Informacijos apdorojimo istorija Žemėje prasidėjo tada, kai atsirado pirmieji gyviems organizmai – t.y. daugmaž prieš 3,8 milijardus metų. Pirmieji informacijos „procesoriai“ buvo vienaląsčiai prokariotai, kurie ilgainiui evoliucionavo į sudėtingesnius organizmus. Keitėsi jų struktūra, dydis, sandara – kitaip tariant, jų „aparatinė įranga“. Kartu, žinoma, evoliucionavo ir informacijos apdorojimo galimybės – t. y. gyvų organizmų „programinė įranga“.
Kodėl šis palyginimas toks svarbus? Pasak dirbtinio intelekto (DI) eksperto dr. Pietro Michelucci, nors naujosios technologijos vis tobulėja o kompiuteriai spartėja, DI galimybių nereikėtų pervertinti. Dr.P.Michelucci teigimu, DI galimybes visų pirma riboja programinė įranga. Tuo tarpu žmogaus smegenys – pats sudėtingiausias ir galingiausias informacijos procesorius Žemėje.
„Žmonių intelektas slypi milijonuose mūsų smegenų neuronų, ir jungčių tarp jų. Tačiau tai nėra tik atsitiktinis, be tvarkos susijungęs neuronų tinklas“, – sako mokslininkas.
Tiek natūralios, tiek dirbtinės operacinės sistemos evoliucionuoja išvien su aparatine įranga. Jei neuronai – žmonių aparatinė įranga, tai informacijos apdorojimą juose tvarko nusako žmogaus „operacinė sistema“. Ir dabartinė žmogaus operacinės sistemos „versija“ išsivystė kartu su neuronų tinklu, per milijonus evoliucijos metų. Taip atsirado žmogaus smegenys, optimaliai pritaikytos žmogaus išlikimui.
Pirmosios dirbinės smegenys
Ką kompiuteriai geba geriau nei žmonės? Vis dėlto, žmonių intelektas toli gražu nėra beribis. Tiesą sakant, čia vertėtų prisiminti, kodėl išvis buvo sukurti pirmieji kompiuteriai. Dabartinių kompiuterių prototipą, vadinamąją „skirtumų skaičiavimo mašiną“ dar XIX a. sukūrė anglų išradėjas Charlesas Babbage'as. Šią idėją jis pasiūlė labai didelių matematinių lentelių skaičiavimams palengvinti juos mechaniškai automatizuojant.
Ko gero sutiksite, kad sudėtingi matematiniai skaičiavimai tikrai nėra daugumos žmonių stiprioji pusė. O tobulėjant kompiuterinėms technologijoms, patiems žmonėms juos atlikti prisireikia vis mažiau ir mažiau. Pavyzdžiui, XX-ame amžiuje vis dar egzistavo „žmonės-kompiuteriai“ – dažniausiai moterys, kurios atlikdavo skaičiavimus iš pradžių Antrojo pasaulinio karo, o jau vėliau NASA misijoms. Paplitus elektroniniams kompiuteriams, ši pareigybė greitai išnyko.
Tačiau pagalbos atliekant sunkius simbolinius veiksmus, atsimenant ir apdorojant didelius informacijos kiekius, žmonės ieškojo jau gerokai seniau. Savo istoriją, kultūrą ir žinias jau tūkstančius metų dokumentuojame ir kaupiame raižinių, raštų, knygų, įrašų pavidalu.
Savo tezėje apie žmonių ir kompiuterių konvergenciją, dr.P.Michelucci pastebi, kad tokiu būdu technologijos ir žmonės veikia kaip „suporuota kognityvinė sistema“. Tai palengvina žmonių darbą, nes paprasčiausiai nesame sutverti įsiminti didžiulius informacijos kiekius ar manipuliuoti sudėtingomis simbolių kombinacijomis. Tačiau pasitelkdami tam skirtas technologijas – kompiuterius – sukuriame erdvę mąstymui „už smegenų ribų“ ir taip išplečiame informacijos apdorojimo galimybes.
