijos šalims kainuoja pernelyg brangiai, o ugdymo kokybė lieka antroje vietoje.
Čekijos aklųjų sąjungos prezidentas atvirai nepritaria visiems, kritikuojantiems specialiąsias mokyklas. Jis teigia, kad pasaulio turtingiausieji savo atžalas siunčia į privačias, brangias ir labai uždaras mokyklas. Priežastis – kad vaikai gautų kuo geresnį akademinį išsilavinimą. Italijos Ritmejerio aklųjų centro direktorė taip pat pripažino, kad dėl socializacijos buvo paaukota ugdymo kokybė.
Vis dėlto įtraukusis švietimas skinasi kelią. Europos Parlamentas 2017 metais priėmė rezoliuciją dėl Europos neįgaliųjų strategijos įgyvendinimo. Joje visos šalys skatinamos imtis efektyvių priemonių kovojant su neįgaliųjų atskirtimi mokyklose ir kitose mokymosi institucijose. Siūloma parengti efektyvias nacionalines perėjimo į atvirą visuomenę programas, kurios užtikrintų kokybišką įtraukųjį mokymąsi ir profesinį parengimą. Taip pat pabrėžiama, kad reikia perkvalifikuoti mokytojus, parengti juos dirbti su neįgaliaisiais, o ypač – su kompleksinę negalią turinčiais vaikais.
– Ar keičiasi požiūris Lietuvoje?
– Deja, reikia pripažinti – jei ir keičiasi, tai labai lėtai. Ir pikta, ir liūdna, kad tik dėl didelių LASS pastangų ir nemažo finansinio indėlio pernai 8 mokytojai pradėjo tiflopedagogikos studijas Šiaulių universiteto Tęstinių studijų institute. Nors Lietuvos politikai garsiai kalba apie įtraukųjį švietimą, jokia valstybinė institucija neskyrė lėšų šioms studijoms.
Mokyklos nėra pasirengusios ir nelaukia neregių, tik bijo viešai tai pripažinti. Neseniai lankėmės bendrojo ugdymo mokyklose, kur mokosi neregiai. Pedagogai sukasi kaip išmano, bet problemų apstu. Neregiai vaikai atleidžiami nuo egzaminų dėl neaiškių priežasčių, nelanko informatikos pamokų, nes nėra kam įrašyti ekrano skaitymo programos, be to, metų metais negauna būtinų tiflopedagogo paslaugų. Tai tik paprasti pavyzdžiai, rodantys, kaip toli esame nuo gražios kokybiško įtraukiojo švietimo idėjos.
Šiemet vėl kreipėmės į švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę dėl nekokybiškų švietimo paslaugų neregiams bendrojo ugdymo mokyklose. Siūlėme, kad LASUC taptų daugiafunkciu resursų centru, kuriame tobulintųsi būsimieji tiflopedagogai ir specialieji pedagogai, vyktų seminarai ir mokymai bendrojo ugdymo mokyklų pedagogams. Be to, LASUC turėtų vėl atsirasti informacinių technologijų skyrius, kuriame kvalifikaciją keltų ar į mokymus atvyktų su neregiais vaikais dirbantys informacinių technologijų mokytojai. Šiame centre turėtų būti kaupiamos specifinės ir labai brangios neregiams reikalingos mokymo priemonės, kurios būtų skolinamos arba nuomojamos mokykloms.
Mokiniai, turintys regėjimo negalią, galėtų atvykti į LASUC kelioms savaitėms, kad sustiprintų orientacijos, mobilumo įgūdžius, įsisavintų Brailio raštą, pagilintų informacinių technologijų žinias. LASUC ekspertų komandos turėtų lankytis savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklose, kuriose ugdomi neregiai, ir teikti pagalbą vietoje.
Ar ministerija išgirdo mūsų siūlymus? Norisi tikėti, kad taip. Laukiame planuojamo susitikimo su ŠMM atstovais ir esame nusiteikę švietimo temos neapleisti – ji mums gyvybiškai svarbi.
– Kokios pozicijos diskusijose apie įtraukųjį švietimą laikosi LASS?
– Viena iš JT komiteto rekomendacijų Lietuvai – kad Konvencijos šalys turi konsultuotis su neįgaliaisiais ir juos aktyviai įtraukti į procesus dėl visų įtraukiojo ugdymo politikos planavimo, įgyvendinimo, stebėsenos ir vertinimo klausimų. Neįgalieji ir, jeigu būtina, jų šeimos turi būti pripažįstami partneriais, o ne vien švietimo vartotojais.
LASS remia įtraukiojo ugdymo idėją. Vis dėlto matydami šiuo metu bendrojo ugdymo mokyklose besiklostančias aplinkybes, baimindamiesi, kad politikuodami apie gražias socializacijos idėjas prarasime ištisą neregių kartą, negalime palaikyti tokios sistemos, kokia ji yra dabar. Svarbiausia – ugdymo kokybė, ir turime bendromis jėgomis, visomis išgalėmis jos siekti.
