9 gudrybės, kad internetas vaikams nedarytų žalos

Kuo anksčiau vaikui į rankas pateks išmanusis įrenginys ir kuo mažiau tėvai tai kontroliuos, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas augs su polinkiu į priklausomybes, teigia individualiosios psichologijos konsultantas Virginijus Varkalis ir psichologė Dovilė Varkalienė.

 Neleiskite, kad bendravimo su artimais žmonėmis trūkumas būtų užpildytas virtualia realybe.<br> 123rf nuotr.
 Neleiskite, kad bendravimo su artimais žmonėmis trūkumas būtų užpildytas virtualia realybe.<br> 123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Oct 16, 2019, 12:53 PM, atnaujinta Oct 16, 2019, 12:53 PM

Įvairūs tyrimai rodo, kad ankstyva vaikų prieiga prie interneto, kompiuterinių žaidimų ir išmaniųjų įrenginių gali trikdyti vaiko raidą ir iškreipti realybę. Specialistai teigia, kad net foninis žiūrėjimas į ekranus per vaizdo ar spalvinę stimuliaciją neigiamai paveikia vaikus.

Psichologai atkreipia dėmesį, kad maži vaikai dar nemoka savęs tinkamai reguliuoti. Žaisdami kompiuterinius žaidimus, jei kas nepavyksta, jie pyksta, liūdi, junta kitas aštrias emocijas. Deja, tėvai neretai turi per mažai įgūdžių nuraminti supykusį, nuliūdusi vaiką, todėl tiesiog atima telefoną ar kompiuterį, barasi, kad šis pyksta ar liūdi – t. y. liepia nejausti jausmų. Vaikui tokiu atveju jausmas lieka „nurytas“, neišreikštas. Tuomet vaikai nesimoko tinkamai išreikšti jausmus, kontroliuoti impulsus, teigia specialistai.

„Vaikai nuo labai ankstyvo amžiaus paliekami su kibernetinėmis pramogomis, nemokinami atpažinti jausmų bei išbūti juose. Tai labai pavojinga tendencija“, – sako V. Varkalis.

Dėl ko tai žalinga?

Vaikai, anot D. Varkalienės, gana ilgai neatskiria virtualios realybės nuo tikrovės. Jiems tai nedaloma tikrovė. Pavyzdžiui, matydamas ekrane drambliuką, mažas vaikas nori su juo pasikalbėti, bendrauti, bet iš ekrano herojaus negauna atsako ir nuliūsta. Tai iškreipia jo realybę, keičia pasaulio supratimą. Geriausia, sako specialistė, kad vaikai iki 2 metų apskritai nematytų jokių ekranų.

Individualiosios psichologijos praktikas, mokykloje psichologu dirbantis Virginijus Varkalis teigia, kad ekrane matomos spalvos, dydžiai, formos ir garsai iškreipia vaiko supratimą apie realų pasaulį. Vėliau tėvai ir specialistai stebisi, kad vaikas neatpažįsta gamtoje egzistuojančio padaro: karvės, avies, arklio. Taip yra todėl, kad filmukuose ar reklamose rodomi gyvūnai yra toli nuo tikrovės.

„Pagrindinė žala tame, kad mažas vaikas, matydamas ekrane kokį nors gyvūną, bando mimikomis, gestais megzti su juo ryšį, integruoti į savo aplinką, o negavęs atgalinio ryšio ima galvoti, kad su juo (vaiku) kažkas negerai. Taip užgimsta menkavertiškumas, sutrinka ryšio užmezgimo būdai“, – sako specialistas. Tėvai, prie ekranų palikdami vienus vaikus, mano, kad jie taip ugdomi, o realiai vaikai patiria jausmą, kad kažko nemoka, t. y. jie nugalinami.

Didžiausią žalą patiria prie ekranų augantys vaikai iki 2 metų amžiaus, nors susipažinimą su virtualia erdve geriausia būtų riboti iki 6 metų, pastebi D. Varkalienė. Mažiems vaikams kyla jausmas, kad kompiuteriai ar juose figūruojantys veikėjai yra tokie pat kaip patys vaikai – gyvi.

Bet tai tik įrenginiai, virtuali realybė. Su tuo susitvarkyti padeda gyvas bendravimas su vaiku, nepalikimas jo vieno su įrenginiu, ypač mažame amžiuje, bei edukacija apie atsakingą elgesį.

