Austėja Landsbergienė 4 vaikus užaugino jų nebausdama

Vaikus galima užauginti ir jų nebaudžiant, sako edukologė, 4 vaikų mama Austėja Landsbergienė.

Austėja Landsbergienė su šeima.<br>T.Bauro nuotr.
Austėja Landsbergienė su šeima.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

2019-04-12 20:35, atnaujinta 2019-04-15 10:16

„Šimtą kartų lengviau atimti, uždrausti, neleisti, subarti, nes tai yra tam tikra prasme efektyviau. Kodėl net ir šiandien Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje, yra fizinių bausmių šalininkų. Jie sako: taigi Dieve mano, kiek čia su tuo vaiku prišnekėsi, taigi užlips ant galvos. Bet kai tu kalbi su vaiku ir kalbi tinkamai, kai tarpusavio santykis yra grįstas pagarba, tai tas vaikas niekada nelips ant galvos, nes tai nepagarbu“, – įsitikinusi moteris.

Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir A.Landsbergienės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.

– Pozityvi tėvystė – jūs viena pirmųjų Lietuvoje pradėjote kalbėti apie šią vaikų auginimo filosofiją. Tai pakankamai naujas reiškinys, kai kam absoliučiai nesuprantamas. Bet jūs tikite, kad galima vaikus užauginti sąmoningai, nenaudojant bausmių, juos motyvuojant kitokiais būdais?

– Žinoma. Negalėčiau daryti, jeigu netikėčiau. Ir tai nėra nauja. Netgi Lietuvoje ne kartą girdėjau – va, čia Landsbergienė sugalvojo. Nieko čia Landsbergienė nesugalvojo, jau prieš 100 metų ir Alfredas Adleris, ir Rudolfas Dreikursas šnekėjo apie tai, kad galima vaikus auginti kitaip.

Galima juos motyvuoti kitaip, kad su vaiku galima susitarti, kad auklėjimas yra nepaprastai svarbi vaiko ugdymo dalis. Aš tiesiog perėmiau, atsistojau ant prieš mane buvusių milžinų pečių ir tęsiu jų darbą.

– Jūs pati savo 4 vaikus būtent šia filosofija naudodamasi auginote?

– Be jokios abejonės. Tai yra sunkus darbas. Šimtą kartų lengviau atimti, uždrausti, neleisti, subarti, nes tai yra tam tikra prasme efektyviau. Kodėl net ir šiandien Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje, yra fizinių bausmių šalininkų.

Jie sako: taigi Dieve mano, kiek čia su tuo vaiku prišnekėsi, taigi užlips ant galvos. Bet kai tu kalbi su vaiku ir kalbi tinkamai, kai tarpusavio santykis yra grįstas pagarba, tai tas vaikas niekada nelips ant galvos, nes tai nepagarbu. Ateina ir tas supratimas, ir susitarimas, bet tas kelias yra daug ilgesnis ir daug sudėtingesnis.

– Pasakykite kokią nors konkrečią situaciją su savo vaikais, kur pritaikėte kitokią metodiką, negu mes visą laiką įpratę girdėti, kaip vaikus auklėja?

– Iš karto keletas situacijų šovė į galvą. Buvo labai paprasta situacija ne su mano vaikais, bet ją pirmąją prisiminiau. Aš einu gatve ir turbūt močiutė eina su anūke. Anūkė užkliuvo ir nukrito, tiesiai prieš mane eidamos. Močiutė sako: tai ar tu žiūri, kur tu dabar eini, žiūrėk, kur eini, ką sau galvoji, pasižiūrėk, kaip išsiterlinai visa. O tai mergytei, matosi, skauda, atsistojo, susigūžė visa.

Ir pozityvi tėvystė būtų: užsigavai, ar ne? Apkabinau, priglaudžiau ir sakau: žiūrėk, bet jeigu daugiau dėmesio skirtum žiūrėjimui, kur eini, tai kitą kartą, galbūt, ir nenukristum. Tai yra kaip ir ta pati žinutė, bet visiškai kitaip. Visų pirma, aš apkabinau, priglaudžiau, paguodžiau vaiką, nes jis užsigavo, o po to sakau: kad daugiau neužsigautum, tu gali daryti taip. Ir tai jau yra auklėjimas, pamoka. Bet vaikas išgirsta, nes, visų pirma, tai buvo empatija ir meilė.

O to grįžus kalbėjau su mokytojomis apie šį pavyzdį ir klausiau, o jeigu jūs bėgat į troleibusą, nežiūrite sau po kojomis, nukritote ir staiga žmogus, kuris šalia stovėjo sako: kur tu dabar leki, žioplė, žiūrėk po kojomis. Kaip jūs jaustumėtės? Ir kaip jūs jaustumėtės, jeigu tas žmogus prieitų ir sakytų: ar jūs užsigavote, ar jums viskas gerai?

