Smurto lygis pasaulyje radikaliai mažėja: paaiškino, kodėl mums atrodo atvirkščiai

Koks karas žmonijos istorijoje buvo pats kruviniausias? Ne, visai ne Antrasis pasaulinis, sako knygos „The Better Angels of Our Nature: Why Violence Has Declined“ autorius Steven Pinker. Lyginti absoliučius vieno ar kito konflikto sukeltų mirčių rodiklius ne visai teisinga: šiuos skaičius geriau lyginti su tos epochos žmonių populiacijos dydžiu.

Panašu, kad prielaidos apie XX amžių kaip apie žiaurumo viršūnę tėra iliuzija.<br> 123rf iliustr.
Panašu, kad prielaidos apie XX amžių kaip apie žiaurumo viršūnę tėra iliuzija.<br> 123rf iliustr.
 Stepių klajoklių ordos – skitai, hunai, mongolai, tiurkai, vengrai, totoriai ir mandžūrai – smarkiai tobulino žudymo efektyvumą.<br> 123rf iliustr.
 Stepių klajoklių ordos – skitai, hunai, mongolai, tiurkai, vengrai, totoriai ir mandžūrai – smarkiai tobulino žudymo efektyvumą.<br> 123rf iliustr.
Kaip žiauriausi dažniausiai buvo minimi abu pasauliniai karai, karai, kuriuose dalyvavo JAV ir karai, kurie vyko neseniai. Nors daugiausiai karų vyko būtent tolimesnėje praeityje.<br> 123rf iliustr.
Kaip žiauriausi dažniausiai buvo minimi abu pasauliniai karai, karai, kuriuose dalyvavo JAV ir karai, kurie vyko neseniai. Nors daugiausiai karų vyko būtent tolimesnėje praeityje.<br> 123rf iliustr.
 Per dešimt minučių dešimt kovos vežimų galėjo sunaikinti 500 ar daugiau žmonių.<br> 123rf nuotr.
 Per dešimt minučių dešimt kovos vežimų galėjo sunaikinti 500 ar daugiau žmonių.<br> 123rf nuotr.
 100 mirtiniausių karų ir nusikaltimų.<br>McEvedy &amp; Jones iliustr.
 100 mirtiniausių karų ir nusikaltimų.<br>McEvedy &amp; Jones iliustr.
 Istorinį trumparegystė: istorijos almanacho teksto ilgis, skirtas kiekvienam šimtmečiui.<br>Taagepera &amp; Colby iliustr.
 Istorinį trumparegystė: istorijos almanacho teksto ilgis, skirtas kiekvienam šimtmečiui.<br>Taagepera &amp; Colby iliustr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Nov 15, 2020, 10:31 PM, atnaujinta Nov 16, 2020, 1:07 PM

Pavyzdžiui, per VII amžiuje Kinijoje vykusį pilietinį karą žuvo 36 milijonai žmonių – šeštadalis to meto pasaulio gyventojų. Dabar šeštadalis Žemėje gyvenančių – maždaug 1,3 milijardo žmonių, tad konfliktą su tiek aukų mūsų laikais sunku įsivaizduoti (nors grynai teoriškai jis įmanomas).

Autorius šią koncepciją nuosekliai įrodinėja visoje 900 puslapių knygoje, pasitelkdamas daugybę istorinių pavyzdžių, grafikų, lentelių ir kitus vaizdžios statistikos instrumentus. Ir nors gali pasirodyti, kad mažėjančio smurto idėją faktai paneigia – užtenka paskaityti naujienas, – iš tiesų viskas sudėtingiau, sako S.Pinkeris: iškreiptas realios padėties vaizdas susidaro dėl tam tikro šališkumo – savotiškos istorinės trumparegystės. Kitaip tariant, mums lengviau suvokti įvykius, įvykusius arčiausiai mūsų laiko. Ir jais pasibaisėti.

Sutrumpintame skyriaus „Ar XX amžius iš tiesų buvo pats baisiausias?“ fragmente gerai atsispindi knygos autoriaus logika ir argumentai.

