Urvas atrastas 1994 metais. Bijant pažeisti neįkainojamus piešinius įėjimas į jį griežtai ribojamas. Žymiam vokiečių kino režisieriui Werneriui Herzogui buvo leista nusileisti į urvą ir filmuoti naudojant šilumos neskleidžiantį apšvietimą. Režisierius, pasirinkęs 3D formatą, filme „Pamirštų sapnų urvas“ puikiai perteikė urvo sienų piešinius.
Įvairiose pasaulio vietose randami urvų ir uolų piešiniai liudija, kad žmogus nuo neatmenamų laikų suvokė spalvas ir mokėjo jas perteikti. Dažus jis darėsi iš gamtoje randamų medžiagų, turinčių spalvotų geležies arba mangano junginių, dažiąsias medžiagas mokėjo išskirti iš gyvūninės ir augalinės kilmės organinių medžiagų.
Natūrali ochra ir suodžiai, gauti iš ąžuolo anglies, būdavo sumaišomi su gyvulių riebalais, kaulų čiulpais ar krauju. Australijos aborigenai iki šiol naudoja tuos pačius pigmentus: juodą – medžio anglių, baltą – balinamųjų žemių ir gipso, geltoną – limonito, ochros ir kai kurių kerpių.
Kinijoje prieš daugiau nei 5 tūkst. metų atradus šilką ant jo buvo piešiami imperatorių portretai, įamžinami šalies įvykiai. Šilko tapybai paplitus ir Japonijoje, dailininkai vienspalvius paveikslus tapydavo tušu, o spalvotiems naudojo dažus, kurie buvo gaminami iš augalų ir mineralų, klijų ir įvairių priedų. Buvo naudojama apie 10 spalvų beveik jų nemaišant.
Klijiniais dažais ant kreidiniu ar kalkiniu gruntu padengto paviršiaus – sienos, drobės ar lentos – tapyta senovės Egipte, Indijoje, Kinijoje, Japonijoje. Antikos laikotarpiu dekoruotos sienos, viduramžiais iliuminuotos knygos. Senovės Egipte, Graikijoje, Romoje, Bizantijoje buvo paplitusi enkaustika, arba vaško tapyba, kai tapoma bičių vašku, sumaišytu su pigmentais, – pakaitintas jis tepamas ant gruntuoto paviršiaus – lentos, kartais sienos.
Europoje ankstyvaisiais viduramžiais dailininkai dažniausiai tapė tempera. Tai dažas, gautas spalvinį pigmentą maišant su klijais. O natūraliausia klijų emulsija yra kiaušinio trynys, tad ir tempera iki XX a. – kai vietoj kiaušinio trynio pradėta naudoti kitus klijus – vadinta kiaušinine tempera. Ir sienų tapybai, ir paveikslams tapyti tempera naudota iki pat XV amžiaus.
Aliejinius dažus – teisingiau būtų sakyti, jų naudojimo kartu su rišamąja medžiaga techniką – išrado olandų tapytojas Janas van Eyckas (apie 1390–1441) apie 1410-uosius. Nors manoma, kad aliejinė tapyba, pavyzdžiui, Afganistane, žinota gerokai anksčiau. Aliejiniai dažai gaunami pigmentus ištrynus aliejuje. Jie sodrūs, džiūdami beveik nekeičia spalvos, yra atsparūs saulei ir drėgmei. Tapyti aliejumi galima tiek „alla prima“ – vienu sluoksniu, vienu kartu, pastoziškai, tiek lesiruojant – dengiant sluoksnį ant sluoksnio.
Tapant ant lentų aliejiniai dažai iš pradžių derinti su tempera, ja darytas podažis. Tačiau turėdami tiek privalumų aliejiniai dažai greitai ją išstūmė. Grynąją aliejinę tapybą pirmieji XV–XVI a. pradėjo taikyti Venecijos mokyklos dailininkai.
Lietuvoje seniausia gotikinė freska išlikusi Vilniaus arkikatedroje. „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu“ nutapyta „al secco“ technika – pigmentu, sumaišytu su kalkių skiediniu, į kurį įdėta rišiklio: kiaušinio baltymo arba klijų. Bene seniausias aliejinės tapybos pavyzdys – Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios altorių puošiantis Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdas, nutapytas ant liepos lentos. Jis 1718 m. vainikuotas popiežiaus vainikais ir Lietuvos globėjos titulu.
