Kas skaitė pirmąsias knygas Lietuvoje? Aptiko įžymybių pėdsakus

Inkunabulais (lot. incunabula – lopšys, vystyklai) vadinamos nuo spaudos išradimo iki 1500 m. gruodžio 31 d. išleistos knygos. Jų pradžia siejama su vokiečių spaustuvininku, spaudos renkamaisiais spaudmenimis išradėju Johannu Gutenbergu ir jo garsiąja 42 eilučių Biblija (apie 1455).

Inkunabulai primena rankraštines knygas: neturi pilno antraštinio lapo, duomenys apie veikalą pateikiami knygos pabaigoje – kolofone. <br>123RF nuotr. 
Inkunabulai primena rankraštines knygas: neturi pilno antraštinio lapo, duomenys apie veikalą pateikiami knygos pabaigoje – kolofone. <br>123RF nuotr. 
Daugiau nuotraukų (1)

dr. Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė, Vilniaus universitetas

Jul 16, 2018, 9:16 PM, atnaujinta Feb 20, 2020, 2:34 PM

Lietuvoje esančius inkunabulus yra suregistravęs ir aprašęs bibliografas Nojus Feigelmanas (1918–2002) kataloge „Lietuvos inkunabulai“ (1975). Nuo to laiko nemažai informacijos pasikeitė, ne vienos Lietuvos bibliotekos inkunabulų rinkinys pasipildė naujai identifikuotomis knygomis – tai atskleidžia paskelbti katalogai, straipsniai, taip pat mokomosios knygos. Iš Lietuvoje skaičiuojamų 502 inkunabulų daugiausia saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje – 328 knygos.

Šiuo metu tarp pasaulio mokslininkų pastebimas susidomėjimas senųjų XV–XIX a. knygų proveniencijomis (ekslibrisais, superekslibrisais, antspaudais, įrašais, marginalijomis).

Inkunabulai Lietuvoje nuo XVI amžiaus

Inkunabulai primena rankraštines knygas: neturi pilno antraštinio lapo, duomenys apie veikalą pateikiami knygos pabaigoje – kolofone (vis dėlto ne vienas inkunabulas yra išleistas be jokių leidybinių duomenų), rubrikuojamos, t. y. raudonu rašalu pažymimos, pirmosios sakinių raidės, inicialinės raidės nupiešiamos ranka, puslapiai dažniausiai nenumeruojami arba žymima lapais.

Lietuvoje knygos buvo labai brangios, jos laikytos dideliu turtu ir vertybe. Vyravo tradicija nuosavybę žymėti įvairiais ženklais, taip siekiant apsaugoti knygas nuo vagystės.

Kruopščiai fiksuojant knygose išlikusius ženklus chronologiškai atsiskleidžia knygų judėjimas laiku ir erdve, buvusių savininkų ryšiai, komunikacijos ypatumai. Kartu proveniencijos kuria bibliofilinę knygos vertę, nes to paties autoriaus knyga, atsižvelgiant į nuosavybės ženklus, gali būti skirtingai vertinama ne tik finansiniu, bet ir istoriniu požiūriu.

Dauguma Lietuvoje saugomų inkunabulų turi įrašus, liudijančius, kad tos knygos buvo atvežtos į Lietuvą jau XVI ar XVII a. Jų būdavo atsigabenama iš didžiųjų Vakarų Europos spaudos centrų, knygų parsiveždavo iš studijų Europoje sugrįžę Lietuvos studentai.

Lenkų tyrėjo Ludwiko Grzebieńio nusakyta Lenkijos situacija XVI a. taikytina ir Lietuvai: „Lenkijai XVI amžius buvo intensyviausias bažnytinių ir pasaulietinių knygų rinkinių formavimosi šimtmetis. Ši šalis, išvengusi aštrių religinių karų, netapo masinio viduramžiškų rinkinių naikinimo arena kaip kiti kraštai.“

Daugiausia skaitė vienuoliai

Daugiausia senųjų knygų turėjo vienuolynai. Lietuvoje bibliotekos, kaip ir Vakarų Europoje, atsirado prie religinių institucijų, LDK kultūroje labiausiai besirūpinusių visuomenės švietimu, evangelizacija.

Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomus inkunabulus skaitė Vilniaus, Kauno, Paparčių, Gardino dominikonai, Vilniaus, Kauno, Tytuvėnų, Kretingos bernardinai, taip pat Vilniaus basieji karmelitai ir Kražių, Pašiaušės jėzuitai. Įdomu, kad tik vienas konvoliutas – trys į vieną knygą surišti inkunabulai (Ink. 304–306) – priklausė Vilniaus jėzuitų akademijai (įrašai: Inscriptus Catalogo Societatis Iesu; Bibliothecae magnae; antsp.: BIBLIOTH[ECAE] ACADEM[IAE] VILNENSIS).

Po 1830–1831 m. sukilimo uždarius Vilniaus universitetą, daugelis bibliotekos knygų buvo išblaškyta po įvairias Rusijos imperijos švietimo ir mokslo įstaigas, ir tik šis inkunabulų konvoliutas tuometinio bibliotekos direktoriaus Levo Vladimirovo (1912–1999) pastangomis 1956 m. buvo grąžintas iš Sankt Peterburgo.

Pasak Jakubo Niedźwiedźio, „vienu svarbiausių Vilniaus vienuolynų knygų rinkinių XV a. pabaigoje ir XVI a. galėjo didžiuotis bernardinai, nes jie buvo ne tik mokytų žmonių, atsivežančių su savimi knygų, ordinas, bet dar ir dėl to, kad Vilniuje savo vienuolyno reikmėms kūrė ir nurašinėjo knygas“.

Vilniaus universiteto bibliotekoje yra saugomi visi išlikę 45 inkunabulai, priklausę Vilniaus bernardinams (įrašas: Patrum Bernardinorum Vilnensium).

1469 m. Vilniuje įsteigtame vienuolyne veikė ir biblioteka. XIX a. joje buvo apie 7000 knygų. Ne viena knyga į šį vienuolyną pateko iš privačių asmenų. 1579–1580 m. Vilniaus bernardinams nemažai knygų padovanojo Vilniaus Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios prepozitas Paulius Sierpcietis (veikė 1532–1580), kilęs iš Sierpco Mazovijoje.

Vilniaus universiteto (VU) bibliotekoje saugomi trys jam priklausę inkunabulai (Ink. 18–19, Ink. 143).

Vilniaus bernardinams knygas dovanojo ir Vilniaus prelatas, kantorius Mikalojus Jasinskis (1635). Gausų knygų rinkinį jis paveldėjo iš dėdės Vilniaus arkidiakono Juozapo Jasinskio (1560).

Jo nuosavybės įrašai aptinkami dviejuose inkunabuluose (Ink. 8 ir Ink. 268).

Tarp inkunabulų skaitytojų – žinomi kultūros veikėjai

„Nemažą dalį VU bibliotekos inkunabulų skaitė privatūs asmenys, kurių ne vienas yra žinomas Lietuvos kultūros veikėjas.“ Būtent renesanso epochoje atsiranda privačios bibliotekos, pradedama vertinti pati knyga.

Senosiose knygose aptinkami įrašai „sau ir bičiuliams“ (sibi et amicis), „sau ir saviesiems“ (sibi et suis) atskleidžia, kad knyga XVI a. labai dažnai buvo įsigyjama naudoti bendrai.

Remdamasis tokia formule šv. Augustino pamokslų rinktinėje „Sermones“ (Basel, 1494–1495, 7 d.) save kaip savininką pažymėjo evangelikų liuteronų kunigas, lietuviškų giesmių vertėjas, Martyno Mažvydo (1510/1520–1563) bendradarbis Aleksandras Rodūnionis Vyresnysis (Raduinionis, Radunianis, apie 1526–1583): Alexander Radunius lituanus sibi & suis comparavit („Aleksandras Rodūnionis, lietuvis, sau ir saviškiams įsigijo“).

Dviem knygomis išleistus šv. Augustino pamokslus jis nusipirko 1547 m. atvykęs studijuoti į Karaliaučiaus universitetą: už pirmą knygą sumokėjo 24 grašius, o už antrąją 20 grašių – tai rodo jo paties įrašai.