Žmogaus smegenys – daugiau nei evoliucijos užprogramuotas taisyklių rinkinys. Tikrai ne kiekvienas atsimename daugiau nei keturis skaičiaus pi simbolius po kablelio – tam mūsų smegenys paprasčiausiai nėra sutvertos. Tačiau visų mūsų smegenys yra be galo lanksčios ir greitai prisitaiko prie įvairių situacijų.
Evoliucija suteikė mums daugybę gebėjimų, kurių neturi kiti gyvūnai. Galime kalbėti, turime emocinį intelektą, intuiciją. Gebame kūrybiškai interpretuoti supantį pasaulį, kurti naujas idėjas. Esame socialūs, gebame bendradarbiauti, dalintis mintimis ir padėti vieni kitiems sukurti kažką naujo.
Tačiau svarbiausia, kad mūsų smegenys geba pačios mokytis – ir mokosi tik tai, kas yra naudinga būtent toje aplinkoje, kurioje gyvename. Pasak mokslininko, taip tampame geriausiais savo aplinkos ekspertais ir galime nuspėti, pasiruošti ir reaguoti į įvairias situacijas.
Todėl kiekvieno žmogaus gebėjimai priklauso ne tik nuo evoliucijos eigoje smegenyse užprogramuotų taisyklių. Mūsų „operacinė sistema“ nuolat kinta, pati save persiprogramuoja – kad kuo geriau atitiktų žmogaus poreikius būtent tuo vystymosi periodu ar būtent toje aplinkoje.
Tiesa, kaip pastebi dr.P.Michelucci, kol kas mokslininkai gerai nesupranta, kaip šis žmogaus „programinės įrangos“ aspektas veikia. Žmogaus „operacinę sistemą“ išvis dar tik pradedame suprasti.
Žmogus ir kompiuteris gali dirbti kartu
Taigi, kompiuterius žmonės sukūrė, kad lengviau įveiktų užduotis, kurias atlikti patiems sudėtinga. Besivystant DI, tokios užduotys apima vis daugiau gyvenimo sferų. „Google“ atpažįsta skirtingus vaizdus mūsų nuotraukose ir automatiškai sukuria „Google Photos“ albumus. Išmanusis asistentas „Siri“ supranta mūsų balsą, kai ko nors klausiame, ir randa šią informaciją internete. „Amazon“ rinkodaros sistema nuspėja, kokios prekės jums būtų įdomios, ir kurias norėsite pirkti. Vystomi vis saugesni autonominiai automobiliai ir t. t.
Vis dėl to, nors šie DI praktinio pritaikymo pavyzdžiai gali atrodyti įspūdingai, tai atliekančios technologijos yra gan paprastos. Sudėtingiausi neuroniniai tinklai geriausiai atlieka tik tam tikras užduotis: klasifikaciją ir modeliavimą. Tai reiškia, jog šiomis technologijomis galime nesunkiai suskirstyti didelius duomenų kiekius į grupes, arba modeliuoti tam tikrus scenarijus – pavyzdžiui, kaip remiantis jau turimais duomenis, keisis klimatas per ateinantį dešimtmetį.
Deja, kompiuteriai dar neturi vaizduotės, negali intuityviai priimti sprendimų ar orientuotis neeilinėse situacijose.
Dr.P.Michelucci teigimu, laukti žymaus DI patobulėjimo tam, kad išspręstume opiausias pasaulio problemas, kaip kad geopolitiniai konfliktai ar klimato atšilimas, tiesiog negalime. Pasak jo, DI gali įgyti daugiau žmogiškojo intelekto savybių, tačiau progresas šioje srityje vyks kuo toliau, tuo lėčiau.
