Internetiniai „iššūkiai“: specialistė perspėjo, kokie vaikai paveikiami labiausiai ir ką turi suprasti tėvai

Kas yra tie internete plintantys iššūkiai ir kodėl vaikai į juos įsitraukia? Kodėl rizikuoja atlikti veiksmus, kurie, suaugusiųjų supratimu, yra beprasmiai ir pavojingi?

Pasak „Vaikų linijos“ psichologės Jurgitos Smiltės Jasiulionės, iššūkiai, savo drąsos ir ribų išbandymai vaikų ir paauglių gyvenime egzistavo visą laiką, tik anksčiau jie vykdavo ne per socialinius tinklus, o vaikams susitikus gyvai.

Tiesioginių vaikų prisipažinimų, kad dalyvavo internetiniame iššūkyje ar buvo bandoma juos į tokį įtraukti, „Vaikų linijos“ specialistė sako nesulaukusi, bet gana dažnai vaikai pasakoja apie savo pastebimus aplink ir socialinėje erdvėje vykstančius, jų nuomone, negerus dalykus.

Tragedija Kelmės rajone susijusi su „Snapchat“ socialiniu tinklu, tačiau vadinamieji „iššūkiai“ nėra būdingi tik kuriai nors vienai ar kelioms konkrečioms platformoms.

„Paskatos, dėl ko tie iššūkiai atsiranda, gali būti pačios įvairiausios. Nesvarbu, kur vaikas bebūtų, – ten, kur yra vaikų, kur yra auditorija, kuri gali įsitraukti, kurią galima sužavėti tais iššūkiais, toje erdvėje jie ir gali atsirasti“, – sakė J.S.Jasiulionė.

Pasak jos, iššūkiai dažniausiai atsiranda tose platformose, kuriose vaikai leidžia daugiausiai laiko. Tarp jaunesnio amžiaus vaikų populiariausios platformos yra „Snapchat“ ir „TikTok“. Anksčiau ta platforma, kurioje plisdavo iššūkiai, buvo „Facebook“.

„Tai ne platformos, o atskirų interneto vartotojų, kurie sugalvoja tuos iššūkius, ir mechanizmų, kuriais šiuo metu apskritai visuomenėje yra pelnomas dėmesys, klausimas“, – sakė psichologė.

Iššūkiai nebūtinai reiškia, kad kažkas vaikus aktyviai verbuoja ir įtikinėja į juos įsitraukti. „Pastebėjau, kad vaikai lengviau įsitraukia į tokias veiklas ar iššūkius, kuriuos mato atsirandančius kažkokioje jiems svarbioje terpėje.

Socialinėje medijoje jie mato tam tikrus „madingus“ elgesius. Vaiko akį labiau patrauks tie iššūkiai, į kuriuos įsitraukia jam svarbūs žmonės – bendraamžiai ar autoritetai, kuriuos jis seka socialiniuose tinkluose.

Nemaža dalis tų iššūkių tiesiog plinta internete, vaikai ar paaugliai kviečiami juos išbandyti, gali būti sukuriamos istorijos, kad tai visiškai nepavojinga, arba kaip tik kviečiama parodyti, koks tu esi drąsus“, – aiškino specialistė.

Pasak J.S.Jasiulionės, internetiniai iššūkiai „žaidžia“ ant kelių esminių poreikių – dėmesio, draugystės, pasitikėjimo savimi stiprinimo. Iššūkiai yra būdas gauti dėmesio bei išbandyti, kiek esi drąsus, – į juos įsitraukia vaikai, kuriems svarbu būti pamatytiems kaip drąsiems.

Kartais iššūkiai atsiranda kaip pritapimo prie bendraamžių priemonė. „Jeigu vienas, antras, trečias mano aplinkoje tą padarė ir sako, ar tu irgi būsi pakankamai drąsus tą padaryti, tikėtina, kad tu gali pabandyti tą iššūkį pakartoti“, – sakė vaikų psichologė.

„Prieš 20 metų vaikai ir paaugliai darė tą patį, tiktai ne socialinėse medijose, o susitikę gyvai, – pastebėjo J.S.Jasiulionė. – Ir tada jie išbandydavo įvairias veiklas, kurios suaugusiems atrodydavo nesaugios, bet tai būdavo būdas patirti adrenalino, pasirodyti pakankamai drąsiam, pritapti prie draugų.

