Šiuolaikinių oro vėsinimo būdų išradėju galima laikyti anglų mokslininką Michaelą Faraday, kuris XIX a. pirmoje pusėje nustatė, kad suslėgus ir suskystinus kai kurias dujas galima sumažinti ir jų temperatūrą. Tačiau jo idėja praktikoje nebuvo panaudota.
Pirmąją oro kondicionavimo sistemą XX a. pradžioje Niujorke sukonstravo niujorkietis Willisas Havilandas Carrieras (1876–1950). 1902 m. vienai Niujorko spaustuvių jis sukūrė elektrinį oro kondicionierių, kontroliuojantį ne tik temperatūrą, bet ir drėgmę. 1915 m. įkurta „Carrier“ kompanija gamino oro kondicionierius pramonės įmonėms.
Oro kondicionierių sudaro kompresorius, kuris suslegia dujinį šaltnešį ir palaiko jo judėjimą vėsinimo sistemoje, kondensatorius – jame šaltnešis iš dujinio būvio kondensuojamas į skystąjį, garintuvas, kuriame iš skysto būvio vėl pereina į dujinį, t. y. garuoja sunaudodamas daug šilumos, ir galop ventiliatorius arba orpūtė. Patį oro kondicionavimo terminą pirmasis 1906 m. pavartojo tekstilės inžinierius Stuartas H. Crameris.
Pirmųjų kondicionierių šaldymo sistemoje, kaip ir to laiko šaldytuvuose, buvo naudojamos nuodingos dujos – amoniakas, metilchloridas. 1928 m. Thomas Midgley'ju jaunesnysis sukūrė šaldymo sistemas, naudojančias dujas, vėliau pavadintas freonais, kurios nekenksmingos žmonėms. Tiesa, jos kenkia atmosferos ozono sluoksniui.
Kambarinius oro kondicionierius 1929 m. pradėjo gaminti JAV bendrovė „General Electric“.
1939 metų „Packard“ buvo pirmasis automobilis, kuriame sumontuotas oro kondicionierius. Didžiulis agregatas užėmė dalį bagažinės. Norėdamas jį įjungti automobilio vairuotojas turėjo išjungti variklį ir uždėti dirželį ant kompresoriaus skriemulio. Nepaisant to, šis įtaisas leido gamintojams paskelbti: „Pamirškite šią vasarą karštį vieninteliame pasaulyje automobilyje su oro kondicionieriumi!“
1957-ųjų automobilyje „Cadillac Eldorado Broughams“ oro kondicionierius jau buvo standartinės įrangos dalis.
Lietuvoje oro kondicionieriai paplito visai neseniai – žinoma, Lietuva nėra itin karšto klimato šalis.
Šiuo metu naudojami kelių tipų kondicionieriai. Pigiausi ir paprasčiausi montuojami lango stikle išpjovus stačiakampę angą. Didžioji dalis įrenginio sumontuojama lauke, viduje lieka tik ventiliacinės grotelės, pro kurias atvėsintas oras patenka į kambarį. Šio tipo kondicionieriai yra gana triukšmingi. Be to, žiemą iš lauko į vidų pro groteles srūva šaltas oras.
Kilnojamąjį kondicionierių vartotojas gali įsirengti pats, be specialistų pagalbos – tereikia per orlaidę ar angą sienoje išvesti į lauką lanksčią žarną, pro kurią bus išpumpuojamas įkaitęs oras. Tokios „mašinos“ irgi gana triukšmingos, be to, ribotos galios. O ir jų mobilumas sąlyginis – juk negręši kiekviename kambaryje skylių ir netampysi prie jų kondicionieriaus bloko.
Populiariausios yra „split“ tipo kondicionavimo sistemos. Jas sudaro du atskiri blokai: šalinantis įkaitusį orą montuojamas lauke, kitas tvirtinamas viduje prie sienos ir skleidžia atvėsintą orą. „Multisplit“ tipo kondicionavimo sistemą sudaro keli vidiniai blokai, montuojami skirtinguose kambariuose.