„Įrenginiuose slypi netipiški dirgikliai, kurie sąlygoja sensorines ir emocines perkrovas. Įprasta, kad reklamos yra ryškios ir smagios – juk jos augina paslaugos ar prekės vartotojus. Ar tai socialiai atsakinga – didelis klausimas“, – sako psichologė.

V. Varkalis papildo, kad vaiko auginimas su dažnai matomais ekranais siaurina fantaziją – kasdienis televizijos žiūrėjimas, įvairūs kompiuteriniai ar telefoniniai žaidimai reiškia, kad vaikas negauna pakankamai žodinės informacijos ir nepaverčia jos vaizdiniais. Vaikai sunkiai kuria istorijas, jų pasakojimai tampa fragmentiški, skurdūs, dažnai tik atpasakojama tai, ką matė.

„Ateities pasaulyje, kuriame kūrybiškumas ir lanksti sprendimų paieška bus bene svarbiausios kompetencijos, tokiam vaikui bus kur kas sudėtingiau gyventi“, – sako jis.

Todėl vaikams į rankas įduodant grėsmes, reikia bent jau žinoti, kas vyksta ir būti pasirengus su jomis tvarkytis. Vaikai neturi savireguliacijos įgūdžių, todėl tėvai visų pirma sau turi įvardinti, kad ryšio priemonė yra ryšio priemonė, o ne žaidimų, malonumų konsolė, taip pat išmanyti, kokias grėsmes tai sukelia. Jei vaiku pasitikima tiek, kad jis paliekamas su įrenginiu, vaikas turi žinoti, kaip tuo įrenginiu teisingai naudotis.

Kaip užtikrinti vaikų saugumą?

Visų pirma, sako psichologai, kai maži vaikai būna prie kompiuterių ar žaidžia telefonais, prie jų turėtų būti tėvai arba suaugęs žmogus. „Ir ne šiaip būti, o prižiūrėti, ką vaikas ten veikia, jei prireikia – padėti jam susigaudyti, kas ekrane vyksta, net jei tai filmukas ar nekaltai atrodantis žaidimas“, – sako D. Varkalienė.

Kodėl? Psichologė atkreipia dėmesį, kad neretai žaidimuose iššoka koks nors langas su užrašu ar reklama, kurią paspaudus gali aktyvuotis kenkėjiška programėlė. Nedidelis vaikas nesupranta, kas tai. Jis tokiu atveju gali išsigąsti ar jausti kaltės jausmą.

V. Varkalis priduria, kad toks langas gali nukreipti ir į, pvz., pornografinę svetainę, tuomet vaikas patirs dar ir didelę gėdą, kaltę, negana to, gali išsikreipti jo vaizdinys apie pasaulį. Išsigandę tėvai tokioje situacijoje taip pat gali netinkamai ir aštriai sureaguoti ir, iš esmės būdami atsakingi už vaiko palikimą be priežiūros, apkaltintį būtent jį kažką netinkamai padarius.

Todėl rekomenduojama vaikus nuo pat pradžių išmokyti, ką reiškia kryžiukas kiekvieno nepažįstamo lango kampe ir įpratinti jį paspausti, kad langas užsidarytų, sako D. Varkalienė. Arba mokyti nieko nespausti pačiam ir paprašyti tėvų pagalbos.

Psichologų teigimu, daug saugiau, kai vaikas žaidžia ne užsidaręs, o bendroje namų erdvėje. Tuomet galima kontroliuoti situaciją. Tėvams patariama stebėti vaiko reakcijas, įsitraukimo, „atsijungimo“ nuo aplinkos lygį ir, prireikus, iš tos būsenos vaiką išvesti.

D. Varkalienė primygtinai rekomenduoja vaiko miegamajame kambaryje nelaikyti jokio ekrano. Tai, beje, rekomenduojama bet kurio amžiaus žmonėms.

Kai vaikas nuliūdęs ar supykęs, nereikėtų leisti jam eiti „paliūdėti“ prie ekrano, sako V. Varkalis.

Kai stiprias emocijas išgyvenantis vaikas griebiasi įrenginio, jis perkelia emocijas į kitus dalykus, neišbūna su apėmusiu jausmu, jį nuryja ir kaupia. Specialistas įspėja, kad toks mechanizmas ilgainiui gali nuvesti link įvairių priklausomybių. Ateityje, jau suaugęs, toks žmogus gali liūdnas išgėrinėti ar persivalgyti, nes vaikystėje neišmoko išbūti su emocijomis.

Todėl pagrindinė tėvų atsakomybė – išmokyti vaiką, kad telefonas yra naudojamas ne nusiraminimui, o paskambinimui, informacijos paieškai, dienyno patikrai, susisiekimui su tėvais ar draugais ir pan.

