Solistas, trombonininkas, parasparnininkas Stanislovas Rezgevičius (80 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą ir šiais metais atšvęstą garbingą jubiliejų.

– Ar savo jubiliejinį gimtadienį atšventėte danguje?

– Tą dieną su šeimyna važiavome į Nidą, kuriai jaučiu daug sentimentų, – ten kadaise pradėjau skraidyti pats pasidaręs skraidyklę.

O kitą dieną jau skriejau parasparniu Drevernoje – tai buvo draugo dovana. Pakilęs virš debesų grožėjausi Kuršių mariomis, nerija, dainavau. Atitrūkus nuo žemės mane dažnai apima euforija: tuomet pasijuntu kitoks, aplink – debesys ir saulė, skrydis – tarsi meditacinė malda, tarsi kelionė į šviesą.

[[ge:lrytas:lrytas:31497296]]

– Ar yra amžiaus riba, iki kada galima skraidyti parasparniu?

– Ne, čia kaip vairuotojams – gavai sveikatos pažymėjimą ir gali vairuoti. O tos gimtadienių datos man nieko nereiškia, metų naštos nejaučiu. Kiti vis klausia – kiek tu gali žaisti su savo gyvybe? Kai kartą policija sustabdė viršijus greitį, stebėjosi – senoli, šitaip lakstai...

[[ge:lrytas:lrytas:27952825]][[ge:lrytas:lrytas:14669730]][[ge:lrytas:lrytas:39210889]][[ge:lrytas:lrytas:39738004]]

Skraidyti man tinka ir patinka. Bičiuliai juokauja: senjoras danguje – ir gyvas!

– Kada ir kodėl pradėjote skraidyti?

– Dar būdamas vaikas važiuodavau prie jūros, atsiguldavau ant smėlio ir žiūrėdavau į dangų, į kirus, kurie sklęsdavo net nemosuodami sparnais, ir jiems labai pavydėjau. Mama sakydavo: „Staseli, tavo galvoj vien vėjai švilpia.“ Kaip ji pataikė!

Gal septintoje klasėje į mokyklą atėjo žmogus su uniforma ir aviacijos ženklu ir ėmė pasakoti apie sklandymą.

Tiesiog užsidegiau, iškart nuėjau į Klaipėdos sklandymo klubą. Ten dirbau, rūdis nuo mašinų šveisdavau, kad pelnyčiau porą skrydžių su instruktoriumi. O pakilęs svajodavau, kad mane kiemo vaikai pamatytų.

Į pirmą savarankišką skrydį sklandytuvu pakilau 1963-iaisiais.

Tuomet – treji metai sovietų kariuomenėje. Grįžęs įstojau į tuometinę Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – S.Šimkaus konservatorija). Norėjau pakliūti į solinį dainavimą, bet ten nebebuvo likę vietų, teko rinktis tromboną.

– Buvote pakviestas į „Nerijos“ vokalinį instrumentinį ansamblį groti trombonu. Iškart sutikote?

– Mane pakvietė „Nerijos“ vadovas Romualdas Bieliauskas. Visų pirma teko viską derinti su žmona: ką tik gimęs sūnus, o čia vis gastrolės. Vis dėlto išleido į Vilnių.

[[ge:lrytas:lrytas:39754530]]

– Sklandymą teko pamiršti?

– Paragavęs dangaus, to nuostabaus jausmo negalėjau pamiršti.

Lenkiškame žurnale radau skraidyklės brėžinius, pigiai nusipirkau aliuminio vamzdžių ir pats ją pasidariau.

1975 metais pradėjau skraidyti vienas pirmųjų Lietuvoje. Įsibėgėdavome nuo kalno, bet tinkamo aukščio reikėdavo paieškoti. Važiuodavome į Nidą, sovietų kareiviui duodavome rublį, kad leistų privažiuoti prie kopų.

Paskui kitą skraidyklę pasidariau, mažesnę. Ją galėdavau pasiimti į gastroles.

Buvo toks nuotykis – dubliavau tuomet jau garsų aktorių Donatą Banionį filme „Andrius“. Jis vaidino tokį priplaukusį senelį, kuris pasidarė skraidyklę. Aš kilau į dangų, o atrodė, kad D.Banionis skrenda. Malonumas, o dar ir pinigų gavau.

– Kada perėjote prie parasparnių?

