Haifos universitete (Izraelis) atlikta molekulinė analizė parodė, kad statulėlės yra iš tiesų senovinės, o ne šių laikų padirbinys. Laboratorijoje taip pat buvo aptikti raudonų dažų ir aukso papuošimų pėdsakai, sako Dr. Iris Groman-Yaroslavsky, kurią į konsultacijas pasikvietė Puerto Riko universiteto profesorius Renielis Rodríguezas Ramosas.
Nė vienoje iš Amerikų iki šiol nebuvo rasta nieko panašaus į tokias statulėles, kurių iš viso priskaičiuojama apie 800. Dauguma jų yra antropomorfinės ir turi petroglifinius užrašus tokia rašto sistema, kokia nepanaši į jokią kitą žinomą. Tai siūlo versiją, kad jas sukūrė iki šiol nežinoma civilizacija.
Statulėlių rinkinys vadinamas „Agüeybaná biblioteka“ arba „Nazario kolekcija“.
Prof. R.R. Ramosas teigia, kad remiantis izotopų analize ir cheminiais požymiais, statulėlės pagamintos iš vietinio serpentinito. Tokie testai negali kategoriškai teigti, kad statulėlės yra vietinės kilmės, bet panašių uolienų yra netoli nuo ten, kur jos buvo rastos – ir tokios uolienos niekur daugiau Puerto Rike nėra, pastebi profesorius.
Slėptos tamsoje
Statulėlės pirmąkart mokslinį dėmesį pritraukė XIX a. pabaigoje, kai Puerto Riko katalikų vienuolis José María Nazario y Cancel aplankė Taíno genties moterį, jau gulinčią mirties patale. Ši vienuoliui pasakė, kad žino ištisas kartas slėptas paslaptį: tunelį, kuriame paslėpta ištisa statulėlių orda, ir kurį ištisus šimtmečius saugojo jos šeima.
Vienuolis statulėles iškasė ir vėliau visą istoriją perpasakojo XIX a. istorikui Adolfo de Hostos.
Iš pradžių buvo manoma, kad statulėlės iš tiesų tėra J.M. Nazario sukurtas padirbinys, ir vienuoliui 1919 m. mirus bei dėl to sumažėjus galimybėms nustatyti tikrąją statulėlių kilmę, akademinis susidomėjimas šiais radiniais nuslopo – iki to laiko, kai dar pats būdamas studentu, 2001 m. jas pamatė Rodríguezas Ramosas.
Atsižvelgiant į sunkiai apibūdinamus statulėlių požymius, jų kilmės teorijų netrūko. Pats J.M. Nazario teigė, kad jas sukūrė Dešimties Prarastųjų Genčių (angl. Ten Lost Tribes) palikuonys, nes manė, kad užrašuose atpažino hebrajų ar chaldėjų raides.
Tačiau tokia idėja nesusilaukia didelio palaikymo. „Dešimt Prarastųjų Genčių? Ne, ne“, – portalui „Haaretz“ sako R.R. Ramozas. Jis aiškina, kad senovinių Levanto (regionas Artimuosiuose Rytuose, daugmaž atitinkantis dabartinę Siriją ir aplinkines teritorijas) kalbų ekspertas Chrisas Rollstonas, tame tarpe besispecializuojantis ir hebrajų bei finikiečių kalbose, mano, kad šen bei ten galima pastebėti panašumų, tačiau rašymo sistemų struktūros iš esmės skiriasi.
Statulėlių užrašuose yra ne mažiau kaip 15–20 skirtingų simbolių, išgraviruotų skirtinga tvarka, sako R.R. Ramos ir prideda: „Matome ženklų sistemą, kuri iki šiol niekur nebuvo dokumentuota“.
Ir nors dauguma mokslininkų laikė statulėles padirbiniais, jos niekaip nedingo R.R. Ramosui iš galvos. Baigęs doktorantūros studijas, kurių metų tyrinėjo vietinę Karibų akmendirbystę, jis sugrįžo prie mįslingosios kolekcijos.
Norėdamas įsitikinti, kad statuėlės iš tiesų yra senovinės, mokslininkas nusprendė atlikti molekulinę analizę – ir tam pasirinko Haifos universitetą. Čia atsigabenus 20 statulėlių, prasidėjo sunkus savaitę trukęs darbas.
Didžioji dalis iš 800 artefaktų dabar jau yra išsimėčiusi po muziejines ir privačias kolekcijas visame pasaulyje, ir jų pėdsakai yra pamesti – dėl tos pačios priežasties ir sakoma, kad iš viso yra „apie“ 800 artefaktų.
I.Groman-Yaroslavsky pasakoja, kad analizė parodė, jog statulėlės iš tiesų yra senovinės. „Tačiau nežinome, koks tikslus jų amžius“, – sako mokslininkė. Tuo tarpu R.R. Ramosas turi versiją, pagrįstą penkiais suodžių, rastų ant statulėlių, testais, ir jie rodo, kad statulėlės buvo sukurtos tarp 900 m.pr.m.e ir 900 mūsų eros metų. Žinoma, tai labai didelis laiko tarpas, tačiau jis bet kuriuo atveju žymi ikikolumbinį laikotarpį, pastebi mokslininkas.
Iš kartos į kartą
R.R. Ramosas sako, kad pirmieji žmonės į Puerto Riką atklydo prieš 6000 metų. Pirmieji persikėlėliai greičiausiai atvyko valtimis iš dabartinio Belizo ar Venesuelos. Jie akivaizdžiai buvo medžiotojai-rinkėjai, dar neišradę keramikos, ir naudojo akmeninius įrankius. Vėliau, apie 600-300 m.pr.m.e iš dabartinės Venesuelos teritorijos į Puerto Riką atvyko vadinamoji saladoidų kultūra, kuri atsigabeno keramiką, žemdirbystę ir animalistinius ritualus. Kaip jie sugyveno su vietiniais puertorikiečiais – nežinoma.
Tačiau žinoma, kad senieji puertorikiečiai gyveno ne urvuose ar laikinuose būstuose, bet jau 600 m. – vis dar ikikolumbiniais laikais – jau statė masyvius akmeninius pastatus.
Tad kas šiuo laikotarpiu galėjo sukurti paslaptingąsias statulėles?
Kol kas tai lieka nežinoma. Datavimas anglimi atskleidžia pakankami didelį laikotarpį, ir vienintelėmis nuorodomis belieka pats statulėlių raižymo stilius ir į nieką nepanašūs užrašai. Tačiau nėra jokių ženklų, kad jas būtų sukūrusios Dešimt Prarastųjų Genčių, finikiečiai, graikai ar bet kuri kita levantiečių civilizacija, kurios laivas kažkaip nuklydo ir atsidūrė Puerto Rike. Tačiau nepanašu, kad jas būtų sukūrusi ir kuri nors iš žemyninės Pietų Amerikos civilizacijų. Panašu, kad statulėles sukūrė mums iki šiol nežinoma civilizacija.
Taip pat nežinome, kodėl kolekcija prieš šimtmečius buvo užkasta ir apie jas žinojo tik viena šeima, kurios linija pasibaigė XIX a. pabaigoje. Tačiau R.R. Ramosas mano, kad tai – kadaise plačiai paplitusio kulto palikimas.
„Galiu įsivaizduoti kažką panašaus į Negyvosios jūros rankraščius, paslėptus slaptoje vietoje, kurią žino tik kai kurie žmonės, ir rūpinasi artefaktais, – svarsto mokslininkas. – Žmonės gali turėti svarbių daiktų, pasakojančių jų istoriją, ir jie nėra prieinami visiems“.
