„Tai pirmoji tokia paroda, kurioje galima pamatyti beveik visus Lietuvoje saugomus egiptietiškus eksponatus po vienu stogu“, – sakė viena iš parodos kuratorių Vita Blažiūnienė.
„Šia paroda siekėme pažvelgti į Egipto istoriją kitu kampu, tai yra – pirmiausia papasakoti istoriją, kaip senovės Egipto eksponatai atkeliavo į Lietuvą, pradedant XIX a. – ir per tą istoriją atskleisti tam tikras asmenybes, kurios tame dalyvavo. Taip pat norėtume papasakoti ir senovės Egipto eksponatų tyrimų istoriją, kuri prasidėjo daugiau nei prieš 10 metų, bet nors ir pristačius juos moksliniuose straipsniuose, jie taip ir nepasiekė plačiosios visuomenės.
Tad šia paroda ir norėtume retrospektyviai apžvelgti 200 metų senumo istoriją – kolekcionavimo, tyrimų istoriją – ir ją papasakoti kuo platesnei publikai, kad būtų įdomu ir istorikams, ir šeimoms, ir paaugliams, ir vaikams. Paroda turi daug sluoksnių, kiekvienas lankytojas atras sau įdomią ir reikalingą informaciją“, – teigė ji, ir atkreipė dėmesį, kad ekspozicijoje yra nepamiršta ir jutiminė patirtis, apimanti net garsus ir kvapus.
Magiškoji Egipto trauka
Egiptas jau kelis šimtmečius traukia viso pasaulio žmonių dėmesį. Tikrai ne išimtis ir Lietuva – net ir pagal tai, kiek dėmesio sulaukia archeologinės ir istorinės naujienos apie Egipto radinius Mokslo ir technologijų rubrikoje, galima spręsti, kad piramidžių, faraono, sarkofagų ir mumijų paslaptys domina skaitytojus, ir tas susidomėjimas nė kiek neblėsta.
Ir toks susidomėjimas tęsiasi jau seniai – Lietuvoje senovės Egipto palikimas tyrinėjamas jau beveik 200 metų, nuo XIX amžiaus, ir keli šios parodos eksponatai į mūsų šalį pateko dar XIX amžiuje.
„Ši paroda yra išskirtinė dėl dviejų priežasčių. Pirma – jos tikslas yra pristatyti ir senovės Egipto mumijų tyrimus, kurie prasidėjo prieš daugmaž 15 metų“, – pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkas, egiptologas Tadas Rutkauskas. Anot jo, viskas prasidėjo 2010 m., kai į Lietuvą atvyko garsus mumijų tyrinėtojas iš Italijos, dr. Dario Piombino-Mascali, kuris kartu su Vilniaus universiteto mokslininkais ėmėsi lietuviškų mumijų, rastų Vilniaus Šventosios dvasios bažnyčios, tyrimų.
T.Rutkausko teigimu, lietuviškųjų mumijų tyrimas tęsiasi iki šiol, bet kartu pasitaikė proga ištyrinėti ir visas Lietuvoje saugomas egiptietiškas mumijas. „Taigi, vienas iš šios parodos tikslų – parodyti, pristatyti tų tyrimų rezultatus, o vienoje salėje lankytojai gali susipažinti, kaip mokslininkai dirba, kokius metodus naudoja (kad nepakenktų mumijai) – ir kokios išvis informacijos galime išgauti iš tų mumijų. Žinoma, tai yra labiau antropologų, o ne egiptologų darbas“, – aiškino T.Rutkauskas.
O antrasis tikslas, kurį nurodė mokslininkas – pristatyti pačias mumijas. „Pirmą kartą istorijoje mes visas Lietuvoje esančias Egipto mumijas galime pamatyti vienoje vietoje, kartu, Vilniuje – o taip pat ir beveik visus senovės Egipto eksponatus, kurie yra saugomi Lietuvoje“, – apibendrino VDU egiptologas.
Pasak jo, kad seniausi parodos eksponatai – tai strėlių antgaliai, peiliai ir indai iš senovės Egipto, datuojami ketvirtuoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą. „O kalbant apie mumijas – turime dvi seniausias mumijas. Viena, uždaryta sarkofage, atkeliavo iš Egipto 1858 metais, ją iš Egipto atsivežė ten keliavęs ir kasinėjęs grafas Pranickis. Kita – maždaug 50 metų moters mumija, datuojama pirmuoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą“ – teigė T.Rutkauskas.
Jis atkreipė dėmesį ir į trečiąją panašaus amžiaus mumiją. „Ši mumija sukėlė daugiausia diskusijų ir paliko neatsakytų klausimų, nes ją kartu su sarkofagu 1924 m. iš Kairo muziejaus nupirko Lietuvos egiptologė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Sarkofagas buvo skirtas dievo Amono dainininkei, tik nebuvo nurodytas jos vardas. Pirkinys atkeliavo į Lietuvą kaip „princesės Šemajit sarkofagas“. Bet vėliau pati M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė atsisakė šios versijos, nes „šemajit“ iš tiesų nėra vardas, o reiškia tiesiog „dainininkę“, – pasakojo mokslininkas.
