Bėdos prasidėjo nuo pat berniuko gyvenimo pradžios po gimdymo traumos. Pirmi du moters gimdymai buvo sklandūs, trečiasis irgi prasidėjo gerai, bet vėliau komplikavosi.
Po poros valandų nuo jo pradžios akušerė sunerimusi pakvietė gydytoją, nes vaisiaus širdies tonai būdavo tai aukšti, tai žemi, tai vėl normalizuodavosi. Gydytojas pasakė, kad tai gali būti normali vaisiaus reakciją į sąrėmius. Gimti vaikas neskubėjo, tad po kurio laiko moteriai skirta skatinamųjų vaistų, kad procesas vyktų greičiau.
Praėjus dar porai valandų, gimdymas prasidėjo, bet moteris jautė, kad jis visai kitoks nei pirmieji du – neatrodė, kad vaikelis pats norėtų gimti, gimdyvė jį tarsi per prievartą išstūmė į šį pasaulį. Ir dabar ji karts nuo karto pagalvoja apie tai, kad jeigu jai būtų atliktas cezario pjūvis, viskas būtų susiklostę kitaip.
Naujagimis visai nekvėpavo, medikai puolė jį gaivinti. Vaikelis nebuvo pamėlynavęs, tad gydytojas išsigandusiai mamai sakė, kad viskas turėtų būti gerai. Gal po 12 minučių berniukas pradėjo pats kvėpuoti ir iš karto buvo išneštas į inkubatorių.
Tačiau gerai nebuvo – po kelių valandų naujagimis reanimobiliu buvo pervežtas į Kauno klinikas. Prieš jį išvežant klinikų gydytoja trumpam mamai į palatą atnešė sūnelį – Lina iki šiol ryškiai atsimena, koks mielas jis tuomet atrodė.
Domantas gimė 7 valandą ryto, o atėjus vakarui jam prasidėjo stiprūs traukuliai. Tai buvo epilepsijos priepuolis, ir jis iš klinikų naujagimių skyriaus buvo perkeltas į reanimaciją.
Linai iki šiol suspaudžia širdį atsiminus, kokį sūnelį ji ten pamatė kitą dieną – jis buvo prijungtas prie kėpavimo aparatų, pastatytos lašelinės, degė daug lempučių, aparatai vis pypsėjo, o vaikutis visas virpėjo, vos pramerkdavo akytes ir vėl užsimerkdavo.
Trečią dieną reanimacijoje jam prasidėjo plaučių uždegimas ir sepsis. Tėvų supratimu, jis prasidėjo dėl nuolat vykusių intervencijų ir po kelis kartus per dieną atliekamų kraujo tyrimų.
Reanimacijoje naujagimas išbuvo dvi savaites, po to dar dvi praleido naujagimių skyriuje. Kai būklė stabilizavosi, jis buvo išleistas namo.
Jie – iš tų, kuriems nepasisekė
Klinikose tėvai vis klausė medikų, kokia ateitis jų laukia. „Kai kurie gydytojai sakė, kad problemų su vaiko raida ir sveikatos būkle kils, kiti ramino, kad viskas turėtų būti gerai – vienus gimdymo traumos labai pažeidžia, o kitiems jos praeina be pasekmių. Visgi mums atiteko vienas sunkiausių variantų“, – konstatavo Lina.
Parsivežę kūdikį namo tėvai jautė, kad kažkas negerai – jo kojytės ir rankytės buvo labai įsitempusios, vis pasikartodavo epilepsijos priepuoliai. Ši liga iki šiol labai stipri ir nepasiduodanti gydymui vaistais.
Sulaukęs kelių mėnesių berniukas nemezgė akių kontakto ir skleidė labai mažai garsų. Ketvirtą mėnesį patvirtinta cerebrinio paralyžiaus diagnozė. Dar po kurio laiko diagnozuota akių nervų atrofija, tačiau nervai žuvę ne visiškai, o tai reiškia, jog jis šiek tiek mato – į šviesą ir tamsą jo akytės reaguoja.
„Tada prasidėjo ir iki šiol tęsiasi įvairios reabilitacijos, mankštos – ir skiriamos valstybės, ir, kai jas išnaudojame, privačios“, – sakė Lina.
Išmoko šypsotis ir čiauškėti
Ką beveik trejų sulaukęs Domantas moka ir gali daryti? Lina pasakojimą pradeda nuo to, kad nuo antrųjų sūnaus gyvenimo metų jie tapo feisbuko grupės „Vilties spindulėlis“ nariais. Ten ji prašė žmonių pagalbos Domanto gydymui vienoje Novosibirsko klinikoje. Joje taikoma makrofagų ląstelių terapija neurologinėmis ligomis sergantiems vaikučiams.