„Dvidešimtasis amžius buvo pats kruviniausias istorijoje“ – naudojant šią klišę ne kartą kaltintos įvairiausio plauko demonų kompanijos: ateizmas, Darvinas, vyriausybės, mokslas, kapitalizmas, komunizmas, progreso idealai ir vyrai. Tačiau ar tai tiesa? Tokie pareiškimai retai patvirtinami kitų amžių skaičiais, ir neprisimenami senesni kraujo praliejimai. Niekados užtikrintai nesužinosime, koks amžius buvo blogiausia – nes net XX amžiaus karuose žuvusius suskaičiuoti sunku, nekalbant jau apie ankstesnius amžius. Tačiau panašu, kad prielaidos apie XX amžių kaip apie žiaurumo viršūnę tėra iliuzija, ir tokia prielaida turi dvi priežastis.

Visų pirma, jei, lyginant su ankstesniais šimtmečiais, XX amžiuje, be abejonės, smurtinių mirčių buvo daugiausiai, negalima pamiršti, kad ir žmonių buvo daugiau. 1950 metais Žemėje gyveno 2,5 mlrd. žmonių – maždaug 2,5 karto daugiau nei 1800-aisiais ir 4,5 karto daugiau nei 1600-aisiais, –o taip pat 7 kartus daugiau nei 1300-aisiais ir 15 kartų daugiau nei 1-aisiais mūsų eros metais. Todėl lyginant, tarkime, XVII ir XX šimtmečio karų kruvinumą, žuvusiųjų 1600 metais skaičių reikia dauginti iš 4,5.

Antroji priežastis – istorinė trumparegystė: kuo mažiau laiko nuo kokio nors istorinio epizodo, tuo detaliau jį regime. Istorinė trumparegystė gali veikti ir visuomenės nuomonę, ir profesionalių istorikų išvadas. Kognityviniai psichologai Amosas Tversky ir Danielis Kahnemanas pademonstravo, kad žmonės intuityviai vertina santykinį reiškinio dažnį per vadinamojo euristinio prieinamumo prizmę: kuo lengviau prisiminti reiškinio pavyzdžius, tuo labiau tikėtinas jis atrodo.

Pavyzdžiui, žmonės pervertina tikimybę katastrofų, apie kurias šaukia laikraščių antraštės – aviakatastrofų, ryklių užpuolimų ir teroro išpuolių – ir nepakankamai vertina tikimybes pavojų, apie kuriuos niekas nerašo: tarkime, nutrenkimus elektra, kritimus ir skendimus. Svarstydami apie žudynių intensyvumą įvairiais amžiais, jei nežinome skaičių, esame linkę pervertinti konfliktus, kurie vyko vėliau, arčiau mūsų laikų, kurie geriau ištirti – arba apie kuriuos dažniau šnekama.

Tyrinėdamas istorinę atmintį S.Pinkeris paprašė šimtą interneto naudotojų per penkias minutes išvardinti kuo daugiau jiems žinomų karų. Atsakymuose dažniausiai buvo minimi abu pasauliniai karai, karai, kuriuose dalyvavo JAV ir karai, kurie vyko neseniai. Nors daugiausiai karų vyko būtent tolimesnėje praeityje, žmonės geriau atsimena vykusius neseniai.

Atlikdami pataisą dėl prieinamumo euristikos ir staigaus Žemės gyventojų skaičiaus augimo XX amžiuje, gilindamiesi į istorines knygas ir įvertindami žūčių mastą konkretaus periodo gyventojų dalies atžvilgiu, aptinkame daugybę karų ir skerdynių, gerokai lenkiančių siaubingus XX amžiaus nusikaltimus.

Žemiau pateikiamoje lentelėje išdėstytas sąrašas, kurį sudarė smurto istorikas Mathew White'as. Jis pavadintas „Dvidešimt (ar panašiai) blogiausių (tikėtina) dalykų, kuriuos žmonės surengė vieni kitiems“. Lentelėje atsižvelgiama ne tik į tiesioginius karų nuostolius, tačiau ir į bado bei ligų sukeltas civilių mirtis, gerokai viršijančias tiesiogines karų aukas (tas taikytina tiek seniems, tiek ir neseniems įvykiams). Dar pridėtas stulpelis, kuriame nurodomas aukų skaičius, jeigu žmonių aptariamu periodu būtų tiek, kiek XX amžiaus viduryje – ir dar vienas su patikslintu reitingu.

