Penkis vunderkindus išauginusi Amerikos lietuvė atskleidė, kaip jai pavyko

Amerikos lietuvė, penkių genialių vaikų mama Foreli Kramarik įsitikinusi, kad genialų vaiką išauginti gali kiekviena šeima, svarbu neskubėti ir suteikti vaikui kiek įmanoma daugiau galimybių atskleisti savo talentus.

 Foreli Kramarik įsitikinusi, kad genialų vaiką išauginti gali kiekviena šeima.<br> Stop kadras.
 Foreli Kramarik įsitikinusi, kad genialų vaiką išauginti gali kiekviena šeima.<br> Stop kadras.
Daugiau nuotraukų (1)

Goda Prapuolenytė

Apr 7, 2019, 3:53 PM, atnaujinta Apr 15, 2019, 10:17 AM

Praėjusiais metais konferencijoje „Sveika ir laiminga mama“ pranešimu, kaip atskleisti unikalius vaiko gabumus, pasidalinusi Foreli šių metų renginyje balandžio 28 dieną pristatys paskaitą „Atpažink ir atskleisk vaiko talentus: ypatingos ugdymo pamokos“.

– Kokiais principais rėmėtės augindama savo vaikus?

– Aš manau, kad pagrindinis principas buvo neskubėjimas, vaikų išklausymas, davimas daug laisvės, pasitikėjimas vaikais, nes tuo pačiu vaikai pasitiki tavimi, kaip mama. Taip pat daug reiškė aplinkybių, kuriose vaikai gali pasireikšti, sukūrimas. Kuo daugiau vaikui suteiki įdomesnių, nelengvų aplinkybių, tuo labiau pasireiškia veržlumas, drąsa, imlumas ir protas. Tos aplinkybės ir buvo ta mano programa.

– Kuo vaiko mokymas namuose skiriasi nuo mokykloje įprastos švietimo programos?

– Visų pirma, kada tu mokai namuose – vaikai gali labai daug išmokti iš tėvų. Jei jie lanko mokyklą, mokosi iš bendraamžių, mokytojų, bet tuomet tėvai negali perduoti savo sukauptų žinių, nes neužtenka laiko. Man patinka, kad kiti vaikai gali eiti į mokyklas, bet kai kuriais atvejais, kai kuriose šeimose ir kai kuriems vaikams tinka namų mokykla.

Vienas iš privalumų, kad tuomet didesnė įvairovė: gali pasirinkti, kurį dalyką mokysies, gali išvis nieko nedaryti, gali žvejoti visą mėnesį ir per tą laiką sužinoti viską apie zoologiją. Gali vieną dieną studijuoti architektūrą, o kitą – režisūrą. Niekas tau nesakys, kad dabar daryk kažką, ką aš tau pasakysiu. Namų mokymo metu vaikas pajunta, kad yra savo gyvenimo režisierius, pats viską sprendžia.

Mokantis mokykloje – užtenka atsakyti vienu būdu, o namuose – gali tai daryti įvairiausiais 5-6 būdais, nes užtenka laiko išklausyti vaiką. Nebūtinai mokytis iš knygos, nes kiekviena diena yra gyvenimas. Susitikimas su paštininku, šiukšliavežiu yra pamoka. Tos pamokos svarbesnės, nei skaityti vadovėlį. Vienas iš mano sūnų, Ilja, neskaitė ir nerašė iki 12 metų, visi jau buvo labai susirūpinę, bet jis užsinorėjo ir išmoko, o dabar skaito po knygą per dieną.

– Koks tėvų vaidmuo ugdant namų mokykloje vaiką?

– Nebūtina tau viską žinoti, bet tu turi suteikti sąlygas savo vaikams galvoti. Misija – ne tik leisti daryti ką nori, bet kartais paraginti, kai sustoja, nes ne visą laiką sustojimas yra teisingas.

– Kaip auginote vyriausią sūnų Delfini?

– Aš su kiekvienu vaiku elgiausi skirtingai, nes brendo mano, kaip motinos, samprata apie auklėjimą. Su pirmuoju vaiku dirbau labai įtemptai, labai vysčiau jo lingvistiką, todėl 2 metų ir 2 mėnesių jis pradėjo kalbėti.

8 mėnesių jis laisvai vaikščiojo po kambarius, o dvejų metų buvo lyg mažas genijus, kuris galėjo daryti, ką kiti 6-8 metų vaikai darė. Bet tuomet supratau, kad noriu perduoti ne žinias, o savo sielą. Man svarbu parodyti subtilumą, kad ne gėlės pavadinimą pasakytų, bet pajustų ją: išaugintų, pauostytų, būtų šalia; svarbu papasakoti, sukurti poeziją, filosofiją. Nors su pirmagimiu dirbau labiau vienpusiškai, vėliau supratau, kad dvasia ir dvasinis mokymas yra pats svarbiausias.

– Koks buvo antrasis sūnus Jean Lu? Kokie jo talentai?

– Mano antrojo vaiko charakteris buvo visai kitoks nei pirmojo – jis buvo veržlus, atletiškas, norėjo pasaulį suprasti per fizinę pusę. Kai buvo 8 metų, gerokai pramoko kulinarijos, ir kai turėdavome svečių, jis galėdavo pagaminti gurmaniškus patiekalus.

– Ką patartumėte tėvams, norintiems išvengti tradicinio auklėjimo klaidų?

