Viena iš medicinos psichologės-psichoterapeutės Romos Grumulaitienės domėjimosi sričių – onkopsichologija. Jos darbe su sergančiais vėžiu pacientais ir jų artimaisiais yra labai svarbios kelios temos: psichinės sveikatos, mirties ir seksualumo.
R.Grumulaitienė pastebi: „Kalbėtis vėžio ligos fone apie seksualumą (pvz, kūno pokyčius, seksualinį Aš, seksualinius santykius, vaisingumą) nėra paprasta: pokalbis paveikia emociškai labai stipriai, aktyvuoja besikalbančiųjų psichologinės gynybos reakcijas, kurios susijusios su desperacija išgyventi, kentėjimu ir mirtimi.”
Visgi apie tai kalbėtis verta, ir R.Gumulaitienė mielai sutiko apie tai papasakoti daugiau.
Tyrimai rodo, kad susirūpinimas savo seksualumu yra vienas iš svarbių klausimų žmonėms, susidūrusiems su vėžiu. Tiesa, vos tik sužinojus vėžio diagnozę seksas gali būti paskutinis dalykas, apie kurį galvos žmogus. Pradžioje svarbiausi tikslai, ties kuriais susifokusuojama – tai išgyventi ir susikurti planą naujam gyvenimui.
Tačiau laikui bėgant, ima kilti vis daugiau klausimų apie galimą gydymo poveikį, kada galima atnaujinti lytinius santykius ir kaip gyventi seksualinį gyvenimą, kai gydymas bus baigtas. Jauniems žmonėms ypač aktualus tampa vaisingumo klausimas.
Susirgus kūnas pasikeičia
Susirgęs žmogus išgyvena dėl kūno pokyčių, pavyzdžiui, plaukų netekimo, randų po operacijų ir pan.
Viena pacientė teigė: „Jaučiuosi kreiva ir deformuota. Be plaukų. Priaugau dešimt kilogramų. Mano kūnas šlykštus ir atgrasus. Kaip tu gali sakyti, kad tau jokio skirtumo? Tau tas pats?“
Nenoras matyti dėl ligos ir gydymo pasikeitusį savo kūną yra suprantamas, bet yra svarbu atsikratyti tokio elgesio, stengiantis atstatyti sveiką požiūrį į save: nekritikuoti savęs ir nelyginti, žvelgti į savo kūną su meilę ir priimti save tokį, koks esi.
Patrauklumo, intymumo jausmo praradimas atsiranda, nes kūnas pakinta. Ir tai yra svarbi ligos išdava, dėl kurios pakinta ir socialinė identifikacija (vyriškumo ar moteriškumo).
Kita pacientė pasakojo: „Aš slėpdavausi vonioje persirengdama, kad niekas nematytų mano randų. Kartą vyras pasakė: „Tu nesislėpk, aš tave myliu“. Jis mane nuramino... palengva susitaikau su savo kūnu.“
Ar viskas bus kaip anksčiau?
Apsipratus su gydymu, paciento santykiai su partneriu pereina į kitą lygmenį, ir seksualumas kuriamas iš naujo. Dalis pacientų poroje atstato buvusius santykius, kai kurie dėl patiriamų fizinių ir psichologinio traumų tampa mažiau seksualiai aktyvūs arba išvis atsisako seksualinių santykių. Nedidelė dalis pacientų pasiekia geresnį seksualumo ir intymumo lygį nei iki tol.
Štai teigiamas pavyzdys: „Mano vyras visąlaik buvo su manimi, atlaikė visus mano durniavimus. Jis išbuvo, kai verkiau ir rėkiau, ir apkabindavo, kai leisdavau jam priartėti. Dabar mūsų ryšys geresnis, nei kada nors yra buvęs.”
Psichologė Sharon Horne rašė: „Žmogaus gerovės pagrindas yra sveikas seksualumas“. Vadinasi, seksualinė sveikata dažnai yra indikatorius, rodantis, kad sutriko „normalus“ gyvenimas.
Domėjimasis seksu yra tolygus domėjimuisi gyvenimu, kitaip tariant, tai – įtikinantis atsistatymo po vėžio ir jo gydymo rodiklis, rodantis kad gyvenimas sugrįžo į senas vėžes. Kai kalbame apie intymius seksualinius santykius, kalbam nebūtinai apie lytinius santykius; tai ir apsikabinimai, prisilietimai, buvimas šalia. Fizinis kontaktas kartu su intymumu yra tai, ko žmonėms labiausiai reikia.
Pats savaime vėžys seksualinei funkcijai kenkia mažiau nei medicininės intervencijos, kurios siekia sustabdyti ir išgydyti onkologinę ligą.
Viena moteris pasakojo: „Aš pasakiau savo vyrui: „Aš netekau savo krūtinės“, o jis man pasakė: „Man irgi labai gaila, aš ilgiuosi jos. Tu esi su manimi, ir tai – svarbiausia“.
Paprastai mylimasi mažiau
Kai kurie sergantieji atsisako seksualumo ir intymumo visiškai (kartais naudodami vėžį kaip alibi), kai kurie vengia genitalinio kontakto, tačiau poros santykiuose daugėja fizinio intymumo (bučinių, apsikabinimų, glostymo); dar kiti siekia orgazmo, kad patvirtintų sau, jog „dar gyvi“.
Dauguma R.Grumulaitienės pacientų išsako, kad rečiau mylisi negu prieš ligą. Viena iš priežasčių yra ta, kad vėžio patirtis tarsi „sulėtina kūną“: prireikia daugiau laiko prisiruošimui pradėti ir tęsti lytinį gyvenimą.
