Trys tė­vų įp­ro­čiai, dėl ku­rių ken­čia vai­kų re­zul­ta­tai

1. EMOCIJOS

Emo­cin­gai rea­guo­jan­čių tė­vų vai­kai la­biau lin­kę į ne­tin­ka­mą el­ge­sį.

Jei vai­kas nek­lau­so, leng­viau­sia su­rea­guo­ti emo­cin­gai – ar tai bū­tų rė­ki­mas, ar gra­si­ni­mas baus­mė­mis, net jei iš tik­rų­jų jos nie­ka­da ne­bus pri­tai­ky­tos.

Ta­čiau Va­šing­to­no uni­ver­si­te­to at­lik­tas ty­ri­mas pa­ro­dė, kai vai­kai el­gia­si ge­riau, kai tė­vai pa­ro­do ap­gal­vo­tą reak­ci­ją, – iš­lie­ka ra­mūs, da­ly­kiš­ki.

Ty­rė­jai su­kū­rė prog­ra­mą, pa­gal ku­rią 50 iki­mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kų tė­vų bu­vo mo­ko­mi val­dy­ti sa­vo emo­ci­jas ir el­ge­sį. Kal­bant konk­re­čiai, jie iš­mo­ko, kaip ma­ty­ti tai, kas vyks­ta šiuo me­tu, šil­tai at­sa­ky­ti į vai­ko emo­ci­jas, elg­tis nuo­sek­liai ir ska­tin­ti sa­va­ran­kiš­ku­mą si­ūlant pa­gal­bą tik ta­da, kai jos rei­kia.

Mo­ky­mai vy­ko tris mė­ne­sius, per juos tė­vai ir jų vai­kai bu­vo ste­bi­mi. Moks­li­nin­kai nus­ta­tė, kad kai tė­vai iš­mo­ko ge­riau val­dy­ti sa­vo emo­ci­jas ir el­ge­sį, vai­kai pra­dė­jo de­monst­ruo­ti ge­res­nius so­cia­li­nius įg­ūd­žius ir ma­žiau nei­gia­mo el­ge­sio.

2. KONT­RO­LĖ

Kont­ro­liuo­jan­čių tė­vų vai­kai ne­mo­ka su­si­do­ro­ti su įtam­pa.

Tai pa­ro­dė ty­ri­mas, at­lik­tas Mi­ne­so­tos uni­ver­si­te­te, ku­ris aš­tuo­ne­rius me­tus ste­bė­jo 422 vai­kus ir ana­li­za­vo tė­vų san­ty­kį su vai­kais, kai jiems bu­vo dve­ji, pen­ke­ri ir de­šimt me­tų. Straig­tas­par­niais va­di­na­mi tė­vai bu­vo api­bū­din­ti kaip tie, ku­rie nuo­lat aiš­ki­na vai­kui, ką da­ry­ti, yra per­ne­lyg griež­ti ir daug rei­ka­lau­jan­tys.

Ty­rė­jai nus­ta­tė, kad taip augin­ti vai­kai tu­rė­jo po­lin­kį maiš­tau­ti, grei­tai su­sier­zin­ti ir tap­ti apa­tiš­ki. Dvi­me­čiai, ku­rie gy­ve­no aky­lai kont­ro­liuo­ja­mi, su­lau­kę pen­ke­rių sun­kiau val­dė emo­ci­jas ir el­ge­sį, pa­ly­gin­ti su pen­kia­me­čiais, ku­rie augo tu­rė­da­mi dau­giau auto­no­mi­jos.

Kai jiems bu­vo de­šimt me­tų, ma­žiau sau­go­tiems nuo­lat virš gal­vos be­si­su­kan­čių tė­ve­lių-sraig­tas­par­nių ge­riau se­kė­si mo­kyk­lo­je, jiems bu­vo pap­ras­čiau so­cia­li­nė­je ap­lin­ko­je, jie de­monst­ra­vo ma­žiau emo­ci­nių prob­le­mų.

3. MIEGAS

Tė­vų, ku­rie ne­pa­kan­ka­mai mie­ga, vai­kai grei­čiau įk­limps­ta į bė­dą. Taip yra to­dėl, kad neiš­si­mie­go­ję tė­vai pa­lei­džia va­de­les, – jų el­ge­sys pra­ran­da bet ko­kį griež­tu­mą ar nuo­sek­lu­mą. Tai ypač bū­din­ga mo­ti­noms. Įro­dy­ta, kad dėl to­kio vai­kų auk­lė­ji­mo bū­do at­si­ran­da ten­den­ci­ja paaug­liams įsi­vel­ti į ri­zi­kin­gas veik­las, leis­ti lai­ką su pras­tą įta­ką da­ran­čiais bend­raam­žiais, bė­gio­ti iš pa­mo­kų ir var­to­ti al­ko­ho­lį ar nar­ko­ti­kus.

Ili­no­jaus uni­ver­si­te­to ty­rė­jai ste­bė­jo 234 mo­ti­nas, ku­rios se­gė­jo prie­tai­sus, se­ku­sius jų mie­go ko­ky­bę. Jų paaug­liai vai­kai už­pil­dė an­ke­tas at­sa­ky­da­mi į klau­si­mus, kaip mo­ti­nos juos augi­na.

Paaiš­kė­jo, kad mo­ti­nos, ku­rios dau­giau mie­go­jo ar su­ge­bė­jo leng­viau už­mig­ti, augi­no paaug­lius, ku­rie apie at­leis­tas tė­vų va­de­les kal­bė­jo ma­žiau.