Vidinis elgesio motyvas niekuo nepasikeitė. Pasikeitė tik pati platforma. Socialiniuose tinkluose didesnis pasiekiamumas, mus gali pasiekti iššūkiai ir elgesiai, atsiradę net ne Lietuvoje, o kitoje aplinkoje.

Pradedami matyti ir sekti vaikui patrauklūs žmonės, „influenceriai“, kurie irgi gali prisidėti prie vienokio ar kitokio iššūkio paskatinimo, išplatinimo“.

Esminis klausimas, pasak specialistės, – kodėl vaikai naudojasi platformomis, kurios šiaip jau yra skirtos vyresniems paaugliams.

„Čia jau ne vaikų atsakomybė, kad jie „Snapchat“ naudoja būdami 9, 10 ar 11 metų, kai jam yra nustatyta aiški amžiaus riba – 13 metų. Taigi, ne vaikų problema, kad jie patenka į tuos iššūkius, o suaugusiųjų, kurie nesugeba nustatyti ribos ir nesukuria saugumo“, – sakė specialistė.

Socialiniuose tinkluose visada bus įvairios informacijos, ir ją blokuoti – ne išeitis. Bet svarbu pasirūpinti, kad socialinės medijos netaptų kasdienybės įrankiu 9–10 m. vaikų gyvenime.

Nemaža dalis internetinių iššūkių yra gana nekalti, nors kai kuriems asmenims gali sukelti pavojų sveikatai – prisiminkime kad ir prieš dešimtmetį siautėjusį „ledinio kibiro“ iššūkį, kuomet ir suaugę žmonės išmėgindavo save apsipildami šaltu vandeniu.

„Nekaltas“ iššūkis gali būti ir raginimas suvalgyti itin aštraus padažo, išbandant save, kokį aštrumą sugebėsi ištverti, tačiau kai kam ir tai gali baigtis liūdniau.

„Bet dėl dalies socialinėje medijoje plintančių iššūkių suaugusiam iš anksto aišku, kad jie pavojingi, – parodyk, kad esi drąsus, kad esi valingas, – o vaikai gali į juos įsitraukti iki galo nesuvokdami pavojaus.

Kitas socialinės medijos pavojus – tai, kas ten yra nufilmuota ar parodyta, gali būti visiškai nesusiję su realybe. Žmonės gali „valgyti“ neva nevalgomus dalykus, gerti neva negeriamus skysčius ir sakyti, kad viskas čia yra gerai, nors mes iš tiesų nežinome, kas ten iš tiesų buvo nufilmuota ir suvalgyta ar išgerta.

Vaikams, ypač jaunesnio amžiaus, suprasti, ar tai iš tiesų pavojinga, gali būti sunku“, – sakė J.S.Jasiulionė.

Socialinės medijos veikia tokiu principu, kad jei imi domėtis kokiu nors turiniu, tau imama siūlyti labai daug tokio turinio.

„Jeigu tu pradedi domėtis kokiais nors „crazy“ iššūkiais, labai tikėtina, kad gausi labai daug visokiausios informacijos apie tai. Ir tada jau nuo tavo amžiaus, turimų galimybių kritiškai vertinti tai, ką matai, nuo tavo psichologinės savijautos, nuo to, ar tu esi vienišas, ar jautiesi turintis draugų, priklauso, kas vyks toliau. Tas burbulas, kuris susikuria aplink, labai stipriai veikia“, – aiškino specialistė.

Visgi vadinamieji internetiniai iššūkiai nėra tai, į ką siekiama kryptingai įtraukti kitus dalyvius. Tokius atvejus, kai per socialinį tinklą kažkas tiesiogiai komunikuoja su vaiku, duodamas nurodymus, ką daryti, psichologiškai manipuliuodamas ar grasindamas, psichologė vadina ne iššūkiais, o nusikalstama veika.

„Tai gali būti viliojimo atvejai, kai yra užmezgamas santykis su vaiku ir yra tikimasi iš jo kažkokios informacijos, nuotraukų, vaizdų, gali būti galios demonstravimas ir bandymas įtraukti vaiką į kažkokias pinkles. Čia jau kalbama nebe apie internetinius iššūkius, kurie turi tam tikro žaidybiškumo, bet apie labai kryptingą nusikalstamą veiklą“, – sakė J.S.Jasiulionė.