Kita priežastis, dėl kurios mažiau mylimasi – tai, kad seksas gali būti nemalonus ir skausmingas, ypač jei ištiko gydymo sąlygota ankstyvoji menopauzė. Seksas gali tapti kažkuo, ko norisi išvengti, o pradėjus kuo greičiau pabaigti ir pamiršti.
Viena pacientė prisipažino: „Dabar daug laiko užima, kol susijaudinu, ir jei pasiseka, būna trumputis orgazmas, bet jei sumirksėsiu, viskas dings. Ir tas ekstra laikas, kuris man reikalingas, mane verčia gailėtis... Aš paprasčiausiai pasakiau savo vyrui „gana, nebenoriu“.
Dauguma moterų mylisi mažai arba išvis nesimyli nuo pat diagnozės sužinojimo, per visą gydymosi laiką, ir netgi praėjus metams po gydymo. Nesamo seksualinio gyvenimo priežastis gali būti ir partnerio nebuvimas.
„Seksas? Koks seksas? Tai kad aš viena gyvenu visą gyvenimą. Aš tik pagaliau įsidrąsinau užeiti į sekso parduotuvę. Mano daktarė man pasakė, kad makšties atstatymui galėtų padėti žaisliukas“, – teigė viena moteris.
Galiausiai, jei seksas buvo svarbus prieš diagnozę, tai jo praradimas tampa problema. Juk pati supranti, kad kažkas ne taip, bet nežinai, ką ir kaip reiktų daryti, norint pataisyti padėtį. Jei seksas neturėjo didelės reikšmės prieš tai, tikriausiai dėl to labai neišgyvensi, nebent tai svarbu tavo partneriui.
Ar turėsime vaikelį?
Kai R.Grumulaitienė pradėjo klausytis pacienčių istorijų, jose skambėjo asmeninės patirtys apie vaisingumą, nėštumą ir įsivaikinimą. Pavyzdžiui: „Kai sužinojau, kad sergu vėžiu, viskas ką norėjau daryti, tai kuo greičiau pasveikti, kad galėčiau toliau rūpintis savo mažuoju sūneliu. Bet kai tik baigiau chemoterapijos kursą, su vyru pradėjome planuoti antrą vaiką, kurio visada norėjome. Mes laukėme tris metus ir tai įvyko – aš pastojau ir esu labai laiminga“.
Kita moteris džiaugėsi: „Aš laukiau trejus metus po gydymo. Labai norėjau susilaukti kūdikio. Kai gimė dukra, aš dar 4 metus gėriau tamoksifeną. Mano dukrelei dabar jau 10 m., o aš laikausi puikiai“.
Dar viena moteris pasakojo: „Tik sulaukus 40-ies man pasisekė surasti tinkamą vyrą, ištekėti. Abu labai norėjome vaikelio. Bet netikėtai aptikau guzelį krūtyje. Tai reiškė, kad planus teks atidėti. Aš gydžiausi, atrodė, viskas gerai einasi. Praėjo du metai po gydymo ir štai paaiškėjo, kad nebefunkcionuoja kiaušidės. Bet mes turime viltį... galvojame įsivaikinti. Būčiau labai laiminga, jei turėčiau sveiką kūdikį“.
Idėja susilaukti vaiko gali kelti džiaugsmą, bet tuo pačiu ir baimę, nerimą. Galima atrasti, kad poroms kyla sunkumų apsisprendžiant: „Apie kūdikio pradėjimą daug galvojome, jis buvo mūsų ateities planuose ir tikrai labai trokštamas. Tada užklupo vėžys. Dabar nesu tikra dėl kūdikio. Vyras sako, kad bijotų likti su vaiku vienas. Aš susitaikiau su mintimi, kad vaikų neturėsime. Mes jau vyresnio amžiaus ir mums patinka mūsų laisvė. Kai matau draugus su vaikais, įsitikinu, kad auginti vaiką nėra taip paprasta.“
Tai ką daryti?
Norint suprasti esamą situaciją reikia kalbėtis su partneriu. Atviras pokalbis yra vienintelis būdas, kuris leis įveikti iššūkius ir judėti pirmyn kuriant savo seksualumą iš naujo.
Ligos akivaizdoje visada suaktyvėja mirties baimė, kuri sustiprina poreikį romantiniam, partneriškam ryšiui, artumui, meilei. Žinoma, romantika nėra vien tik žvakės ir rožės. Kiekvienas turi savitą požiūrį į ją. Pavyzdžiui, vienai moteriai šokių pamokos, kurias ji lankė su vyru, pasirodė labai intymios ir juos suartinančios. Kitos moters vyras paaukojo savo sekmadienio žvejybą, kad praleistų dieną su ja. Kiekvieną savaitgalį jie rasdavo laiko pabūti kartu ir tai ją ramino. Romantika į jų gyvenimus grįžo kaip realus ir prasmingas buvimas kartu.
Onkologinių pacientų seksualinės sveikatos tyrimai rodo, kad susirgus vėžiu seksualinis gyvenimas nebūtinai turi likti apleistas – kitais žodžiais tariant, šios dvi sritys yra tarpusavyje suderinamos. Pacientai gali gauti kompleksinę profesionalią pagalbą, nukreiptą į problemos sprendimą. Psichoterapijos metu daug dėmesio skiriama paciento edukacijai, pacientas išmokomas racionalaus mąstymo taisyklių, formuojami elgesio įgūdžiai, išmokoma įveikos teiginių ir relaksacijos, dėmesingo įsisamoninimo praktikų.