Išlikę vėlesnių savininkų įrašai atskleidžia painią, bet įdomią šio inkunabulo pirmosios knygos kelionę. Nėra žinoma, kaip knyga iš Mažosios Lietuvos pateko į Didžiąją. 1741 m. „vyresniesiems leidus“ (Cum facultate Superiorium) ją nusipirko tuo metu Žemaitijoje dirbęs jėzuitas Tomas Tadas Platušis (1703–1764).

Leidimą kaupti asmeninį knygų rinkinį vienuolis turėjo išsirūpinti iš savo ordino vadovybės, kartu pažadėdamas, kad po mirties jo knygos atiteks vienuolynui arba prie jo veikiančiai mokyklai.

Tad 1761 m. rugpjūtį T. T. Platušis inkunabulą perdavė Pašiaušės jėzuitų kolegijai. Kaip išaiškėja iš įrašo, tais pačiais metais knyga buvo naujai įrišta: kartono viršeliai aptraukti tamsiai ruda oda, o knygos bloko kraštai aptaškuoti raudonai ir mėlynai, kaip buvo būdinga XVIII a. įrišams. 1773 m. Lietuvoje panaikinus jėzuitų ordiną, šis inkunabulas kaip ir kiti Pašiaušės jėzuitų kolegijos rinkiniai atiduotas Tytuvėnų bernardinams.

Mikalojus Daukša – vieno inkunabulo savininkas

Iš žinomų Lietuvos dvasininkų asmeninę biblioteką kaupė Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (apie 1536–1609), žymėjęs knygas įrašu, antspaudu ir superekslibrisu.

Tarp Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomų 25 jam priklausiusių knygų (27 vnt.) yra vienas inkunabulas (Ink. 189), įrištas kartu su XVI a. knyga. Šis konvoliutas vėliau atiteko Kražių jėzuitų kolegijai, veikusiai 1616–1773 m. Kražių kolegijos bibliotekos pradžia sietina būtent su M. Giedraičio dovanotu 100 knygų rinkiniu.

Panašiu metu gana didelę asmeninę biblioteką turėjo lietuvių raštijos kūrėjas, Žemaičių kanauninkas Mikalojus Daukša (1527/1538–1613), artimai bendradarbiavęs su M. Giedraičiu. Tarp septynių išlikusių jo bibliotekos knygų yra vienas inkunabulas – šv. Jeronimo (347–420) laiškai ir traktatai (Nürnberg, 1495, Ink. 276) su gana gausiomis paties M. Daukšos pastabomis lotynų kalba.

Šią knygą, kaip ir kitas, M. Daukša 1612 m. dovanojo Kretingos bernardinams. Jų vienuolynui XVII a. nemažai knygų dovanojo ir jo gvardijonas Jurgis Čeklinskis. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomi trys inkunabulai (Ink. 295, 274, 275) su J. Čeklinskio dovanojimo įrašais.

Knygas rinko ir kitas garsus Lietuvos dvasininkas Vaclovas Čirka (apie 1500 – prieš 1555-03-29), pareigas ėjęs įvairiose Lietuvos vietose, taip pat buvęs Gniezno arkivyskupo Jano Łaskio (1456–1531) sekretoriumi.

Jam priklausiusiame inkunabule – šv. Augustino psalmių komentaruose (Basel, 1489, Ink. 225) – išlikęs 1533 m. įrašas, kuriame jis pasirašo kaip Maišiagalos klebonas.

Aptinkami ir Motiejaus Valančiaus įrašai

Vienas garsesnių XVIII a. bibliofilų Lietuvoje buvo Lietuvos dominikonų provincijolas, bažnyčios istorikas Juozapas Tomas Grigalius Šimakas. Jo biblioteka (jis ją žymėjo ekslibrisu) spėjama buvusi vertinga, nes turėjo inkunabulą – dominikono Jokūbo Voraginiečio (apie 1228–1298) žinomiausią veikalą apie šventųjų gyvenimus „Legenda aurea“ („Aukso legenda“, Hagenau, 1497, Ink. 121). Pasak Gitos Drungilienės, šią knygą J. Šimakas „pasiskolino“ iš Derečino dominikonų vienuolyno bibliotekos, kai 1741–1746 m. ėjo prioro pareigas, o tik vėliau ją padovanojo vilniškiams broliams.

