Eskimo bučinys – taip buvo pavadintas šis mums neįprastas elgesys. Inuitai taip jo, žinoma, nevadina – jiems tai tiesiog kunik. Nosis prispaudžiama prie artimojo nosies, skruosto ar kaktos, o tuomet giliai įkvepiama. Nors tyrinėtojai kunik laikė bučiniu, jis neturi jokios erotinės prasmės. Taip sveikinamasi su šeimos nariais, gerbiamais bendruomenės nariais ir vaikais.
Dažnai sakoma, kad inuitai taip bučiuojasi todėl, kad nenori, jog jų lūpos šaltyje suliptų. Tai, žinoma, nėra tiesa. Mokslininkai nežino, kodėl žmonės bučiuojasi lūpomis – tačiau spėjama, kad ši praktika išsivystė iš maitinimo iš lūpų į lūpas. Inuitų bendruomenės yra labai senos ir senamadiškos. Lūpų bučiniai ten tiesiog nepaplito. Ir patys inuitai bučinių su kunik tiesiog nelygina – tai yra skirtingas elgesys, turintis skirtingas funkcijas.
Be to, žmogaus lūpos yra pakankamai šiltos, kad du žmonės nesušaltų tarpusavyje, jei nuspręstų pasibučiuoti šaltyje. Kita vertus, inuitų elgesį iš tikrųjų formavo šaltis. Arktiniuose regionuose gyvenantys inuitai dažnai dengia savo veidus taip, kad lauke matyti tik nosis ir akys, todėl kunik jiems yra visiškai natūralus palankumo demonstravimas.
Verslininkas Mineris W. Bruceas XIX amžiaus pabaigoje norėjo išmokyti inuitus bučiuotis lūpomis. Dvi jaunos inuitų merginos vienos tokios pamokos pabaigoje pasibučiavo – tačiau abi jautėsi kvailai, nes joms tai tiesiog nebuvo įprasta.
Naujosios Zelandijos maoriai ir havajų čiabuviai taip pat sveikinasi labai panašiai. Kažką panašaus galima pastebėti ir dykumų gyventojų elgesyje. Vėl gi, dažnai tai – tiesiog tradicija, tačiau kartais tokį elgesį suformavo ir burną dengianti apranga.