Reitingas Priežastis Amžius Žuvo Žu­vo XX a. po­pu­lia­ci­jos mas­te­liu Patikslintas reitingas 1. Antrasis pasaulinis karas XX 55 000 000 55 000 000 9. 2. Mao Dzedongas (daugiausiai dėl valdžios išprovokuoto bado) XX 40 000 000 40 000 000 11. 3. Mongolų užkariavimai XIII 40 000 000 278 000 000 2. 4. An Lušano sukilimas VIII 36 000 000 429 000 000 1. 5. Minų dinastijos žlugimas XVII 20 000 000 112 000 000 4. 6. Taipingų sukilimas XIX 20 000 000 40 000 000 10. 7. Amerikos indėnų sunaikinimas XV-XIX 20 000 000 92 000 000 7. 8. Josifas Stalinas XX 20 000 000 20 000 000 15. 9. Prekyba vergais Artimuosiuose Rytuose VII-XIX 19 000 000 132 000 000 3. 10. Transatlantinė prekyba vergais XV-XIX 18 000 000 83 000 000 8. 11. Tamerlanas XIV-XV 17 000 000 100 000 000 6. 12. Britų Indija (labiausiai dėl išvengiamo bado) XIX 17 000 000 35 000 000 12. 13. Pirmasis pasaulinis karas XX 15 000 000 15 000 000 16. 14. Pilietinis karas Rusijoje XX 9 000 000 9 000 000 20. 15. omos imperijos žlugimas III-V 8 000 000 105 000 000 5. 16. Laisvoji Kongo valstybė XIX-XX 8 000 000 12 000 000 18. 17. Tridešimtmetis karas XVII 7 000 000 32 000 000 13. 18. Rusijos Smūta XVI-XVII 5 000 000 23 000 000 14. 19. Napoleono karai XIX 4 000 000 11 000 000 19. 20. Napoleono karai XX 3 000 000 3 000 000 21. 21. Religiniai karai Ispanijoje XVI 3 000 000 14 000 000 17.

Ar esate girdėję apie visus šiuos karus? Pats S.Pinkeris prisipažįsta, kad jis pats tikrai nežinojo visų2. Ir dar – ar žinote, kad iki Pirmojo pasaulinio karo vyko penki karai ir keturios žudynės, kuriose aukų buvo daugiau? Dauguma skaitytojų nustebs sužinoję, kad iš 21 (mums žinomo) žmonių surengto mirčių pareikalavusio įvykio, 14 įvyko dar prieš prasidedant XX amžiui.

Ir tai, jei lyginsime absoliučius skaičius. Skaičiuojant populiacijos procentais, į pirmąjį dešimtuką patenka vos viena XX amžiaus katastrofa. Visų laikų ir tautų daugiausiai aukų pareikalavęs kataklizmas buvo An Lušano sukilimas ir po jo kilęs aštuonerius metus trukęs pilietinis karas, vykęs Kiniją valdant Tan dinastijai. Remiantis gyventojų surašymu, tuomet žuvo du trečdaliai Kinijos gyventojų – šeštadalis Žemės populiacijos.

Žinoma, ne visais skaičiais galima pasitikėti. Vieni yra neobjektyvūs ir visas bado ar epidemijos aukas priskiria kuriam nors vienam karui, sukilimui ar tironijai. O kiti mus pasiekė iš kultūrų, nežinančių šiuolaikinių skaičiavimo ir registravimo technikų. Tuo tarpu pasakojami istorija liudija, kad ir ankstesnės civilizacijos mokėjo žudyti su užmoju. Technologinis atsilikimas joms netrukdė – o iš Ruandos bei Kambodžos pavyzdžių ir patys žinome, kad daugybę žmonių galima nužudyti tokiomis primityviomis priemonėmis kaip mačetės ir badas.

Be to, tolimoje praeityje žudymo priemonės nebuvo tokios jau atsilikusios – nes visais laikais ginklai gaminti naudojant pažangiausias tuo metu prieinamas technologijas. Karo istorikas Johnas Keeganas pažymi, kad II tūkstantmečio prieš mūsų erą klajoklių armijos puolamas civilizacijas skandino krauju, naudodami naują techniką – kovos vežimus.