Po gydymo kurso Novosibirske dabar praėjęs pusmetis, ir Lina tikina, kad rezultatas akivaizdus: „Domantukas išmoko tikslingai šypsotis, ko seniau nedarydavo. Reaguoja į pakutenimą, pakalbinimą. Mokosi kramtyti maistą – iki tol valgydavo tik tyreles ir kitokį trintą maistą, o dabar jau suvalgo, kad ir iš lėto, ir stambesnius gabalėlius. Jo progresą mato ir kineziterapeutės – mankštų metu jis stengiasi nulaikyti galvytę ir nugarytę, stipriau remiasi kojytėmis. Kai paimu jį ant kelių, jaučiu, kad stengiasi sėdėti pats. Pats jis žaisliukų neima, bet žaidžiant su jo rankytėmis iš jo veidelio matyti, kad jam tai labai patinka.“
Iki terapijos vaikas ne tik nesišypsodavo, bet ir labai mažai verkdavo – tik tada, kai kažką ypatingai skaudėdavo. Per dieną jis išleisdavo vos kelis garsus, o dabar savo kalba čiauška ir čiauška beveik nesustodamas.
Kalba, bet ne lietuviškai
Domantas labai domisi savo sesėmis ir kitais artimaisiais. Jam patinka ir telefonu klausytis, kaip jį kalbina močiutė ar mylimiausia teta. Sesės Domantuką myli ir juo rūpinasi, ypač mažoji – ką beveiktų, vis stengiasi prie broliuko prieiti ir jam parodyti bei papasakoti, kuo užsiima.
Tėvai dukroms yra atvirai pasakę, kad broliui reikia daug rūpesčio ir ilgo gydymo. Užtat jam ėmus daug kalbėti sava kalba Viltė darželyje pasigyrė: „Jis jau kalba, tik dar ne lietuviškai.“
Suprantama, šeimoje, kurioje auga vaikas su negalia, daugiausia dėmesio atitenka jam, bet mama stengiasi neapleisti ir dukryčių, pavyzdžiui, piešia ar sprendžia užduotėles su Vilte, ant kelių laikydama Domantą.
Būna ir taip, kad Lina kraunasi daiktus į krepšį, ruošdamasi su sūneliu vykti į sanatoriją, o penkiametė dukrytė daiktus iškrausto – ji nenori, kad mama vėl išvažiuotų.
Pas draugus ar gimines šeima visuomet lankosi kartu su Domantu. Jie džiaugiasi, kai bičiuliai jį kalbina ir bendrauja su juo tarsi su sveiku vaiku.
Mama pasidžiaugė: „Tas mūsų vaikas, nors ir turi negalią, yra tarsi auksinis – laikai jį rankose ir net nesinori paleisti. Jis labai mielas ir tiesiog spinduliuoja meilę. Ne vienas žmogus mums yra sakęs, kad jis skleidžia teigiamas bangas. Taip, jis daug ko negali, bet gali ir duoti žmonėms gerų emocijų.“
Trūksta 4300 eurų
Kaip jau minėta, Domantas į priekį labai pasistūmėjo pastarąjį pusmetį. Mama įsitikinusi, kad visos sanatorijos ir reabilitacijos, kurias lankė ir tebelanko Lietuvoje, nepadėjo tiek, kiek makrofagų terapija.
Taikantieji šį gydymą specialistai aiškina, kad makrofagų ląstelės atkuria jungtis tarp smegenų neuronų. Šių ląstelių jau yra žmogaus organizme, jos rūpinasi jo imunitetu. Klinikoje iš paciento venos paimama kraujo, iš jo atskiriami makrofagai, tuomet jie savaitę auginami, kad jų būtų kuo daugiau. Po savaitės magrofagų ląstelės suleidžiamos pacientui per stuburą, nes tai – tiesiausias kelias joms pasiekti smegenis.
Dabar Domantuko tėvai renka pinigus antram makrofagų terapijos kursui. Yra rekomenduojami mažiausiai trys kursai, kad būtų pasiektas geriausias galimas rezultatas. Tačiau šeimai labai trūksta lėšų – dirba tik tėtis, mama gauna slaugos ir Domanto neįgalumo išmokas, bet didesnės sumos iš gaunamų pajamų atsidėti taupymui niekaip neišeina.
Makrofagų terapija Novosibirke iš viso kartu su kelione ir kitomis išlaidomis kainuoja 9000 eurų, o šeimai trūksta dar 4300 eurų.
Novosibirske dirbanti gydytoja Domantui, kurio būklė tikrai sunki, stebuklų nežadėjo, bet sakė, jog gal ir įmanoma pasiekti, kad jis kalbėtų ir vaikščiotų, tik tam gali prireikti ne vienų metų intensyvaus darbo. Na, o tėvai nusiteikę sūnumi rūpintis iš visų jėgų ir jam suteikti viską, ką gali.
Informaciją, kaip galima prisidėti prie Domanto gydymo, rasite čia
