Tai – žmonių gaudyklė. Metalinė šio ginklo dalis buvo kaldinama iš geležies, o tada montuojama ant ilgos karties. Žmonių gaudyklės „galvą“ sudarė atviras apskritimas su dygliais viduryje ir spyruoklinės durelės priekyje. Tiksliai nežinoma nei kada, nei kaip šis ginklas atsirado, tačiau jį naudojo ir nusikaltėliai, ir kalėjimų sargai.
Žmonių gaudyklė buvo nukreipta prieš raitelius. Prie nieko neįtariančio raitelio priartėjęs užpuolikas staigiu judesiu pastumdavo gaudyklę taip, kad spyruoklinės durelės atsivertų ir žmogus liktų įkalintas metaliniame lanke su spygliais. Tuomet raitelis galėjo būti nutraukiamas nuo žirgo ir prispaudžiamas prie žemės. Ilga kartis užpuolikui leisdavo stovėti saugiu atstumu, išvengiant smūgių kardu.
Ir taip, žmonių gaudyklės naudotoją vadiname užpuoliku, nes šiuos ginklus dažniausiai naudojo pagrobėjai. Pagrobus kokį kilmingą žmogų, buvo prašoma išpirkos. Žinoma, kad toks verslo modelis veiktų, reikia, kad pagrobtasis išgyventų. Tačiau tų dyglių poveikis buvo minimalus, nes žmonių gaudyklės dažniausiai naudotos prieš šarvais apsitaisiusius raitelius. Tiesa, patekę į belangę, tokie nusikaltėliai galėjo patys paragauti gaudyklės spyglių – šiuos ginklus kartais naudodavo ir kalėjimų sargai.
Įdomu tai, kad panašūs nemirtino poveikio šaltieji ginklai buvo naudojami ir Azijoje. Japonijoje sodegarami, tsukubō ir sasumata taip pat naudoti sulaikymui – tik ten juos naudojo policijos pajėgos. O štai Kinijoje panašūs įrenginiai naudojami iki šiol.
Kai kuriuose oro uostuose apsaugos pareigūnai turi modernias žmonių gaudykles. Jos neturi dyglių ir nebėra tokios sunkios, tačiau vis dar leidžia sugriebti nusikaltėlius. Nors modernios gaudyklės neturi dyglių, iš jų pasprukti dar sunkiau – nes jos tarsi užsirakina. Panašūs įrenginiai be užrakto yra ir Kinijos mokyklų apsaugos arsenale.