Sukdami ratus 100 ar 200 jardų nuo šarvais nepasaugotų pėstininkų būrio, kovos vežimo ekipažas – vienas važnyčiotojas ir vienas šaulys – galėjo nužudyti po šešis žmones per minutę. Per dešimt minučių dešimt kovos vežimų galėjo sunaikinti 500 ar daugiau žmonių – mažoms to meto armijoms tokie skaičiai lygintini su Somos mūšio nuostoliais.

Stepių klajoklių ordos – skitai, hunai, mongolai, tiurkai, vengrai, totoriai ir mandžūrai – irgi tobulino žudymo efektyvumą. Per 2000 metų klajokliai naudojo meistriškai pagamintus kompozicinius lankus (suklijuotus iš trijų medienos ir kaulo sluoksnių ir apvyniotus sausgyslėmis), dėl ko įsiveržimų ir užpuolimų aukų skaičius šoko į padebesius. Šių genčių „nuopelnai“ yra 3, 5, 11 ir 15 aukščiau pateikto sąrašo vietoje: visi keturi numeriai pateko į pirmąjį šešetą pagal aukų skaičių, skaičiuojant pagal populiacijos dydį.

Mongolų įsiveržimas į musulmonų žemes XIII amžiuje nusinešė 1,3 mln. žmonių gyvybių vien Mervo mieste ir dar 800 000 – Bagdade. Mongolų tyrinėtojas istorikas Johnas Josephas Saundersas rašo:

Yra kažkoks neaprašomas atgrasumas šaltame žiaurume, su kuriuo mongolai dorodavo savo aukas. Užgrobtų miestų gyventojai buvo surenkami atviroje vietoje už sienų ir kiekvienam kirviu ginkluotam mongolų kariui buvo įsakoma nužudyti tam tikrą skaičių žmonių – 10, 20 ar 50. Kad įsakymas buvo sąžiningai įvykdytas, kartais kareiviai privalėdavo kiekvienai aukai nupjauti ausį, surinkti jas į maišą ir nunešti vadui suskaičiuoti. Praėjus kelioms dienoms nuo antpuolio, kariuomenė grįždavo į nuniokotą miestą, ieškodama plyšiuose ir rūsiuose pasislėpusių ir atsitiktinai išgyvenusių – ir juos nužudydavo <…>.

Čingischano pergalės kartelę iškėlė aukštai, tačiau mongolų imperiją siekęs atkurti tiurkų karžygys Timūras (Tamerlanas) jos įkūrėjo pasiekimus viršijo. Per kiekvieną žygį į vakarinius Azijos miestus jis nužudydavo dešimtis tūkstančių belaisvių, iš jų kaukolių statydamas minaretus. Vienas liudininkas siras suskaičiavo 28 bokštus po 1500 galvų.

„Blogiausių dalykų sąrašas“ irgi paneigia paplitusią nuomonę, kad XX amžiuje, lyginant su taikiu XIX šimtmečiu, staigiai padaugėjo organizuoto smurto. S.Pinkerio nuomone, norint parodyti šį augimą, visų pirma reikia gerokai praretinti XIX amžiaus duomenis, išmetant itin pragaištingus jo pradžioje vykusius Napoleono karus.

Antra, pasak S.Pinkerio, laikina tyla po Napoleono karų įsivyravo tik Europoje. Kituose regionas kraujas liejosi laisvai: taipingų sukilimas Kinijoje (religinis maištas, kuris, panašu, buvo pats baisiausias pilietinis karas istorijoje), vergų prekyba Afrikoje, kolonijiniai karai Azijoje, Afrikoje ir Ramiojo vandenyno pietuose – ir du kruvini įvykiai, kurie net nepateko į sąrašą: Amerikos pilietinis karas (650 000 mirčių) ir Shaka'os – „zulusų Hitlerio“ – viešpatavimas, kuris užkariavimu žygiuose nuo 1816 iki 1827 metų nužudė nuo 1 iki 2 milijonų Pietų Afrikos gyventojų.