Anot jo, ilgą laiką buvo manoma, kad sarkofage palaidota mumija priklausė dainininkei, dalyvaudavusiai apeigose dievo Amono šventyklose – bet 2011 m. atlikus kompiuterinę mumijos tomografiją, paaiškėjo, kad mumija iš tiesų yra vidutinio amžiaus vyro.
„Pati mumija yra prastos kokybės. Pažiūrėjus į jos vidų, matyti, kad daug kaulų nėra savo vietoje, nėra išlikusių minkštųjų audinių, o šonkaulių yra daugiau nei turėtų būti“, – šypsojosi T.Rutkauskas ir pripažino, kad pirma interpretacija buvo, jog čia susidurta su padirbta mumija – tačiau galbūt vis dėlto nereikėtų taip manyti, nes ištyrus mumiją radioaktyviosios anglies metodu, paaiškėjo, kad jos audiniai tikrai yra iš pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą.
„Tiesiog turėtume suprasti, kad senovės Egipte ne visos mumijos buvo tos pačios kokybės, ir idealiausiu mumija būdavo pradedama daryti iškart žmogui mirus, kol jis dar nepradėjo irti – bet dėl įvairių priežasčių kartais tai būdavo neįmanoma ir kūnas būdavo pradedamas mumifikuoti vėliau“, – aiškino mokslininkas. Jis pastebi, kad parodos ekspozicijoje, Horio sarkofage yra ir puikiai išsilaikiusi mumija.
O paklaustas ar tradicinė lietuvių kultūra turi nors kokių sąsajų su senovės Egipto kultūra, T.Rutkauskas pateikė įdomių pavyzdžių.
„Pirmoji Lietuvos egiptologė M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė įvairiose savo darbuose pažymėjo, kad jos manymu, yra daug panašumų tarp Lietuvos kultūros ir senovės Egipto kultūros. Tą ji matė kalboje – ir iš tiesų, yra keletas žodžių, kurie skamba panašiai. Pavyzdžiui lietuviškas „tu“ – ir tam tikras egiptietiško žodžio variantas „tu“, „bitė“ ir „biti“, o sarkofagas egiptietiškai yra „kereset“, kas skamba tikrai panašiai į „karstą“. Nors žinoma, jokiu būdu negalime sakyti, kad senovės egiptiečiai kalbėjo lietuvių kalba. Taigi, tam tikrų panašumų galima rasti, bet tai nėra panašumai tarp Egipto ir Lietuvos – bet panašumai tarp Egipto ir viso pasaulio“, – teigė T.Rutkauskas.
Skirtingos erdvės
V. Blažiūnienės teigimu, iš viso parodoje eksponuojama iki 400 eksponatų. Tai – ir mumijos, ir sarkofagai, ir jų dalys, ir kiti su senovės Egiptu bei jo laidojimo papročiais susiję radiniai. Dalis eksponatų yra net iš XIX a. veikusio Vilniaus Senienų muziejaus, įkurto grafo Eustachijaus Tiškevičiaus – bet yra kitų, ir parodoje pasakojama jų atsiradimo Lietuvoje istorija.
Pati paroda suskirstyta į kelias zonas. Čia galima pasijusti ir tarsi piramidės viduje – prietemoje, su šen bei ten iš tamsos išnyrančiais sarkofagais (o taip pat yra galimybė dirstelėti ir į vieno sarkofago vidų, jis su specialiai pakelti dangčiu), ir tradiciniame muziejuje, su istoriniais radiniais – o taip pat ir šviesioje, ryškioje šiuolaikinėje laboratorijoje, kokiose atliekami tiriamieji mumijų darbai.
Paklausta, kurį eksponatą pati V.Blažiūnienė laikytų svarbiausiu ar vertingiausiu, muziejininkė nurodė Amono-Ra žynio Horio sarkofagą, kuris muziejuje yra nuo senų laikų, bet kurį tyrinėjant buvo nustatyta, kad viduje esanti mumija yra ne vienalaikė su sarkofagu, o skirtumas tarp jų siekia 2000 metų. Bet žinoma, įspūdingų eksponatų yra ir daugiau.
Paroda naujajame LNM padalinyje turėtų veikti iki kovo – tad panorėjus, suspėti ją aplankyti galima net ir kelis kartus, o rimtai besidomintiems egiptologija taip ir teks elgtis, nes informacijos koncentracija ekspozicijos salėje tikrai didelė. Kaip jau minėta, nepamiršti ir vaikai: juos parodoje lydės knygų iliustratorės Aušros Kiudulaitės sukurtas krokodiliukas, pasirodantis ant specialiai vaikams skirtų eksponatų etikečių.
Muziejus atkreipia lankytojų dėmesį, jog parodoje eksponuojami mumifikuoti žmonių ir gyvūnų palaikai, šviesos kai kuriose salėse yra prigesintos.