Ar susidūręs su manipuliacija, bauginimu, įsakinėjimu socialinėje medijoje vaikas turi galimybę pasipriešinti su juo užmezgusiam ryšį piktavaliam suaugusiajam ar vyresniam paaugliui?

„Šitose situacijose, kaip ir visose kitose, kur vaikai susiduria su netinkamu kitų žmonių elgesiu, yra lavai svarbu, kad vaikas turėtų, kur kreiptis pagalbos. Vaikams, ypač, jei jie yra įbauginti, gali būti sunku kreiptis pagalbos, bet tai labai svarbu.

Suaugusieji turėtų kaip mantrą kartoti, kada svarbu į juos kreiptis pagalbos, ir savo pavyzdžiu taip pat rodyti, kaip reikėtų elgtis. Jeigu iškyla problemos, kiti žmonės grasina, gąsdina – netylėti, apie tai kalbėti, ieškoti pagalbos, nedaryti nieko, kas kenkia tavo sveikatai ir gyvybei, pirmiausia pasikalbėti su kažkuo, kuo tu pasitiki savo aplinkoje. Labai svarbu, kad nuo mažumės skatintume ir drąsintume vaiką kreiptis pagalbos, kai jis pastebi nederamą elgesį“, – sakė psichologė.

Pasak specialistės, suaugusieji turėtų išimti iš savo žodyno žodį „skundimas“, kuriuo dažnai būna pavadinamas pagalbos prašymas.

Vaikai dažnai nedrįsta paklausti suaugusiųjų apie jiems neaiškius socialiniuose tinkluose pamatytus dalykus, nes bijo, kad suaugusieji supyks, priekaištaus, užblokuos paskyrą.

„Svarbu, kad vaikai, susidūrę su sunkumais socialinėse medijose, galėtų kreiptis pagalbos ar paaiškinimo. Mes, suaugusieji, viena vertus, labai lengvai leidžiame bet kokio amžiaus vaikams naudotis medijomis, kita vertus, nuolat siunčiame žinutę „Tu čia užsiimi nesąmonėm“.

Ir tada išeina, kad kilus klausimui vaikui labai sunku kreiptis į suaugusiuosius, kurie patys jam tai leido, nes jie nubaus jį už tai, ką jis pamatė, ar kad susidūrė su netinkamu turiniu“, – aiškino psichologė.

Siekiant apsaugoti vaikus nuo panašių grėsmių, svarbu galvoti ne tik apie savybes, kurias juose ugdome, bet ir apie jų poreikius, ar jie yra atliepti.

„Mes galime labai šaunių savybių vaike priugdyti, jis gali tam tikrose situacijose mokėti pasakyti „ne“, atsitraukti, bet jeigu jis yra labai vienišas, patiria patyčias savo aplinkoje, jaučiasi atstumtas, neturi draugų, nepatenkintas draugystės, artumo, bendravimo poreikis gali vesti į pavojingas draugystes internete, – perspėjo specialistė. – Jeigu kitas žmogus tau rodo dėmesį, pradedi jausti, kad esi jam svarbus, tu gali pradėti daryti dalykus, kurių šiaip nedarytum“.

Labai svarbu vaikams ugdyti kritinį mąstymą pačiose įvairiausiose situacijose, ne tik kalbant apie internetą: su vaiku aptarti, reflektuoti, diskutuoti apie įvairius dalykus. „Mes, suaugusieji, labai dažnai darom klaidą – ne diskutuojam su vaikais, o pasakom: „Čia yra nesąmonė“, „Tai yra blogai“, „Šitaip tikrai negalima daryti“.

Bet labai svarbu, kad su vaiku diskutuotume, aiškintumėmės jo nuomonę, pasakytume savo argumentus. Kai yra stiprus kritinis mąstymas, tada lengviau įvertinti situaciją ir nepasiduoti spaudimui“, – sakė J.S.Jasiulionė.

Specialistė patartų išnaudoti progą pasikalbėti su savo vaikais apie socialinėje erdvėje plintančius iššūkius, atsispiriant į žiniasklaidoje pateiktą informaciją, pasiteirauti vaiko, ar jis yra ką nors panašaus pamatęs, susidūręs pats ar jo draugai, pasidomėti apie jam siunčiamus vaizdelius, taip pat apie tai, kaip jis reaguoja, kai socialiniame tinkle jį užkalbina nepažįstami žmonės.