– Čia nuo vaiko nepriklausanti situacija – ėjo, užkliuvo, nugriuvo. Bet labai dažnas vaizdas: sėdi prie stalo šeima, valgo, vaikas lėkštėje knibinėja makaronus. Tėveliai suinteresuoti, kad vaikas pavalgytų, bet jis knibinėja ir pareiškia, kad jam apskritai makaronai nepatinka, jis dabar nori deserto ir prasideda isterijos priepuolis, trenkia lėkštę, išeina į kambarį, užsidaro. Ir ką?

– Kai jau jis pradeda knibinėti, tu klausi: tu gal jau pavalgei? Jeigu pavalgei, tai gali eiti į savo kambarį. Mes labai dažnai galvojame ir man pačiai kyla klausimas: tai kaip jūs galvojate, tas vaikas numirs badu? „Bet jam reikia pavalgyti“.

– Jums toks atsakymas būtų labai dažnas.

– Taip, jis yra, dėl to aš ji ir žinau. Tada klausiu: kaip jūs manot, numirs tas vaikas? Taigi 40 dienų galima badauti ir niekas nenumirė dar. Mes labai dažnai įsivaizduojame, kad įvyks kažkas baisaus. Nieko baisaus neįvyks. Bet tada vaikas, tarkime, ateina vėliau ir sako: tai kaip su tuo desertu? Palauk, bet mes gi esame susitarę: pavalgai, tada desertas. Bet aš nenorėjau. Gerai, tada nėra ir deserto.

Jeigu yra dėl to pykčio priepuolis, tada vėl. Čia buvo valgymo klausimas, mes jį išsprendėme. Tada kitas klausimas yra: vaikas negavo deserto – pykčio priepuolis. Vėlgi, priklausomai nuo amžiaus. Paprastai pykčio priepuolis yra, jei vaikas yra ikimokyklinio amžiaus. Nes jeigu jau vaikas nebe ikimokyklinio amžiaus, bet vis dar turi stiprius pykčio priepuolius, tai jau čia yra kitos bėdos, apie tai kitaip turėtume kalbėti.

Bet ikimokyklinukui yra normalu, nes jis dar nemoka savo emocijų reikšti žodžiais ir jis dažnai reiškia kūnu savo emociją. Užplūdo stiprus pyktis, krentu ant grindų ir pradedu šaukti. Tai yra mums labai nemalonu, bet ikimokyklinukui normalu. Tada mes tiesiog tam vaikui sakome: žiūrėk, taisyklė yra tokia, mes taip susitarėme, deserto nebus. Ir viskas. Ir mes ramiai nueiname skaityti knygos.

– Ką tik jūsų sūnui sukako 18 metų, dar vienas gyvenimo, jau suaugusio žmogaus etapas jūsų pirmagimiui prasideda. Ar yra dalykų, kuriuos, jeigu grąžintumėte laiką atgal, darytumėte kitaip savo pirmojo vaiko auklėjime?

– Turbūt mažiau jaudinčiaus. Lengva kalbėti, kai jau yra 4 vaikai ir jie yra dideli. Bet kai gimsta pirmagimis, atrodo, reikia ir į baseiną su juo eiti, ir į muzikos pamokėles, visą laiką jį šnekinti ir tik sukniurksėjus bėgti, imti ant rankų.

Aš labai gerai prisimenu, kai gimė mūsų 4 dukra, aš savo labai gerai draugei sakau: žinok, bet tokia „ramekė“, visiškai rami, šypsosi visą laiką. O mes gyvenome Belgijoje ir jų visa šeima atskrenda pas mus ir gyvena pas mus. Sako: Austėja, tu tiesiog jos negirdi, ji kniurksi lygiai taip pat, bet tu tai kažką Mortai darai, tai kažką Viliui, tai Augustui – ai, dar tą padarysiu, kol ji pradės maištauti.

Tiesiog ateina natūrali branda kaip mamos ar tėtės su kiekvienu vaiku. Netgi ne su kiekvienu vaiku, bet su laiku. Tol, kol pradedi suprasti, kad aš darau geriausiai, kaip aš galiu, tol, kol aš gebu atsiprašyti vaiko, tas yra labai svarbu – mums kartais atrodo, kaip čia to vaiko atsiprašysiu, nes tada sumenks mano autoritetas.

Nieko panašaus. Kai mes vaiko atsiprašome, jam parodome, kad žmonės klysta, net ir svarbiausi jo gyvenime žmonės padaro klaidų, klaidos nėra pasaulio pabaiga, svarbiausia iš klaidų pasimokyti. Ir tada vaiko charakteris taip yra ugdomas, jis nebebijos suklysti.

