Norint atsakyti į šiuos klausimus, teks atsigręžti į procesus, prasidėjusius jau prieš šimtus tūkstančių metų, ir vienaip ar kitaip nulėmusius žmonių ir technologijų koevoliuciją.
Neblogai suprantame, kaip iš primatų evoliucionavo žmonės, kaip keitėsi jų anatomija, elgesys. Žmonių protėviai išmoko vaikščioti ant dviejų kojų, naudotis įrankiais, didėjo jų smegenys… Kol pagaliau atsidūrėme čia – Homo sapiens, „protingojo žmogaus“ evoliucijos stotelėje, kai kurių mokslininkų bei filosofų (tiesa, dažnai neigiama prasme) vadinamojoje „žmogaus eroje“(angl., The Age of Man).
Bet mūsų, kaip rūšies, evoliucija čia nesustoja. Nenuostabu, kad pamatyti tai, kas vyksta tiesiog prieš mūsų akis, gerokai sunkiau, nei pamatyti tai, kas vyko (ir vyksta) jau milijonus metų. Tačiau žmonių evoliucija dabar įgyja naują prasmę, ir dar didesnį pagreitį. Ir nors biologinė evoliucija – lėtas, metų metus vykstantis procesas, kultūrinė evoliucija vyksta minties greičiu.
Technologijų sprogimas
Pastarieji du šimtmečiai Žemėje buvo itin permainingi. Žymiai padaugėjo ne tik žmonių, bet ir technologinių išradimų. Negana to, kuriamos technologijos darosi vis sudėtingesnės. Tai nė kiek nestebina – kiekviena inovacija remiasi jau esamomis, ir žmonių technologiniai gebėjimai auga eksponentiškai.
Pasak kultūrinę evoliuciją tyrinėjančių mokslininkų, užtenka pagalvoti, kiek įvairiausių išradimų per savo gyvenimą teko stebėti prieš šimtą metų gimusiam žmogui. Daugelio iš mūsų seneliai ar proseneliai savo kailiu „patyrė“ televizoriaus, radijo imtuvo, plastiko, reaktyvinio lėktuvo, mikrobangų krosnelės, kreditinės kortelės, kompaktinio disko, asmeninio kompiuterio, mobilaus telefono, interneto, GPS, genų sekoskaitos, išmaniųjų įrenginių, dronų ir daugybės kitų technologijų išradimus. Tai yra to, be ko šiuolaikinis žmogus savo gyvenimą sunkiai įsivaizduoja.
Kultūrinės evoliucijos variklis
Naujausios technologijos lemia ir tai, kad naujos idėjos ir atradimai po pasaulį pasklinda žaibiškai. Internetas, asmeniniai kompiuteriai davė pradžią neįtikėtinai gerai susijungusiam pasauliniam žmonių tinklui. Pasak kai kurių tyrėjų, būtent tai leidžia egzistuoti mūsų „kolektyvinei sąmonei“, ir toliau spartina kultūrinę evoliuciją.
Per naujienų portalus, socialinius tinklus ir kitas populiarias platformas greitai sklinda informacija, naujovės, tiesiog žinučių komentaruose formuojasi naujos idėjos. Turime ir gerai išvystytą mokymosi, patirties dalijimosi infrastruktūrą. Universitetai atveria savo žinių lobynus visuomenei, kurdami internetinius kursus. Mokslininkai įtraukia visuomenę į mokslinius tyrimus "pilietinio mokslo| programėlėmis ir t.t.
Per pastaruosius šimtmečius žmonių populiacija ne tik kelis kartus išaugo, bet ir susijungė į tokį efektyvų informacijos tinklą, jog, pasak mokslininkų, veikia kaip „super duper kompiuteris“. Gebame analizuoti, nuspėti ir užkirsti kelią pavojų keliančioms situacijoms, kartu spręsti sudėtingas problemas. Kuriame technologijas, kurios geba pačios mokytis ir vis spartina žmonijos progresą.
