Pirmą kartą Miglė su šeima iškeliavo į Jordaniją, kai dukrelei tebuvo 4 mėnesiai. Ji prisipažino prieš kelionę girdėjusi artimųjų priekaištų, kad keliauja su tokiu mažu vaiku, ir dar ne į civilizuotą vakarietišką, o į kažkokią arabišką šalį. Tačiau kelionė praėjo gerai.
Didžiąją skrydžio dalį mergytė tiesiog miegojo. Kai lėktuvas kilo ir leidosi, mama ją žindė, kad jai neužgultų ausyčių. Po šalį šeima keliavo išsinuomotu automobiliu ir pamatė daugelį turistams skirtų objektų. Tik nakvoti dykumoje pabūgo, nes buvo girdėję, kad naktį ten labai atšala. Tačiau vėliau sutiko amerikiečių šeimą, keliavusią su 7 mėnesių kūdikiu, kurie dvi naktis praleido su vaiku dykumoje ir liko patenkinti.
Viena iš sudėtingesnių kelionės dalių buvo daiktų pakavimas. Su kūdikiu keliaujanti šeima su savimi ėmė daug reikmenų (gerai, kad avialinijos leido vaikui imti du registruoto bagažo vienetus). Vežimėlį, automobilinę kėdutę ir sauskelnes pakavo poletileninėje plėvelėje su burbuliukais, kurios įsigijo prekybos centre, ir tokį nešulį vyrui į oro uostą ir iš jo gabenti nebuvo paprasta.
Užtat kai neseniai šeima su dukryte išsiruošė keliauti į Škotiją, sumanė elgtis kitaip: vaikui reikalingus daiktus, vežimėlį ir autokėdutę, išsinuomojo iš ten gyvenančios lietuvės, kurią rado per pažįstamus. Priedo iš jos dar gavo žaislų.
Keliauti, nuomojantis reikmenis, buvo ir lengviau, ir pigiau: už autokėdutę moteriai mokėjo 3 svarus už parą, o automobilių nuomos punkte būtų tekę mokėti 12 svarų.
Į Škotiją neėmė ir sauskelnių – žinojo, kad ES šalies parduotuvėje ras tokių, kokias pratę naudoti, o Jordanijos parduotuvėje buvo vietinės, neįprastos, rūšys. Maistą gamindavosi patys – nuomojosi apartamentus su virtuvėle.
Taip pat Miglė padrąsintų šeimas nebijoti žygių į kalnus. Jos vyras vaiką nešė specialioje kuprinėje-kėdutėje, nuo vėjo ir lietaus slėpė specialiais uždangalais. Dukrytė kuprinėje jautėsi gerai, kartais joje ir numigdavo, o tėvai galėjo vaikščioti po kalnus savu tempu.
