Pirmosios pastangos skleisti informaciją kilo dar senovės Romoje. Vos tapęs konsulu Gajus Julijus Cezaris (gyveno 100–44 m. prieš Kristų) įsakė viešai skelbti naujienas. Taip atsirado vadinamieji acta – „Senato žinios“ (Acta senatus) apie senato veiklą ir „Kasdienės Romos žmonių žinios“ (Acta diurna populi romani) apie kasdienį Romos imperijos žmonių gyvenimą. Iš pradžių tie „laikraščiai“ pasirodydavo nereguliariai kelių ar keliolikos nuorašų tiražu – tekstai būdavo užrašomi, įrėžiami specialiose lentose ar įspaudžiami molyje ar gipse. Kad „acta“ virstų laikraščiu, trūko labai nedaug – reguliarumo, dauginimo technikos ir patogesnės spausdinti medžiagos.
Pasaulinė laikraščių asociacija pirmuoju pasaulio laikraščiu pripažino Johanno Caroluso „Relation aller Fürnemmen und gedenckwürdigen Historien“, išėjusį 1605-aisiais Strasbūre vokiečių kalba. Pirmuoju taip pat galėtume vadinti ir tais pačiais metais Antverpene pradėtą leisti „Nieuwe Tijdingen“. Vėliau keli laikraščiai pasirodė Olandijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje. Jie buvo spausdinami ant vieno lapo ir tik ant vienos jo pusės, bet išeidavo kas savaitę. Greta jų pradėti leisti ir dienraščiai – pirmasis 1650 m. Leipcige. Didžiojoje Britanijoje pirmasis dienraštis pasirodė 1702 m. kovo 11-ąją.
1814 m. laikraštį „The Times“, nuo 1785 m. einantį Londone, pradėjo spausdinti garu varomos mašinos. Šiuos metus galima laikyti dabartinio laikraščio atsiradimo data.
Iki pat XIX a. vidurio laikraščių leidyba nebuvo masinė – tiražai nedideli, laikraščiai brangūs, turinys rimtas, nedaug skelbimų. Pirmasis masinis laikraštis pasirodė 1833-iaisiais Niujorke – „New York Sun“. Jis atsisakė rimtų naujienų – ėmė skelbti daug vietinių žinių, istorijų, sensacingų įvykių ir pardavinėtas gatvėje už vieną centą. Per pusę metų jo tiražas padidėjo iki 8 tūkst., o po ketverių metų jau pasiekė 30 tūkst. egzempliorių. Masinės spaudos plitimą paskatino technologijų raida – rotacinis presas, cilindrinė spauda, popierius. Leidėjai ėmėsi spausdinti reklamą. Suvokę, kad pajamos iš reklamos gali pakeisti prenumeratos įplaukas, sumažino prenumeratos kainas ir pradėjo propaguoti savo leidinius kaip reklamos skleidimo būdą. Prasidėjo vadinamoji Cento spaudos (Penny Press) era.
Ilgainiui susiklostė kelios spaudos kryptys. Elitinė spauda stengiasi rimtai bei objektyviai pateikti ir interpretuoti naujienas. Kiekviena šalis turi elitinį laikraštį, svarbiausi: britų – „The Times“, „The Guardian“, „Independent“, prancūzų – „Le Mond“, vokiečių – „Frankfurter Allgemeine“, JAV – „New York Times“, „Washington Post“. Šie laikraščiai laikomi viešosios nuomonės reiškėjais ir formuotojais, yra įgavę nepriklausomybę nuo vyriausybės ir finansinį stabilumą. Jie skirti išsilavinusiam visuomenės sluoksniui.
Masinė spauda apeliuoja į plačiąją visuomenę, nevengia sensacingų pranešimų, kriminalinių naujienų, o bulvarinės spaudos temos dar įvairesnės – nuo sensacingai ir subjektyviai pateikiamų politinių, kultūrinių įvykių iki įžymybių gyvenimo pikantiškų smulkmenų, meilės nuotykių ir paskalų.
Lietuvoje pirmieji laikraščiai pasirodė gerokai vėliau nei Vakarų Europoje. XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje Lietuvos miestus pradėjo pasiekti Vakarų Europoje leidžiami laikraščiai. Pirmasis laikraštis Lietuvos teritorijoje „Kurier Litewski“ išėjo 1760 metais. Tuo metu tai buvo vienintelis lenkų kalba leidžiamas periodinis leidinys, kuriam spausdinti suteikta karaliaus privilegija.
Pirmieji lietuviški laikraščiai „Lietuvininkų prietelis“ išėjo 1849 metais Klaipėdoje ir „Keleivis“ Karaliaučiuje. Bet lietuviškų laikraščių leidyba nespėjo įsisiūbuoti – Rusijos caro valdžia po sukilimo 1864-aisiais uždraudė lietuviškus rašmenis.
1904 m. panaikinus spaudos draudimą pasirodė ir penkerius metus ėjo pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“. Tuo metu ėmė rastis daug ir įvairių leidinių didžiuosiuose miestuose, bet daugumos leidyba stojo arba buvo sustabdyta prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui.
1917 m. antroje pusėje atgijus judėjimui už nepriklausomą Lietuvą vienas po kito vėl pradėjo eiti įvairių srovių lietuviški laikraščiai ir žurnalai, nors vokiečių karinė administracija labai nenoriai leisdavo juos organizuoti. Pirmasis Vilniuje 1917 m. rugsėjo 6-ąją pasirodė tautininkų „Lietuvos aidas“, leidžiamas Antano Smetonos, redaguojamas Petro Klimo. Laikraštis ėjo tris kartus per savaitę iki 1919 m. sausio 1-osios. Jo puslapiuose 1918 m. vasarį nelegaliai paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Vokiečių cenzūros reikalavimu iki 1918-ųjų rudens leistas vokiškas konspektinis variantas „Litauisches Echo“. Šios naštos neišvengė ir kiti tuometiniai lietuviški laikraščiai.