Pranoksta bet kokį superkompiuterį
Informacinis tinklas, kurio dalimi esame kiekvienas iš mūsų, veikia labai panašiai, kaip ir žmogaus bei kitų gyvūnų smegenys. Organizmo gebėjimai priklauso tiek nuo smegenų dydžio, tiek nuo neuronų – nervinių ląstelių – skaičiaus bei jungčių tarp jų. Kuo daugiau ir kuo sudėtingesnės šios jungtys, tuo daugiau mokame, sugebame, galime atsiminti ir toliau mokytis.
Internetworldstats.com duomenimis, 2017-ųjų metų gruodžio 31d. pasaulyje buvo daugiau nei 4 milijardai interneto vartotojų. Tai – daugiau nei 4 milijardai „neuronų“, sujungtų į kolektyvinę žmonijos sąmonę. Kiekvienas iš šių „neuronų“ su kitais jungiasi daugybe skirtingų būdų. Į vieną tinklą jungiasi inžinieriai, matematikai ir menininkai, gyvybės mokslų tyrinėtojai ir gamtos mėgėjai, technologijų vartotojai ir inovatoriai. Ir nors nei vienas iš jų nesugeba pats pasigaminti kompiuterio, ar net supinti paprasčiausios virvelės – tai, ką mūsų protėviai išrado jau prieš tūkstančius metų – interneto platybėse nesunku sužinoti, kas ir kaip to gali išmokyti. Kartu ranka pasiekiamos ir galimybės bendradarbiauti su kitas sritis išmanančiais žmonėmis, kurti kartu.
Taigi, žmonių socialiniai įgūdžiai, gebėjimas bendrauti, bendradarbiauti ir mokytis vieniems iš kitų ir lemia kultūrinės evoliucijos greitį. Tuo pačiu galime įveikti vis sudėtingesnes, žmonijai aktualias problemas, pavyzdžiui, kontroliuoti pandemijas ar mažinti mūsų pačių įtaką klimato pokyčiams.
Technologijos ne tik suteikia mums galimybę komunikuoti vieniems su kitais, tačiau veikia ir kaip ilgalaikė žmonijos atmintis. Knygose, įrašuose, elektroninėje laikmenoje esame išsaugoję didelę dalį žmonijos kada nors sugeneruotų žinių. Mums nereikia atsiminti sudėtingų fizikos formulių, iš atminties atkurti asmeninio kompiuterio gamybos schemų. O jei staiga neliktų nei vieno žmogaus, mokančio supinti virvelę – instrukcijas, kaip tai atlikti, tikrai atrastume internete arba senose amatų knygose.
Šios daugelį metų besivystančios kolektyvinės smegenys leido žmogui sėkmingai apsigyventi visuose žemynuose, ištverti įvairiausias klimato sąlygas ir jomis pasinaudoti, o per pastarąjį šimtmetį pasiekti ir kosmoso platybes.
Praradimai
Tačiau „kolektyvinė sąmonė“ toli gražu nėra atspari katastrofoms ir praradimams. Panašu kad žmonės ir technologijos ko-evoliucionavo taip glaudžiai, kad praradus vieną, gali prapulti ir kita.
Kultūrinė evoliucija, o kartu ir antropocenas – žmogaus era – pasak kai kurių mokslininkų ir mąstytojų, prasidėjo vos žmogui išmokus naudotis ugnimi ir išradus primityviausius įrankius. Todėl žmonijos istorijoje nesunku atrasti ir kultūrinio praradimo pavyzdžių.
Vienas gerai žinomų tokio kultūrinio praradimo pavyzdžių – Tasmanija. Ilgą laiką Tasmanijos teritorija buvo Australijos žemyno dalis, o jos gyventojai maišėsi ir komunikavo su kitais žemyno gyventojais. Tačiau po paskutiniojo ledynmečio ėmus kilti vandens lygiui, ši teritorija buvo atskirta nuo žemyno ir tapo sala. Tasmanijos gyventojai apie 8 tūkstančius metų buvo visiškai atskirti nuo pasaulio, kol XVIII a. juos aplankė europiečiai.