– Visų pirma aš noriu patarti nepulti į kraštutinumus – dauguma galvoja, kad priespauda yra negerai, ir duoda visišką visišką laisvę. Bet harmonija, balansas yra vienas svarbesnių dalykų, Vaikas turi suprasti, jog reikia padėti šeimai, yra atsakomybė ir be jo nefunkcionuotų šeima. Kai vaikas padeda šeimai ir visi padeda vienas kitam padeda, galime sukurti labai daug, nes esame didelė komanda.

Taip pat siūlau nevystyti vaikui per didelio savarankiškumo. Suprantu, kad tai nuskambėjo keistai, bet šiuolaikinėse profesijose, kurios kuriamos verslo gigantų, labiausiai ieškomi tie, kurie gali dirbti, bendradarbiauti, mąstyti kartu. Vienam mąstyti gerai, jei esi dailininkas, rašytojas ar filosofas, bet yra daug daugiau profesijų, kur reikalingas draugiškumas.

Kada vaikas suklysta, neapsimeskime, kad viskas gerai, nes mūsų, tėvų, misija yra paaiškinti. Jei jis užgavo savo draugą – vieni arba labai išbara, arba nieko nesako. Nereikia skubėti barti, skirkite laiko pagalvoti, aptarkite.

– Ar žmogus gimsta genialus, ar toks tampa, kai laiku pastebimas jo talentas?

– Visada genijais tik tampama. Jie negimsta. Net jei visos aplinkybės yra pačios nuostabiausios, visi puikiai dirba, genijui klestėti dar turi būti iš viršaus dvasinis palaiminimas. Neužtenka tik gimti. Mes visi turime kažkur talentus, bet labai dažnoje šeimoje jie būna užgniaužiami.

Arba atvirkščiai – vaiko talentas yra per daug išaukštinamas. Dvasinės vertybės turi būti tame pačiame lygyje, kur ir talentas. Manau, kad nereikia skubinti talento vystymosi, nedaryti vaiko įžymybe dėl to, kad manai, jog turi tą žąsį, kuri deda auksinius kiaušinius.

– Trečioji jūsų atžala ir vienintelė dukra Akiane – visame pasaulyje garsi dailininkė. Pasidalinkite jos augimo istorija.

– Akiane buvo normalus vaikas, ugdėme pagal tą pačią namų mokyklą, kaip ir kitiems, bet jos buvo kita pakraipa. Ji iškart norėjo tobulintis dailėje ir aš suteikiau tam sąlygas. Po kiek laiko į jos gyvenimą atėjo dvasiniai dalykai, ji pradėjo matyti vizijas.

Aš su ja praleisdavau labai daug laiko, klausydama jos vizijų, ir tas išklausymas, pasitikėjimas manimi leido jai suteikti daugiau energijos dailei. Tai buvo švelnus judėjimas tarp dvasinio gyvenimo ir dailės, jie vienas kitą traukė į viršų ir tobulėjo.

– Ar kiekvienas ateidamas į šį pasaulį atsineša misiją?

– Aš manau, kad kiekvienas vaikas, kuris ateina į šį pasaulį turi ypatingą misiją. Ką mes galvojame, kas yra ypatinga? Gali būti tas ypatingumas, kad jis yra paprasčiausias sodininkas. Ypatingumas pasireiškia tose aplinkybėse, kur vaikas mylimas ir suprantama jo dvasia.

– Ketvirtasis sūnus Ilia pasižymi genialiomis filosofinėmis mintimis apie visą supantį pasaulį. Ar šis jo suvokimas atėjo nuo mažų dienų?

– Ilia atėjo į šį pasaulį labai įdomiomis aplinkybėmis – man iš viršaus pasakė, kad aš jį turiu jį turėti. Jis nuo šešerių metų kuria pačias stebuklingiausias filosofines mintis. Jis baigė savo traktatą, kai jam buvo 16 metų. Jis labai paprastas, nenori būti žinomas. Niekas nebūtų net išgirdęs tų minčių, jei aš nebūčiau jo išklausiusi. Jis pasitikėjo manimi, aš tikėjau juo, ir tas mūsų bendradarbiavimas, buvo tas pasireiškimas.

– Kokie penktojo vaiko Aurelius talentai?

– Aš manau, Aurelius talentas ir yra, kad jis labai myli žmones, yra labai įžvalgus, matantis. Nelabai norėčiau kalbėti apie pačius stipriausius talentus, daugiau leisti vystytis. Jis dainuoja nuo ryto iki vakaro, kuria, iliustruoja, mėgsta architektūrą, daro origami.

– Ką patartumėte Lietuvos mamoms?

– Gyventi kiekvieną dieną, lyg ji būtų paskutinė, ir taip pat lyg amžinybė lauktų priekyje. Kiek įmanoma labiau suderinti šias sąvokas – juk jei galvosi, kad tai vienintelė diena, tai tą vaiką gerbsi beprotiškai, bet tuo pačiu turėsi viltį, optimizmą, kad amžinai galėsime dirbti kartu.

Tėvai užmiršta, kad tuoj jų vaikutis bus suaugęs, jie nemato ir net negali to įsivaizduoti. Dažnai tėvai mėgsta prognozuoti negatyviai – jei jis pasielgia ne taip, kaip tikimasi, iškart galvoja, kad iš jo nieko nebus, negaus diplomo, neras darbo.

Mes per daug jaudinamės dėl ateities, ateitis pati susitvarkys. Mes savo mintimis sukuriame visą ateitį savo vaikams. Aš manau, kad džiaugsmas, viltis, meilė, pasitikėjimas, dvasinė ramybė, išklausymas – tai yra viskas, ko mums reikia. Ir Lietuva turi viską, ko jai reikia, ir bus tikrai labai graži nauja lietuvių karta.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.