Šį kartą archeologai atrado priešistorinius įrankius, kuriais buvo kasami Stounhendžo akmenys. Kol kas yra rasta 15 iš smiltainio padarytų pleištų, kuriais natūralios akmenų kolonos buvo atskiriamos nuo kitų senoviniame karjere esančių uolienų. Kai kuriose kolonose buvo pastebėtos ir V formos angos – tai reiškia, kad akmuo buvo paruoštas naudojimui, bet taip niekada ir neišgabentas.
Profesoriaus iš Londono universiteto koledžo Miko Parkerio Pearsono vadovaujamai archeologų komandai pavyko rasti ir keletą akmeninių plaktukų – manoma, kad jie buvo naudojami įkalti pleištus į reikiamas vietas akmenyje.
Be to, visi rasti įrankiai buvo pagaminti visai kitoje vietoje nei ten, kur vyko darbas. Jie yra ir iš visiškai kitokio akmens, kurio pavyzdžių archeologai nerado karjere ir aplink jį.
Mokslininkai jau žino, kad pirmieji Stounhendžo akmenys, dar žinomi kaip „mėlynieji akmenys“ (angl. „bluestones“) į galutinę savo vietą buvo atgabenti iš šio ir dar vieno, Prembrukšyro srityje esančio priešistorinio karjero. Šią informaciją mokslininkams pavyko gauti atlikus cheminę akmenų analizę.
Kol kas pagal ją pavyko identifikuoti tik du karjerus – vieną, esantį šiauriniuose Preseli kalnų šlaituose ir jau minėtąjį – esantį Prembrukšyro srityje, Velse. Tačiau geologai, tyrinėję mėlynuosius akmenis mano, jog turi būti bent trys ar keturi karjerai iš kurių senovėje žmonės gabeno akmenis.
Netylančios diskusijos
Šis svarbus atradimas tikrai paskatins ir senai jau vykstančią diskusiją, kuria yra siekiama išsiaiškinti kaip gi milžiniški Stounhendžo akmenys (maždaug 79 iš kurių kiekvienas sveria apie dvi tonas) buvo atgabenti iš pietvakarių Velso į Salisburio lygumą.
Mokslininkai yra apgalvoję tris metodus, kuriais galėjo būti atliekama ši operacija – akmenys galėjo būti gabenami tik žeme, žeme ir upe arba jūra, žeme ir, galbūt, dar ir upe.
Žinoma, praktiškiausias ir lengviausias būdas – gabenti milžiniškus akmenis jūra, tačiau būtų labai įspūdinga, jei paaiškėtų, kad senovėje žmonės juos gabeno tik žeme. Spėlioti galime daug, tačiau tik daugiau pažengę ateities archeologai galėtų atsekti koks buvo tikslus akmenų gabenimo maršrutas.
Gabenant akmenis vandeniu, t. y. jūra ar upe, jie greičiausiai buvo užkeliami ant plaustų ar katamaranų, o vėliau pro Prembrukšyrą tekančia Tafo upe, Bristolio kanalu ir Eivono upe gabenami iki Salisburio lygumos.
Sunkiausiu metodu, t. y. žeme, akmenys turėjo būti gabenami neštuvais arba velkami specialiai sukonstruotomis rogėmis gana didelį atstumą ir dažniausiai per sudėtingai pereinamas vietoves. Šiam metodui būtų reikėję ir labai didelės darbo jėgos, laiko ir puikaus komandinio darbo.
Nenuginčijami įrodymai ir genealogija
Rasti įrankiai be abejo parodo, jog Staunhendžo statymui naudoti akmenys buvo iškasti, o ne rasti kažkur lauke. Žinoma, tai kelia ir klausimų, pavyzdžiui, kodėl to meto žmonėms prisireikė akmenų, esančių beveik už 300 kilometrų, nors jų buvo ir Salisburio lygumoje?
Na, atsakymas į šį klausimą greičiausiai yra susijęs su genealogija. To meto žmonių kaulų cheminė analizė parodė, kad dauguma jų buvo kilę iš vakarinių D. Britanijos dalių, todėl galima sakyti, jog akmenys Stounhendžui buvo atgabenti iš vietų, kurios tuometiniams žmonėms priminė jų protėvius. Žinoma, yra ir labiau fantastinis paaiškinimas – karaliaus Artūro (legendinis Britanijos valdovas, kurio istorinis egzistavimas yra svarstytinas ir ginčytinas) laikų literatūroje rašoma, jog akmenis į Salisburio lygumą atgabeno magas Merlinas, tiesa ne iš pietvakarių Velso, o Airijos.
Jei Stounhendžo akmenys tikrai buvo atgabenti iš Prembrukšyro regiono į Salisburio lygumą vien tam, kad pagerbti protėvius – tai reiškia, kad akmenys jau turėjo būti svarbūs to meto žmonėms.
Tai kelia klausimą ar akmenys buvo ką tik iškasti juos atgabenus į Salisburio lygumą, ar jie jau tarnavo kaip svarbus ritualinis monumentas dar Velse. Jei ši teorija pasitvirtintų, tuomet būtų galima teigti, jog originalus Stounhendžas stovėjo Prembrukšyre ir tektų ieškoti vietos, kurioje akmenys buvo sustatyti.
Be abejonės Salisburio lygumoje stovintys akmenys slepia daugybę paslapčių, bet kiekvienais metais mokslininkai bando kuo daugiau jų atskleisti.
Parengta pagal „Independent“