Visas J. Šimako knygų rinkinys papildė Vilniaus Šv. Dvasios dominikonų vienuolyno biblioteką.

Ypatingą Jokūbo Voraginiečio knygos populiarumą visais laikais liudija kitoje šio veikalo laidoje išlikęs anoniminio skaitytojo įvertinimas, fiksuojantis gąsdinančius dalykus: Exemplum terribile, terribilis est res (Basel, 1486, Ink. 245, lap. E3 verso, E4 verso).

Dar viename inkunabule – šv. Brigitos (1303–1373) religiniame veikale „Revelationes“ (Nürnberg, 1500, Ink. 166) aptinkamas Žemaičių vyskupo, lietuvių grožinės prozos pradininko Motiejaus Valančiaus (1801–1875) įrašas lenkų kalba – savotiškas įvertinimas: „Buvo laikas, kada ir tokios svajonės buvo laikomos aukščiausios būtybės apreiškimais, o šiandien net Biblija nebenorima tikėti. Taigi kiekvienas amžius turi savo skonį. Kražių gimnazijos mokytojo kun. Motiejaus Valančiaus, teologijos magistro, pastaba. 1839 m.“ (Iš lenkų k. vertė Levas Vladimirovas).

M. Valančius 1834–1840 m. dėstė tikybą Kražių kolegijoje ir kartu buvo įpareigotas tvarkyti jos biblioteką. Peržiūrėdamas knygas, priekyje ar pabaigoje dažnai užrašydavo pastabas ir vertinimus lenkų arba lotynų kalbomis, o įrašo lietuviškai nerasta nė vieno.

Arvydo Pacevičiaus teigimu, M. Valančius nebuvo bibliofilas, įsigydavo tik tai, kas jam buvo reikalinga tiesioginiame ganytojiškame ir švietėjiškame darbe. Dauguma M. Valančiaus knygų po jo mirties atiteko Žemaičių kunigų seminarijai.

Inkunabuluose aptinkami įrašai, kuriuose minimos ir moterys, dovanojusios knygas vienuoliams. Lietuvos didžiojo pakamario Jono Kristupo Paco (1650–1702) žmona Teresė Zofija Podbereckaitė Pacienė (?–1720) šv. Jeronimo „Epistolae et tractatus“ (Basel, 1497, VUB Ink. 267a) 1719 m. padovanojo pijorams.

Totorių kilmės Helena Aksakova po savo vyro Kauno pavieto pakamario Sebaldo Hanso Kopo (Kopf, Kopewicz) mirties 1617 m. Tytuvėnų bernardinams padovanojo 1479 m. laidos Bibliją (Ink. 190). 1617 m. vasario 17 d. įrašą knygoje paliko tuometinis vienuolyno vyresnysis brolis Bernardinas Švabas.

Knygose palikti įvairiausi ženklai pateikia įdomios informacijos ne tik apie knygos kultūrą, skaitymo įpročius, bet ir apie konkretaus laikotarpio istorinius įvykius, nors labai dažnai savininkai nebūna pasirašę ir jų neįmanoma identifikuoti.

Pomėgis skaičiuoti turėtos knygos metus atskleidžia palikto įrašo datą, taigi ir laiką, kada knyga buvo skaityta. Graciano kanonų teisės normų rinkinyje rastas XVI a. vidurio Niurnbergo žalvarinis skaičiavimo žetonas patvirtina faktą, kad tokie buvo naudojami ir Lietuvoje, o „Petro de Palude‘o pamokslų rinkinio paraštėse atrasti, spėjama, XVII a. komentarai lietuvių kalba liudija mūsų kalbos gyvumą.“

Iš įvairiausių knygos ženklų taip pat galima sužinoti ir apie knygų kainas, ir apie jų iliustravimo ypatumus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl iškrėsta Darbo partijos būstinė?
Gyvai
Gyvai: komentarai apie Vilniuje kilusį gaisrą ir situacijos suvaldymą