„Net jei netrukus kompiuteriai taps tokie greiti kaip žmonių smegenys, tai nepadarys dirbtinio intelekto panašesniu į žmogiškąjį, – mano mokslininkas. – Įsivaizduokite, jei turėtume skaičiuotuvą, kuris galėtų labai greitai apdoroti duomenis. Jo programinės įrangos galimybės yra ribotos. Jis ir toliau atliktų tokius pačius skaičiavimus, tik labai labai greitai.“
Tačiau kompiuteriai jau dabar tobulai atlieka darbus, kuriems buvo sukurti – skaičiavimą, informacijos kaupimą, situacijų modeliavimą. Tuo tarpu žmonės gali daug geriau susiorientuoti sudėtingose, netikėtose situacijose, pasitelkti ne tik loginį mąstymą, bet ir socialinius įgūdžius, emocinį intelektą ir kt.
„Šiuo metu žmonės turi geriausią žmogiškojo intelekto versiją, o mašinos – geriausią dirbtinio intelekto versiją. Nei vienas, nei kitas nėra tobuli, bet kodėl gi neišnaudojus žmonių ir kompiuterių stipriųjų savybių, ir nesukūrus superžmogiškojo intelekto jau dabar?“ – klausia dr.P.Michelucci.
Žmonių kompiuterija
Mokslininkas tiria ypatingą DI šaką: žmonių kompiuteriją. Šios srities tikslas – atrasti geriausius būdus žmonėms ir kompiuteriams bendradarbiauti sprendžiant pasauliui aktualias problemas. Pasak dr.P.Michelucci, tai savotiškas „sukčiavimas“ – užuot laukę, kol tradicinis DI patobulės, galime jau dabar sujungti geriausias žmonių bei kompiuterių savybes ir taip sukurti gerokai galingesnę už dabartinius DI metodus sistemą. Būtent todėl žmonių kompiuterija kartais vadinama „dirbtiniu“ DI.
Vienas tokio „dirbtinio“ DI – arba žmonių kompiuterijos – panaudojimo pavyzdžių – „Nissan“ autonominių automobilių sprendimas. Nors ši technologija tobulėja, autonominiai automobiliai dar nėra visiškai saugūs, nes negali priimti sprendimų painiose eismo situacijose. Šią problemą „Nissan“ korporacija nusprendė spręsti pasitelkdama hibridinį automobilių valdymo metodą. Autonominis automobilis veikia savarankiškai tol, kol situacijos atitinka jo programinės įrangos galimybes. Susiklosčius DI gluminančiai situacijai, automobilis paskambina į skambučių centrą, kur budintis gyvas žmogus įvertina, kas vyksta, ir padeda automobiliui susiorientuoti.
Ar žmonės ateityje nepraras darbų?
Nors kol kas technologiniai perversmai šioje srityje greitai nevyksta, o ir toliau tik lėtės, dr.P.Michelucci mano, jog DI ilgainiui vis vien prisivys žmogiškąjį intelektą. Ar tai reiškia, kad ateities darbo rinkoje nebeliks vietos žmonėms?
Anaiptol – mokslininko teigimu, DI atidavus nuobodžius, monotoniškus darbus, žmonės galės daugiau laiko skirti kūrybinei raiškai. Naudodamiesi žmonių kompiuterija galėsime kurti dar sudėtingesnes sistemas, kuriose daugybė žmonių bendradarbiaus ieškodami žmonijai aktualiausių problemų sprendimų, atsakymų į mokslo klausimus ir pan.
Tiesą sakant, toks darbų pasidalijimas jau XIX amžiuje sukosi ir kompiuterio išradėjo, C.Babbag'o galvoje. „Babbage'o principu“ jis stengėsi paskatinti darbo pasidalijimą – kad daugiau įgūdžių turintys gamyklų darbuotojai neatlikinėtų paprasčiausių darbų, o skirtų laiką tam, ką gerai sugeba.
Toks „darbų pasidalijimas“ labai aiškiai skatina ir jau tūkstančius metų vykstančią žmonių ir kompiuterių ko-evoliuciją. Technologijoms tobulėjant, žmonės turės vis daugiau laiko ir galimybių atlikti darbus, kuriuos sugeba tik jie. Galiausiai, jei jau dabar daugiau dėmesio skirsime hibridinių sistemų kūrimui pasinaudojant žmonių kompiuterija, daugumos DI keliamų grėsmių, ko gero, net pavyks išvengti.