Kai pradėjau su tėvais apie tai kalbėti, tėvai sako: tikrai, taigi vaikas visada sako: nieko tokio, ir aš suklystu, ir man būna sunkių dienų. Ir tada tas ryšys dar labiau mezgasi.

Prisimenu, pirmą kartą taip sunku buvo, pakėliau balsą, taip nemalonu buvo, nuėjau į sūnaus kambarį, atsisėdau ir sakau: aš neturėjau taip pasielgti, praradau savitvardą, aš suaugęs žmogus, turėčiau tau būti tinkamu pavyzdžiui ir nebuvau, tai nėra gerai, aš labai gailiuosi, labai tavęs atsiprašau.

Ir sūnus sako: nieko tokio, ir aš prarandu savitvardą. O jam buvo gal ketveri. Prisimenu, apsikabinau, man taip graudu ir taip palengvėjo, atrodo, jau tuoj pulsiu verkti. Bet tu po to supranti, kad tai yra teisingas kelias, aš lygiai taip pat elgčiausi su suaugusiu, tai kodėl mes taip nesielgiame su vaikais? Daug kas ateina natūraliai, skaitant, gilinantis. Net kai atrodo, kad turi tą žinojimą, emociškai turi tą išgyventi, kad tai taptų tavo savastimi.

– Jūs esate netipiški tėvai ne tik dėl to, ką veikiate, bet ir dėl to, kad reikia atlaikyti pakankamai sunkios pavardės atsakomybę. Tai yra istorinė pavardė, jau ir jūsų vaikai yra su tam tikra žyme. Nebūna priekaišto iš vyresnėlio, kad nebūčiau Landsbergis, gal būtų paprasčiau gyventi?

– Žinoma, kad yra buvę. Labai gerai atsimenu, mes buvome Jeruzalėje su antru sūnumi, prieina viena ponia ir sako: kur kiti trys vaikai? Ir mūsų sūnus sako: ta prasme, Jeruzalėje? Yra tų situacijų. Ar kai buvome degalinėje ir žmonės norėjo su vyru nusifotografuoti, dukra atsisėda į mašiną ir sako: mes net savaitgalių neturime ramių!

Bet tai yra normalu. Tu tada sėdi, su tuo vaiku kalbi: žiūrėk, vasara, turi galimybę išvažiuoti į stovyklą, pailsėti. Mes visada pasiteiraujame, kalbame ir tas kalbėjimas visada buvo. Ir nebijome su vaikais šnekėti. Galų gale, tai jūs mus pasirinkote, tai matyt pamatėte kažką įdomaus tokiame gyvenime. Būtent ta dozė humoro labai dažnai padeda, nes o kaip kitaip. Tiesiog turi su vaikais kalbėti.

– Ar vaikai norėtų rinktis panašius kelius kaip jūsų? Sūnus lyg šiek tiek dalyvauja politikoje, yra jaunasis konservatorius.

– Taip, bet mūsų visi vaikai nori ar nenori, labai daug žino apie švietimą ir politiką. Prie pusryčių, vakarienės stalo, šeimų susibūrimuose visada tai yra dvi pagrindinės temos, kurios, nori nenori iškyla. Ir švietimas, ir politika yra tokios temos – tai ne kvantinė fizika.

Netgi atėję žmonės manęs klausia, atrodo, tai visiškai nesusijusi su profesine švente ar dar kažkuo situacija: klausyk, Austėja, o ką tu manai apie tai ir tai. Vaikai šalia stovi ir jau akimis varto. Bet tai yra normalu, kad jie yra to diskurso dalimi, nes tai labai plačios temos, labai daug kam aktualios. O kaip pasirinks – mūsų pati mažiausioji sakė: žinai, man labai įdomu politika.

– O jūs norėtumėte?

– Ar svarbu, ko aš norėčiau? Jeigu vaikas norėtų, tai žinoma. Aš išvis neįsivaizduoju, kaip galima prieštarauti. Prisimenu, mano tėtis pasakojo, jis savo tėvams pasakė, kad norėtų būti konditeriu ir tėvai sako: o ką tu sau galvoji? Pasaulyje yra fantastiškų konditerių, kurie sukuria genialius dalykus. Galbūt mano tėtis toks ir būtų buvęs.