– 1996 metais. Tais metais su sūnumi iššokome iš lėktuvo su parašiutais. Sūnus nuo to laiko tapo parašiutininku. O vienas mano draugas pasiūlė parduoti keturis parasparnius, tuomet penktas man – veltui.

Sandoris pavyko, parasparniu išmokau skraidyti savarankiškai. Vėliau įsigijau lengvesnių parasparnių.

Iš viso kartu sudėjus danguje praleidau apie porą tūkstančių valandų. Aš mėgėjas, bet esu dalyvavęs ir Lietuvos varžybose, užėmiau trečią vietą.

Niekada nesiekiau kam nors ko nors įrodinėti. Ne vienas mano draugas tapo neįgalus – sulaužytomis galūnėmis ar net stuburu.

Nebuvo metodikos, instrukcijų, patys mokėmės, kaip išmanėme.

Aš skraidau savo malonumui. Aukštybėse ne tik dainuoju, kartais pagroju trombonu, bet ir fotografuoju, filmuoju. Apie porą šimtų mano muzikinių filmukų yra socialiniuose tinkluose.

[[ge:lrytas:lrytas:39754536]]

– 15 metų grojote „Nerijos“ ansamblyje. Tuo metu artistų gyvenimas buvo bohemiškas, kaip atsilaikėte?

– Po koncertų miestuose ir miesteliuose stalai būdavo nukloti visokiomis gėrybėmis. Kai visi gėrė šnapsą, aš gėriau vandenį ir apsimesdavau esąs apsvaigęs. Ir vis planuodavau, kaip ir kur paskraidyti.

Edmundas Kučinskas vis klausia, kada parašysiu knygą apie „Neriją“. Sakau: jei viską surašyčiau, užmuštumėte. O meluoti nenoriu.

– Grįžęs į Klaipėdą pradėjote dirbti Muzikiniame teatre: ten per 30 metų sukūrėte daugiau kaip 60 vaidmenų. Gal per anksti pasitraukėte?

– 1987 metais teatras kūrėsi. Atėjau į chorą. Nebuvo labai lengva pakeisti tromboną į dainavimą. Nors nuo mažens dainavau, mano mama buvo puikus sopranas – kad uždainuodavo per baliukus! Ir aš pradėjau dainuoti. Paleidžiu plokštelę ir traukiu. Mokėjau visas Robertino Loreti dainas. Nuo 1994 metų tapau teatro solistu. Tai nebuvo labai paprasta, reikėjo nemažai dirbti.

Po „Nerijos“ įstojau į konservatoriją, mokiausi Orkestrinio dirigavimo katedroje.

Prieš penketą metų išėjau iš teatro. Ir netrukus per Teatro dieną buvau įvertintas garbingu uostamiesčio apdovanojimu – Padėkos kauke – už nuopelnus teatro menui.

Manau, išėjau laiku. Noriu užsiimti tuo, kas mieliausia. Gyvename vieną kartą, o jei turi sparnus – gyvenimas nuostabus.

[[ge:lrytas:lrytas:39754533]]

– Ar tiek daug laiko praleidus padangėje pavyko išvengti nemalonumų ar incidentų?

– Visko buvo. Galiu sakyti, kad po vieno skrydžio 2013 metais tarsi antrą kartą gimiau – buvau paklydęs rūke.

Mano draugo sūnus sumanė netradiciškai pasipiršti merginai: jie lyg niekur nieko vaikšto Melnragės pajūryje, o aš pakilęs parasparniu išskleidžiu plakatą „Ar tekėsi už manęs, Monikute?“.

Tądien buvo rūkas, sutarėme, kad skrisiu žemai palei krantą.

Staiga tas plakatas panoro išsprūsti man iš rankų. Kol jį dėliojau, pakliuvau į rūką.

24 minutes sukau ratus tikėdamasis nenutolti nuo kranto. Jau galvojau – Dievuli, nejaugi manęs laukia tokia bjauri mirtis? Ir tuomet pamačiau švieselę, žinojau, kad reikia sukti į rytus. Skrendu, skrendu ir pagaliau – žemė! Išsigelbėjau.

Nutūpęs išskleidžiau plakatą ir pasileidau bėgte pakrante. Vyrukas jau buvo merginai viską pasakęs, jie jau buvo policijai pranešę apie mano dingimą. Kai pamatė plakatą – ir juokėsi, ir verkė. Sakė, kad tokias piršlybas prisimins visą gyvenimą.