Per vos kelis tūkstančius metų tasmaniečiai prarado daugybę iki tol turėtų technologijų. Pavyzdžiui, jie nebemokėjo pasigaminti įrankių iš kaulo, šiltų drabužių, ir kitų dalykų – nors Australijos aborigenai šias technologijas plėtojo ir toliau. Įdomiausia, kad tasmanams pamiršus žvejybinį kabliuką, jie visai nustojo žvejoti, o žuvies valgymas tapo tabu. Tai puikus pavyzdys, kaip sumažėjus populiacijai bei praradus kontaktą su tam tikras technologijas išmanančiais gentainiais, ne tik prarandama toji kolektyvinės atminties dalis, tačiau ir apskritai pakinta kultūrinės evoliucijos kryptis.
Panašiai nutiko ir žlugus Romos imperijai. Nors romėnai raštą jau naudojo, taigi dalis kolektyvinės atminties buvo išsaugota knygose, šios žinios buvo prieinamos tik labai nedidelei daliai tuometinės visuomenės. Spauda dar nebuvo išrasta, o informacijos sklaidai kliudė ir politinės priežastys bei mažas visuomenės raštingumas.
Nors sunku tai įsivaizduoti, tačiau gamtinės ar žmogaus sukeltos katastrofos galėtų sunaikinti ir mūsų kolektyvinę sąmonę. Pavyzdžiui, jei dramatiškai sumažėjus populiacijai nebeliktų esmines sritis išmanančių žmonių. Tada, net jei vis dar turėtume internetą ir prieigą prie žmonijos sukauptų žinių, moderniausių technologijų atkurti gali ir nebepavykti. Ir atvirkščiai – jei prarastume technologijas, kurios suteikia galimybę komunikuoti su pasauliu ir po jį išsibarsčiusiais įvairių sričių ekspertais, gyvendami mažose izoliuotose bendruomenėse daugumą technologijų, ko gero, prarastume amžiams.
Tačiau kol tai dar nenutiko, galbūt galėtume šį glaudų žmonijos ir technologijų santykį panaudoti katastrofoms išvengti?
Kompiuteris gali išgelbėti pasaulį
Nors net pažangiausios technologijos nėra atsparios katastrofoms ir vienaip ar kitaip priklauso nuo jas kuriančių žmonių (o šie – nuo technologijų), spartesnės inovacijos teikia ir daugiau žmonijos žinių apsaugos nuo išnykimo būdų.
Elektroninė laikmena pinga taip sparčiai, jog visai tikėtina, kad netrukus galėsime visas žmonijos žinias saugoti elektroniniu formatu. Tačiau nederėtų užmiršti ir knygų bei kitų informacijos saugojimo būdų – visi jie veikia tarsi jungtys tarp skirtingų neuronų smegenyse. Kuo jų daugiau, ir kuo šios jungtys įvairesnės, tuo lengviau atgauti atmintį net jei dalis jos pradingsta.
Pasak žmonių kompiuteriją tyrinėjančių mokslininkų, žmonės ir technologijos jau siekia tokį bendradarbiavimo lygį, kad netrukus galėsime ne tik pasitelkti dirbtinį intelektą bei itin sparčius kompiuterinius skaičiavimus, tačiau ir tiesiogiai komunikuoti su bet kur Žemėje esančiais, tą pačią problemą sprendžiančiais žmonėmis. Naujos idėjos bus tuoj pat apdorojamos ir pateikiamos kitiems bendruomenės nariams, taip išnaudojant geriausias žmonių ir kompiuterių savybes.
Pasak tyrėjų, naujos žmonių kompiuterijos sistemos gebės įveikti nei vienam žmogui atskirai neįkandamus galvosūkius, padės greitai reaguoti krizių metu. Taip galėsime išvengti pandemijų, geopolitinių konfliktų ir kitų žmonijai aktualių problemų.
Tiesa, kokius klausimus spręsime ir ar pasaulį išgelbėsime, priklauso tik nuo mūsų. Pasak tyrėjų Paulo E. Smaldino ir Peterio Jameso Richersono, jei žmonės ir toliau naudos vis tobulėjančias technologijas bei pasaulinį informacinį tinklą tik savo turtui bei galiai didinti, netrukus ši sistema susinaikins pati. Tačiau jei „super duper kompiuterį“ įdarbinsime tolesniam kultūriniam tobulėjumui – bei tvarioms sistemoms kurti – savo viešnagę šioje planetoje tikrai prailginsime.
