Vaikui „Dawn of Man“ greičiausiai net nebūtų įdomus – nes „Dawn of Man“ yra antropologinis-istorinis simuliatorius. Bet štai istorijos, antropologijos mėgėjui – ar bet kam, kas mėgsta pabandyti įsijausti į kitų kailį – šis nepriklausomų žaidimų kūrimo studijos tvarinys tikrai turėtų patikti.
Tai ką čia reikia daryti?
Manasis beveikpilnadevynmetis, pamatęs mane žaidžiantį bet kokį jam dar nematytą žaidimą, būtinai paklausia – o tai už ką tu čia žaidi?
Pasirodo, „Dawn of Man“ (toliau – DoM) atveju atsakyti į tokį klausimą ne taip jau ir paprasta. Galbūt žaidi už nedidelės genties ir ribotų galių dievuką? O gal už protėvių dvasių darbo grupę, kuri ten skraido aplink gyvenvietę, ieško medžiojamų gyvūnų, knisa protą, kurį medį kirsti, kur titnago rasti ir kur žvejoti?
Žodžiu, tai yra nedidelės genties simuliatorius, kurio veiksmas prasideda paleolite ir gali pasiekti geležies amžių.
Iš vienos pusės, veikti tarsi ir nelabai yra ką – pats tiesiogiai kaimelio gyventojų nevaldai (taip, yra tokia galimybė, bet padaryta taip, kad būtų nepatogu ir nelabai prasminga), o daugmaž planuoji ir organizuoji užduotis, žymėdamas jas žaidimo pasaulyje-žemėlapyje.
Bet iš kitos pusės – veiksmo niekada netrūksta. Mažokos maisto atsargos? Gerai, skrendi per kalnus ir klonius, kol randi kokį mufloną ar elnią, ir pažymi – žiūrėkit, yra ten toks, nueikite kas sumedžioti, gerai? Lygiai taip pat su kitų resursų rinkimu – akmens, titnago, maisto (uogų, laukinių javų – kai jau išmoksti) ir dar kelių.
Vienas didžiausių šio žaidimo privalumų – realus susidūrimas su ekologija, pirmu asmeniu. Šiais laikais mes gyvename išties unikalioje padėtyje: iš vienos pusės tarsi ir visi protingi žmonės žino bei sutinka, kad eikvojame per daug, šienaujame miškus kaip pievas, gariname CO2 tonomis ir darome gritę į vandenis.
Iš kitos pusės – dažniausiai tai vyksta tarsi kažkur toliau nuo akių, o ne po savais langais, tai ir reakcija atitinkama. Juk mieste parduotuvių ir prekybos centrų tik daugėja, gyvenimas patogėja – tai taip, teoriškai Amazonės miškų kirtimas nėra gerai, bet tai Amazonė yra toli, kažkur anapus balos, didelė dalis iš mūsų turbūt niekad jos savo akimis taip ir nepamatys – tai idėjiškai kaip ir fui, bet praktiškai tai kaip ir dzin.
Ir čia ko gero natūralu. Ne gerai, bet natūralu.
O štai DoM neblogai leidžia pamatyti tą skirtumą.
Nuo rojaus iki prakaito
Pati žaidimo pradžia iš dalies atrodo kaip rojus – nedidelis jaukus kaimelis miškų viduryje prie upės. Medžioti gali kiek nori, nors tiesiai iš palapinės ietis mėtyk – šernai tiesiai per kiemą bėga. Nori žuvies? Pakrantė už minutės kelio nuo centrinės kaimo aikštės. Reikia kokį medį nusiverst, kad žiemai rimtesnį namą pasistatytum? Pilna tų medžių, tik kirsk – net vilkti nereikės, pats tiesiai į statybvietę nudribs.
Bet žmogus turi trūkumą – yra protaujantis padaras. O kai protauji, tai negyveni vien šia diena. Be to, nori, kad rytojus būtų geresnis – ir kad sulauktum ne tik rytojaus, bet ir porytojaus. Tad čia ir prasideda atsargų kaupimas.
Kaip manote, kodėl XIX-XX a. sandūroje lietuvių valstiečių šeimos būdavo tokios gausios? Kaip laidoje „42: Apie Gyvenimą, Visatą ir Viską“ yra paaiškinęs Gediminas Kulikauskas, daug vaikų šeimoje tėvams reiškė savotišką pensijinį fondą. Ūkiui reikia daug rankų. DoM – lygiai tas pats. Nori sumedžioti ir tą, ir aną briedį, ir va dar šitą už kalniuko? Bet tai pala, tada reikės ir daugiau mėsos džiovyklų. O šių statybai dar reikia ir kad kažkas medgalių, ir kitų resursų parinktų. O kas dar titnagą iš žemės krapštys, kad galėtum visokių ten peilių žvėrienos dorojimui pasigaminti? Reiškia, reikia daugiau žmonių.
Turi daugiau žmonių? Bet tai reiškia, kad jiems reikia ir daugiau maisto.
Ir ratas įsisuka. Ir jei gyvenvietės pradžioje briedžiai ir šernai patys šokdavo į glėbį vos iš palapinės išėjus, tai dabar jau norint žvėrių surasti, teks nemažai po pasaulį dieviškai paskraidyti – o kur dar sėkmė, kad medžioklė pasiseks ir žvėris dar bus vietoje, kol medžiotojas ten galiausiai nusibels? Medžių nusikirsti jau irgi toliau tenka žygiuoti – na ir visa kita.
