Autorė Agnė Gustė gyvena Airijoje, tačiau jau turėjo net keturis knygos pristatymus skirtinguose miestuose, t.y. Kaune, Šiauliuose, Marijampolėje ir Klaipėdoje. Paklausus, kodėl būtent šiuos miestus pasirinko, Agnė šypsojosi ir tikino, kad tai jie ją pasirinko.
Sako, jog kreipėsi tik į Šiaulių Povilo Višinskio viešąją biblioteką, apie kuriuos girdėjo kaip vienintelę biblioteką Lietuvoje, kuri yra draugiška autizmui: „Jie itin maloniai priėmė, 100 proc. pasirūpino visa sklaida, man beliko atvykti. Tuo metu netgi buvo suorganizuotas sensorinių skaitymų užsiėmimas vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimą ir kitų kalbos ir komunikacijos sutrikimų, kad tėvai ramiai galėtų dalyvauti, žinant, jog vaikai saugūs. Pati diskusija yra nufilmuota ir, mūsų žiniomis, verčiama į gestų kalbą kurtiesiems, kad pasiektų ir šią auditoriją.“
Pasiteiravus dėl kitų miestų, sako, jog Marijampolė yra gimtasis miestas ir čia rūpintis taip pat niekuo neprireikė. Mama su sese suderino datą ir laiką su Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos atstovais, o šie taip pat pasirūpino viskuo kitu. Dalyvavo ir miesto vietinė televizija. „Tai buvo jaukiausias susitikimas iš visų! Salė buvo pilna, net pritrūko kėdžių! Beje, kaip ir Šiauliuose“, – šypsojosi A.Gustė.
Kaunas ir Klaipėda jau susirado autorę patys, išgirdę žinią. Klaipėdoje organizuota buvo per miesto švietimo skyrių ir čia jau susirinko apie 120 klausytojų ir diskusijos dalyvių, kurių didžioji dalis buvo būtent pedagogai. „Iš tikrųjų, tai buvo paskutinis – ketvirtasis – ir pats įspūdingiausias man pačiai renginys. Mane maloniai nudžiugino, kokia daugybė pedagogų nori sužinoti daugiau, kaip padėti autistiškiems vaikams! Po pristatymo, jie labai daug klausinėjo, nemaža dalis ir individualiai dar priėjo pasikalbėti“, – kalbėjo autorė.
Ši kelių dienų kelionė į Lietuvą nebuvo atostogos, naktį nusileidus lėktuvui, kitą dieną jau prasidėjo keturių dienų iš eilės turine į skirtingus Lietuvos miestus, kurie labai išvargino Agnę. „Taip, daugelis mamų, ypač tų, kurios augina kitokius vaikus, man pavydėjo, kad skrendu viena... Aš irgi buvau taip pagalvojus (juokiasi), bet... pirmą naktį grįžus buvo sunku užmigt iš jaudulio, nebuvau iki tol viešai kalbėjus ir dar apie asmeninius išgyvenimus. Antrą naktį jaudinausi, kaip nenuvilt savo miesto, šeimos. Po to Šiauliai, Klaipėda, ilgos kelionės, miego mažai. Viskam pasibaigus, atgal į Airiją, į savo darbą 24 val. per parą, pas savo sūnų“, – su šypsena pasakojo A. Gustė.
Paklausus, kas labiausiai patiko ir džiugino, knygos autorė sakė, jog žmonių noras sužinoti, jų padėkos: „Maloniausia buvo tai, kad visų pristatymų metu sulaukiau tėvų padėkų, kurie lyg viltį atrodo būtų gavę, jog galima padėti savo vaikams užaugus gyventi visavertį gyvenimą, kad dirbant su jais, galima padėti išmokti daugybės dalykų ir prisitaikyti prie socialinio gyvenimo. Aš pati susidūrusi su diagnoze ieškojau visur informacijos, tačiau lietuvių kalba jos praktiškai neradau, o anglų kalba – labai daug sudėtingų terminų, kur nieko nesuprantančiam norint skaityti, dar šalia ir žodynus reikia turėti visų tų neaiškių terminų. Auginti autistišką vaiką, o kai kuriems net ir ne vieną tokį vaiką šeimoje, yra tikrai nelengvas iššūkis. Man pasisekė, nes turiu labai supratingą ir palaikančią šeimą, tačiau daugelis mamų, deja, bet lieka vienos. Lietuvoje dar ir švietimo sistemoje matau nemažų trūkumų. Tačiau šių susitikimų metu susipažinau su daugybe mokyklų, darželių direktoriais, kitais pedagogais, kurie taip pat mato kitokius vaikus, tik nežino kaip su jais dirbti. Jų noras suprasti ir gauti žinių yra tikrai maloniai džiuginantis ir teikiantis vilties.“
Pasmalsavus, kokie toliau planai, autorė sako, kad dar rugsėjo mėnesių susitikimų metu tiesiog pasipylė norinčiųjų pasikviesti ir pas save tiek knygą pristatyti, tiek daugiau papasakoti apskritai apie patį autizmą ir darbą su tokiais vaikais tiek namuose, tiek specialistų indėlį. „Spalio pabaigoje buvome suplanavę su šeima grįžti į Lietuvą savaitei jau visi kartu ir truputį paatostogauti, kol Lino mokykloje atostogos. Tik kad jau šiandien turiu suplanuotus vėl keturis pristatymus skirtinguose miestuose, tad aš bent tų atostogų panašu, kad taip ir neturėsiu (šypsosi). Man labai smagu, kad knyga susilaukė tokio didelio susidomėjimo, tik iškart atsiprašau tų, kuriems pasakiau „ne“. Tiesiog negaliu būti visur vienu metu... Ypač, kad gyvenu ne Lietuvoje“, – kalbėjo Agnė.
Pašnekovei užsiminus, kad laukia spalio pabaigoje keturi susitikimai su ja, sužinojome, kad šįkart lankys Plungę, Druskininkus, Šakius ir Panevėžį.
Pabaigai paprašėme Agnės palinkėjimo: „Linkiu visiems tiesiog paprasto supratimo ir kantrybės. Tėvams, auginantiems autistiškus vaikus, suprasti, kad kiti nežino, kaip kasdien jūs gyvenate ir kiek reikia jėgų, kantrybės. Pedagogams – supratimo, nes jūsų palaikymas ir pagalba yra labai reikalinga tiek tėvams, tiek vaikams. Visiems kitiems, kurių artimoje aplinkoje nėra autistiškų vaikų, – tai neužkrečiama! Vietoj kandaus komentaro ar žvilgsnio „koks neišauklėtas vaikas“, tiesiog palydėkite nuoširdžia šypsena, ar prieikite ir paklauskite, kaip galėtumėte padėti? Kiekviena mama ar tėtis pasakys jums ačiū, jeigu tiesiog užleisite vietą eilėje parduotuvėje.“