– Kad galėtum skraidyti, reikia būti fiziškai stipriam. Treniruojatės nuo mažumės?

– Aukštesni paaugliai mėgsta skriausti žemesnius, kliūdavo ir man, o norėjau būti tvirtas. Todėl nuo vaikystės daug sportavau, bėgiojau, užsiėmiau sprintu, aštuntoje klasėje vienuoliktokus ant menčių guldžiau, žaidžiau stalo tenisą, kariuomenėje boksavausi, nors iš tikrųjų nesu linkęs nieko spręsti iš jėgos pozicijų. Jei turi galvą, jėgos nereikia.

Ir iki šiol stengiuosi nepasiduoti metams.

Šiek tiek užsiimu joga, rytais pradedu mankštintis dar neišlipęs iš lovos – kvėpavimo pratimai, pratimai akims, vėliau mankšta. Jei gerai jaučiuosi, pastoviu ant galvos.

[[ge:lrytas:lrytas:39754528]]

– Važinėjate dviračiu, kasdien daug kilometrų nueinate pėstute. Kuo dar užsiimate, be skraidymo?

– Tris kartus per savaitę vaikštau į čiuožyklą. Ten iki pusės dviejų pensininkus įleidžia nemokamai. Kai pagauni kablį, nebesinori čiuožinėti paprastai – pavyksta pasidemonstruoti ir ant vienos kojos, ir atbulai, net „kregždutę“ dar padarau.

Dviračiu važiuoju dažnai, o mašina man reikalinga tik parasparniui nusivežti – vien variklis sveria 30 kilogramų.

Viską susikrovus ant nugaros dar pradžioje reikia pabėgėti, jei vėjo nėra. Tai kaip nesitreniruosi?

Gyvenu sveikai. Niekada nerūkiau. Nesu nei asketas, nei vegetaras, valgau normaliai, neužkandžiauju. Per šventes pakeliu raudonojo vyno taurę.

– Vis dėlto išvengti traumų jums nepavyko?

– 2015 metais į Stasio Povilaičio laidotuves Palangoje atvykau su ramentais.

Tuomet skraidžiau parasparniu Slovėnijoje. Staiga pakilo didžiulis vėjas, nukritau ant medžio, bandžiau kabintis už šakų – išsigelbėjau, bet trūko Achilo sausgyslė. Ligoninėje medikai eidavo į palatą kaip stebuklą pamatyti skraidantį senolį.

Iš padebesių žvalgiausi ne tik į Lietuvą, skraidžiau Šveicarijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Turkijoje, Norvegijoje. Dirbau ir skraidymo instruktoriumi, parengiau nemažai mokinių.

– Skraidote visada, jeigu tiktai tinka oras?

– Jei kasdien skraidyčiau, įspūdžiai prigestų, priblanktų emocijos. Kartais gero oro tenka laukti ir dvi savaites, ir ilgiau.

Pieš kurį laiką pradėjau dėlioti nuotraukas iš aukštybių ir matau, koks spalvingas mano gyvenimas.

Kitų paragintas ėmiausi rašyti autobiografiją, bet kol kas pasiekiau tik kariuomenės laikus.

[[ge:lrytas:lrytas:39754537]]

– Jūs visada atrodote ne tik sveikatingas, gyvybingas, bet ir puikios nuotaikos. Iš kur tai?

– Mano gyvybingumas ne šiaip Dievo duotas. Veltui nieko neduodama, viskam reikia pastangų. Ir dar svarbu kasdienes kūno treniruotes paversti įpratimu. Tiesiog priklausomybe. Noru būti veikliam iki paskutinio atodūsio, niekam netapti našta.

Dažnai sapnuoju, kad skrendu, o neseniai sapnavau, kad skrendu vienas pats, be jokio parasparnio. Tikiuosi, kad ateis laikas ir žmonės skraidys – kaip paukščiai. Man ta skrydžio laisvė – be galo gundanti ir brangi.

Filme „Andrius“ S.Rezgevičius buvo aktoriaus D.Banionio dubleris, už jį skridęs skraidykle.

15 metų S.Rezgevičius grojo „Nerijos“ ansamblyje.

80-metį atšventęs buvęs „Nerijos“ muzikantas žaidžia su gyvybe: „Policija stebėjosi – senoli, šitaip lakstai...“ (1)