„Joks įrenginys neturi atlikti nuraminimo funkcijos. Jei tėvai dėl savo pačių patogumo susinervinusį vaiką paleidžia prie ekrano, tai prilygsta raminamųjų tabletės jam įteikimui ir išsiuntimui į savo kambarį“, – sako V. Varkalis.

Konkretūs patarimai gyvenant kibernetinės erdvės apsuptyje

Psichologai D. Varkalienė ir V. Varkalis pateikia kelis konkrečius patarimus, kurie padės kurti saugesnę aplinką vaikams.

1. Bet kokio amžiaus vaikams patariama valandą iki miego nežiūrėti į jokius ekranus. Žiūrint į ekranus neišsiskiria melatoninas, todėl sutrinka miego fazės.

2. Rekomenduojama nuolat lavinti smulkiąją ir stambiąją motoriką, t. y. piešti, lipdyti, rašyti, konstruoti, karpyti, sportuoti, eiti į žygius, šokinėti ir skatinti panašius alternatyvius užsiėmimus. Reikalingas fizinis daiktas ir judesys, tai lavina erdvinį suvokimą. Naudojant, pvz., tapšnoklį motorika nelavinama.

3. Patartina skaityti arba sekti vaikams pasakas, kartu klausytis audio pasakų, istorijų ar radijo teatro. Vaikui klausantis teksto, gimsta vaizdiniai ir lavėja fantazija. Naudoti reikėtų knygas su kuo mažiau arba kuo mažesnėmis iliustracijomis. Matydamas nepažįstamus simbolius (raides), mažas vaikas junta norą juos perprasti ir išmokti skaityti. Tuo metu didelės ir ryškios iliustracijos nukreipia jo dėmesį, „uždaro„ fantaziją.

4. Vaikas neturėtų valgyti prie televizoriaus ar su knyga. Vienas veiksmas turi būti atliekamas vienu metu, antraip gresia virškinimo sutrikimai, prarandamas ryšys su kūnu, sutrinka alkio ir sotumo pajautimas, lengva įprasti persivalgyti.

5. Bendrauti reikia su žmonėmis, o ne įrenginiais. Gyvas bendravimas moko vaikus pradėti pokalbį, jame išbūti, susitvarkyti su emocijomis, ieškoti kompromisų, derėtis. Tuo metu bendravimas įrenginių pagalba menkina tarpusavio komunikavimo įgūdžius, neskatina žengti į nepažįstamas situacijas ir nudrąsina.

6. Vakarais ar savaitgaliais, kai vaikai namie, galima bandyti sulėtinti interneto ryšį, apriboti duomenų perdavimą, kad naudojimasis įrenginiais taptų… nepatogus. Vietoje to vaikas bus priverstas ieškoti kitokių užsiėmimų. Įprastą ryšį galima palikti toms valandoms, kai vaikui įrenginių reikia atliekant mokyklos užduotis.

7. Vyresnius vaikus, kuriems jau leidžiama naudotis socialiniais tinklais, būtina informuoti apie tai, kad internete lieka įvairūs pėdsakai. Pasikalbėkite su vaikais apie tai, susitarkite, kad neskelbtų asmeninių duomenų, savo ar namų nuotraukų, žinios apie tai, kad jie vieni namuose ir pan. T. y. mokykite juos atsakingo elgesio internete. Įspėkite vaikus apie patyčių kibernetinėje erdvėje riziką, bent retkarčiais užsukite į jų socialinių tinklų paskyras ir pasidomėkite, kas jose vyksta.

8. Paauglius ar artėjančius prie paauglystės amžiaus vaikus įspėkite apie sekstingą ir tai, kad pažintis gali lengvai virsti išnaudojimu. Susitarkite, kad nepažįstamiems žmonėms, net kitiems vaikams ar paaugliams nesiųstų savo intymių nuotraukų.

9. Bendraukite su paaugliais, skatinkite jų tapatybės įsisąmoninimą, saves pažinimą, domėkitės tuo, kas jam įdomu. Neleiskite, kad bendravimo su artimais žmonėmis trūkumas būtų užpildytas virtualia realybe.

Specialistai apibendrina: „Vaikams alkoholis juk neparduodamas. Tad ir internetas su visomis jame slypinčiomis grėsmėmis neturėtų būti visiškai laisvas. Laisvė ateina su tam tikra atsakomybe ir savivoka, todėl kontrolę „išjungti“ galima tik jau gerokai paaugusiems vaikams“.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.