Mes niekada nežinome, kur tas kelias nuves. Bet aš labai tikiu, kad jeigu tą kelią vaikas pasirenka sąmoningai, o ne dėl to, kad mama visada norėjo, kad aš mediku būčiau, ar tėtis norėjo, kad jo teisinių paslaugų įmonėje dirbčiau – tai yra pati blogiausia priežastis pasirinkti profesiją. Vaikas gyvena savo gyvenimą, jam reikės tą darbą dirbti visą likusį gyvenimą. Dėl to jo širdis turi dainuoti ir akys turi blizgėti. O jeigu jo širdis dainuos ir akys blizgės, tai ko daugiau reikia mamai ar tėčiui? Nieko.

– Jūs stebite pastarųjų mėnesių situacijas, kuomet tėveliai labai dažnai sprendžia problemas ir su teisėsauga dėl tam tikrų įvykių namuose, ir su vaiko teisėmis. Ką manote apie tai? Ar čia vyksta kažkoks lūžis? Visuomenė turi pasidaryti sąmoningesnė ir vaikų auklėjime, ar mes dar nepasiruošę kažkokioms reformoms, mūsų tarnybos dar ne visiškai pasiruošusios objektyviai suprasti tam tikrus reiškinius ir reaguoti?

– Aš manau, kad mes išgyvename augimo skausmus. Kai yra didysis paradigminis lūžis, visada yra labai sunku. Mes nesame Švedija, kur į tai ėjo keleta kartų – ne viena ir ne dvi. Mes šnekėjome su islandais, pas juos dabar yra tokia tvarka, kad net balso kelti negalima ant vaiko, reikia nusiraminti. Bet sako: pas mus nebuvo taip, kad atėjo ir viskas.

Viena karta atsisakė fizinių bausmių, kita karta atsisakė vaiko purtymo, tampymo, nekreipimo dėmesio į jo nuomonę ir visa kita. Trečia karta jau atsisako ir balso kėlimo. Tai yra tam tikra seka, kur tu negali peršokti. Jeigu tu trauksi morką ir tikėsies, kad ji dėl to greičiau bus valgoma, taip nebus. Nuskintas anksčiau obuolys nebus prinokęs.

Reikia labai daug dirbti ir su visuomenės švietimu. Reikia pripažinti klaidas, kai suklystame, nes kai pradedame kažką naujo, mes tikrai suklystame. Ar tai yra gerai, ar tai pateisinama – žinoma, kad ne. Bet jeigu išvis nieko nedarysime, tai niekada ir nepereisime iš tos paauglystės į brandą ar iš vaikystės į paauglystę. Tai yra procesai, kur mes visi turime turėti pasitikėjimo vienas kitu kreditą, kad jeigu kažkas suklys, tai stengsis pasitaisyti, atsiprašyti, kad jeigu aš kažko nesuprasiu, ateisiu ir paklausiu.

Jeigu aš įtariu, kad vaikas už sienos yra skriaudžiamas, kad manęs nenubaus dėl to, kad apie tai pranešiau, net jei tai būtų ir 2 eurų bauda – bet tai yra bauda. Aš pamažu išmoksiu suprasti, kada tai jau yra. O jeigu atvažiavę pareigūnai, pamatę, kad yra gerai, gebės psichologiškai ir visaip pasakyti: pasijuokime kartu, vaikas šaukia, nes tėtis gaudė. Tas pasitikėjimo kreditas kartais gali reikšti ir papildomas finansines investicijas, ir žmogiškąsias, kad galbūt reikės daugiau žmonių apmokyti, turėti, kad jie turės turėti daugiau susitikimų, kuriuose analizuos situacijas, aptars.

Tarkime, su patyčių prevencijos programomis. Šiandien jos yra norma. Vilniuje netgi visos mokyklos privaloma tvarka turi turėti patyčių prevencijos programas. Prieš 20 metų tai būtų nuskambėjęs kaip iš kosmoso srities dalykas. Šiandien tai yra norma.

Ką mes darėme – kalbėjome su viena programa iš Norvegijos, kita iš dar kažkur, atvažiavo žmonės, kurie tą daro daug metų, mes pradėjome, klydome. Tai nebuvo taip jautru, bet tas procesas labai ilgai užtruko, kol mes pradėjome manyti kitaip. Pradžioje manėme, kad patyčios yra gerai, užaugs tvirtesnis. Tai buvo visiška norma Lietuvoje prieš 15 metų.

Šiandien jūs turbūt nerasite nė vieno žmogaus, kuris sakytų: norėčiau, kad iš mano vaiko pasityčiotų, nes užaugs tvirtesnis, iš manęs tyčiojosi ir pažiūrėk, vis vien daug pasiekiau gyvenime. Niekas taip nebesako. Tai rodo, kad tokie procesai kaip visuomenės branda, supratimas sunkiai apčiuopiamų psichologinių dalykų, užtrunka. Dėl to reikia pasitikėjimo kredito ir didesnių investicijų, kad mes vienas kitą augintume.

„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.