Žinoma, išimtys tendencijos nenustato. Iki XX amžiaus pradžios Žemėje įvyko daugiau stambių karių ir karinių konfliktų, tačiau juk ir amžių iki jo praėjo daugiau. Iliustracijoje žemiau M.White'o sąrašas praplėstas nuo 21 iki 100 įvykių, koreguotų pagal pasaulio populiaciją. Jame matomas karų pasiskirstymas nuo 500 m. pr.m.e iki 2000 m.

Aukščiau esančiame grafike įvertinimas neskirstomas pagal karo trukmę. Tamsesni taškai viršutinėje grafiko dalyje reiškia įvykius, kuriuose praradimų lygis didesnis, nei pasauliniuose XX amžiaus karuose (iš kairės į dešinę): Sin dinastijos valdymas, Trivaldystė (Kinija 220-280 m.), Romos imperijos žlugimas, Lušano sukilimas, Čingischano žygiai, prekyba vergais Artimuosiuose Rytuose, Tamerlano žygiai, transatlantinė prekyba vergais, Min dinastijos žlugimas, abiejų Amerikų užkariavimai).

Dėmesį traukia du dėsningumai. Visų pirma, baisiausi karai ir nusikaltimai, pražudę daugiau nei 10 proc. Žemės žmonių populiacijos, per 2500 istorijos metų išsidėstę gan tolygiai. Antra, arčiau mūsų laikų, duomenų debesis slenka į dešinę ir žemyn – link smulkesnių konfliktų.

Kaip tai galima būtų paaiškinti? Vargu ar mūsų tolimi protėviai vengdavo smulkių žudynių, kaupdami jėgas tik stambiems konfliktams. MWhite'as siūlo labiau įtikimą aiškinimą:

Gali būti, kad tokį milžinišką žuvusiųjų per pastaruosius 200 metų skaičių lemia tik geresnis šio periodo dokumentinis fiksavimas. Daug metų tiriu dokumentus ir jau seniai neteko aptikti XX amžiuje nutikusių naujų, anksčiau neaprašytų masinių žudynių. Tuo tarpu, atversdamas seną foliantą, kone kaskart aptinku dar šimtą tūkstančių užmirštų, kur nors seniau nužudytų, aukų. Gali būti, kad metraštininkas kadaise šį įvykį ir žuvusiųjų skaičių užfiksavo, tačiau metams bėgant, tai išbluko. Gal kurie nors dabartiniai istorikai prie jo ir grįždavo, tačiau aukų skaičių ignoravo, nes jis neatitiko praeities įsivaizdavimo. Žmonės netiki, kad be dujų kamerų ir automatų buvo galima buvo nužudyti tiek žmonių, tad priešingus liudijimus atmeta kaip nepatikimus.

Kaip pastebėjo Jamesas L.Payne'as, bet kuris tyrimas, vertinamas be istorinės trumparegystės pataisos, įrodo tik tai, kad „agentūra Associated Press – išsamesnis informacijos apie karinius konfliktus šaltinis už XVI amžiaus vienuolius“. Istorikas ir politologas Reinas Taagepera istorinę trumparegystę išmatavo taip: jis paėmė istorijos almanachą ir pervertė jo puslapius, liniuote matuodamas, kiek teksto colių tenka kiekvienam šimtmečiui. Skirtumas buvo toks didelis, tad duomenis teko pateikti logaritmiškai, kur mažėjimas geometrine progresija atrodo kaip tiesė:

Jei visa tai būtų tik keletas smulkių karų, praslydusių pro senovės metraštininkų akis, dėl aukų skaičiaus sumažinimo būtų galima nesijaudinti – juk daugiausiai aukų būna dideliuose karuose, o jų nepastebėti sunku. Tačiau tokia nenuosekli apskaita gali iškreipti ne tik mūsų skaičiavimo tikslumą, tačiau ir patį mūsų suvokimą.

Stevenas Pinkeris – Harvardo neuropsichologas, evoliucinis lingvistas ir mokslo filosofas. Knyga „The Better Angels of Our Nature: Why Violence Has Declined“ – iš esmės yra pasaulinė smurto istorija. Autoriaus nuomone, smurto lygis nenumaldomai mažėjo ir dar niekada per pastaruosius 5000 metų pasaulis nebuvo toks taikus, kaip dabar.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.