Vienas jų tikriausiai buvo aukštą statusą turintis 30–40 metų vyras, kuriam po kaklu vis dar išlikę vilnonio apsiausto pėdsakai.
Antrasis – tikriausiai 18-23 metų – buvo apsirengęs tunika ir turėjo daug lūžusių stuburo slankstelių, kas rodo, kad jis greičiausiai buvo daug ir sunkiai dirbęs vergas.
Palaikai buvo rasti kasinėjant požeminę Civitos Giulianos vilos, buvusioje už 700 metrų į šiaurės vakarus nuo Pompėjos centro, kamerą.
Iki šių laikų išliko vyrų dantys ir kaulai, o jų minkštųjų audinių paliktos tuštumos buvo užpildytos gipsu – tad nukasus žemes išryškėjo ir katastrofos aukų kūnų kontūrai.
„Šios dvi aukos galbūt ieškojo prieglobsčio, bet apie 9 valandą ryto jas paskandino piroklastinė srovė, – sako archeologams vadovaujantis Massimo Osanna. – Kaip rodo jų sugniaužtos pėdos ir delnai, mirtis ištiko dėl terminio šoko“.
Kultūros ministras Dario Franceschini pareiškime teigia, kad radinys pabrėžia Pompėjos kaip „neįtikėtinos vietos tyrimams ir studijoms“ statusą.
Pompėjoje, esančioje 23 km į pietryčius nuo Neapolio, gyveno apie 13 000 žmonių – bet Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimas palaidojo juos po pelenais, pemzos akmenimis ir dulkėmis – ir taip įšaldė laike.
Žmonių palaikai buvo atrasti tik XVI a., o kasinėjimai buvo pradėti organizuoti apie 1750 m. Tačiau pastaruoju metu dėmesys sutelktas į atvirame ore esančių Pompėjos griuvėsių irimą ar griūtį – dabar siekiama juos užkonservuoti ir išsaugoti ateičiai.
Parengta pagal „Reuters“.