Iššūkiai
Apibendrinant – „Dawn of Man“ yra toks sąlyginai ramus, lėtokas, kažkiek meditatyvinis strateginis-ekonominis simuliatorius. Prižiūri savo kaimelį, nurodinėji genčiai, ką daryti, tobulini gyvenvietę, už sėkmingus darbus (pirmąkart sumedžiotą naują žvėrių rūšį, sėkmingą apsirūpinimą kokiais nors resursais, žiemos išgyvenimą) gauni po tašką, už kuriuos vėliau „perki“ technologijas – gyvulių ir augalų domestikaciją, mirties kulto atradimą (kas gentainiams nuima stresą galiausiai kam mirus) ir t.t.
O labiausiai erzinantis dalykas žaidime – tų technologijų neturėjimas. Nes na po šimts šeškų, gi ir kokį bizoną nusigriauti genčiai būtų sveika, ir dar kokią papildomą augalų rūšį pasisodinti – na bet nemoki, ir tiek. Tad pačioje pradžioje (ypač žaidžiant nebe pirmą kartą ir jau pripratus prie patogaus priešistorinio gyvenimo) visa tai gerokai erzina.
Na bet išgyvenama. Pats žaidžiu trečią už trečią atskirą civilizaciją, nuo pradžių – ir dar nė vienos iki šiol taip ir nepavyko numarinti. Net pačiam keista.
Žinoma, kaip ir realybėje, taip ir DoM nutinka nenumatytų nelaimių. Tai koks plėšrūnas užpuola, tai kita gentis. Dabar va, pavyzdžiui, į vario amžių visai neskubu peršokti, nes žaidimo kūrėjai sąžiningai įspėjo, kad ten daugiau užpuolikų bus, o mano gyvenvietė – dar neaptverta iš visų pusių.
Ir šiaip – nepagalvojęs kiek per daug išsiplėčiau, tai dabar tvorai nemažai medienos prireiks. Tai kertu aplinkinius miškus – ir akivaizdžiai patiriu, kad viskas nuo to tik blogiau: žvėrys vis toliau ir toliau nuo kaimelio laikosi, kol nukirstą medį gentainis parvelka irgi vis daugiau užtrunka. Bet tai ką daryti? Gyventi tai norisi. Ir geriau, komfortiškiau, nei vakar.
Žodžiu, rekomenduoju. Toks relaksuojantis, pažintinis ir gana minimalistinis žaidimas – ir nors viskas vyksta kaip ir realiu laiku (su galimybe pagreitinti veiksmą iki 8 kartų, kas vis dėlto dar yra mažoka), nėra taip, kad jei nueisi pasidaryti arbatos neįjungęs pauzės režimo, grįžęs jau rasi civilizaciją išnykusią.
Gera naujiena
Be abejo, labiau patyrę žaidėjai netruks pastebėti, kad DoM primena kitą žaidimą – „Banished“. Taip, iš pirmo žvilgsnio panašu, bet iš tiesų žaidimai pakankamai skiriasi. Visų pirma, laikmečiu – „Banished“ vyksta neapibrėžtu laikotarpiu, artimu viduramžiams-XVII a. Antra, „Banished“ yra gerokai sunkesnis. „Dawn of Man“ yra daugiau meditacijos, poilsio, mažesnis nesėkmių faktorius.
O šiaip – ne tiek jau ir daug žaidimų turime, kurie nagrinėtų žmonijos auštą. Dabar taip greitosiomis sugalvoju vos tris – kažkiek akmens amžiaus užgriebia pirmoji „Age of Empire“ dalis, o „Far Cry Primal“ yra pirmo asmens… khem… beveik-ne-šaudyklė, kurios veiksmas vystosi vėlyvojo paleolito-mezolito laikais (kažkur apie 10 000 metų pr.m.e).
Trečiasis, žinoma – dar 1991 m. išleistas „Prehistorik“ :)
Tačiau skyrelio pavadinimas ne veltui vadinasi „Gera naujiena“. Nes gera naujiena yra ta, kad didžiausioje pasaulyje žaidimų elektroninėje parduotuvėje „Steam“ šiuo metu (ir iki liepos 9 dienos) kaip tik vyksta vasarinis išpardavimas, kur pasitaiko tikrai neblogų nuolaidų.
Pavyzdžiui, „Dawn of Man“ įprastai kainuoja apie 20 eurų, bet dabar jam taikoma 30 proc. nuolaida. Beje, galima įsigyti ir rinkinį su kitu panašiu DoM kūrėjų žaidimu, kur civilizaciją vystai kitoje planetoje. Panašiai kainuojančiam „Banished“ dabar taikoma 66 proc. nuolaida, tai jis dabar kainuoja išvis kelis eurus. O jei norėtumėte pirmu asmeniu pasibastyti po akmens amžių – „Far Cry Primal“ kaina nuo 50 eurų sumažėjusi iki vos daugmaž 13.
Tad jei patys pernelyg tingite traukti į miškus, krapštyti titnagą ir ieškoti mamutų – štai puiki galimybė patirti tą patį ir be uodų sukandimų, ir patogiai drybsant kėdėje.
