Apie finalinį „Sostų karų“ sezoną išsamius straipsnius parengė daugelis solidžių leidinių.
Vieni šiame seriale bandė rasti paralelių su nūdienos pasauliu, kiti gvildeno jame nuolat susiduriančius realiosios politikos ir idealizmo modelius, treti rimtai klausinėjo, kodėl išgalvotame pasaulyje nuolat laimi į autoritarizmą linkę lyderiai, dar kiti bandė išaiškinti, kad serialo kūrėjai bando Ezopo kalba perspėti apie klimato kaitą.
Kaip? Ogi taip – ledo siena tyžta, drakonai degina žemynus, žmonių migracija siautėja.
Bet visi sutarė, kad televizijoje besivystančiai dramai tokio dėmesio jau seniai nebuvo. Ir vargiai ar kada bus. Tik prieš kokius tris dešimtmečius, bent JAV, buvo laikai, kai paskutinės tokių pamėgtų situacijų komedijų kaip „Draugai“, „Seinfeldas“ ir „Frasieris“ serijos sutraukdavo daugiau žiūrovų negu populiariausių sporto finalų transliacijos.
Vėliau situacijų komedijos pamažu pasitraukė į prastesnį eterio laiką. Tą patį „Frasierį“ pakeitė realybės šou „Mokinys“, ant kurio reitingų iškilo D.Trumpo mitas.
Greta po truputį ėmė rastis ir pirmieji tikri draminiai serialai. Kiek iečių buvo sulaužyta po paskutinės „Sopranų“ serijos ginčijantis, ar Tonis Soprano liko gyvas, ar vis dėlto persikėlė į anapus tvarkyti mafijos reikaliukų.
„Sopranai“ nutiesė kelią į mažuosius ekranus ištisam karavanui draminių serialų, kuriuose nėra aiškaus teigiamo herojaus, kaip ir nėra ryškiai neigiamo antagonisto. Visi kartais gali pasielgti blogai, o kartais didžiadvasiškai, lygiai kaip ir žiūrovai.
Spaudžiami tokių daugiaplanių istorijų dažniausiai buki ir primityvūs realybės šou pamažu irgi pradėjo trauktis į nišines auditorijas, o garsiausias jų herojus laiku persimetė į tikrąją politiką, pastarojoje sukurdamas tokį šou, kuris užtikrina didesnį žiūrimumą nei talentingiausių scenaristų sukurti triukai.
Ir ne tik JAV. Per pastarąjį pusmetį labiausiai TV reitingus Didžiojoje Britanijoje augino ne koks nors pramoginis kanalas, o Parlamento televizija.
Pasirodo, žmonėms lygiai taip pat įdomu stebėti visiškai nenuspėjamus siužetinius vingius ne tik fantazijų, bet ir tikrame pasaulyje. Net tada, kai jis sukištas į ankštą salę su žaliomis odinėmis sofomis, nutūptomis besikarščiuojančių ir besiskėtriojančių politikų, o pagrindinio personažo tekstas dažniausiai apsiriboja triukšmingu kvietimu laikytis tvarkos. Ir net tada, kai šios dramos posūkiai gresia visiškai realiomis pasekmėmis atsitraukus nuo televizoriaus ir atsidarius šaldytuvą.
Apie Ukrainą net nebesinori kalbėti. Labai atrodo, kad didelė dalis tenykščių rinkėjų taip ir nesuprato skirtumo tarp personažo ir tikro žmogaus. Ir yra pasiruošę balsuoti už V.Zelenskį nepaisant to, kad apie jo suvaidinto provincijos mokytojo, netyčia tapusio prezidentu, pažiūras žino kokį šimtą kartų daugiau nei apie paties aktoriaus.
Šiuo atveju „Sostų karai“ yra daug nekaltesni. Pirmiausia, kad ir kiek ieškotume juose atsakymų į mums šiandien politikoje kylančius klausimus, jie bus tokie aptakūs ir bendri, kokius galėtume surasti bet kuriame padoriame romane.
Taip, kartais faktiškai rankose sukaupta galia yra daug svarbiau nei bet kokie žodiniai įsipareigojimai ar principai. Taip, kartais dėl ilgalaikio strateginio tikslo galima aukoti trumpalaikį taktinį pranašumą.
Taip, žmonės labiau linkę tikėti mitais nei faktais jau vien todėl, kad faktai nedžiugina. Ir taip, aljansai veikia tik tol, kol jie naudingi visiems jų dalyviams.
Ko gero, „Sostų karai“ daug nekaltesni jau vien dėl to, kad jie vyksta tokiame išgalvotame pasaulyje su drakonais, lediniais zombiais ir visokiais burtais, jog sunku pagalvoti, kad jis galėtų išperėti dar vieną aktorių, kuris savo personažą bandytų pernešti į mūsų pasaulį. Tokių jau ir taip pakanka, todėl geriau palikti fantazijos pasaulį ten, kur jam ir vieta, – mažajame ekrane.
