Karys: į mūšio lauką lėtai, bet užtikrintai ateina robotai

Konfliktai iš principo yra natūralus dalykas visur, kur tik egzistuoja gyvybė, teigia Lietuvos kariuomenės atsargos majoras ir ginkluotės entuziastas Darius Antanaitis. Anot jo, turbūt nėra nei vienos gyvybės rūšies, kuri būtų draugiška aplinkiniams ir nesistengtų užimti viršesnės pozicijos. Kova už būvį – natūrali gyvybės būsena, įsitikinęs D.Antanaitis.

Sunkiausia su autonomija sekasi antžeminei technikai. Jeigu ore ar jūrose kliūčių yra nelabai daug, ir ryšio problemos daugiau ar mažiau paprastos, su antžeminėmis transporto priemonėmis viskas kur kas sudėtingiau (asociatyvinė iliustr.).<br> 123rf iliustr.
Sunkiausia su autonomija sekasi antžeminei technikai. Jeigu ore ar jūrose kliūčių yra nelabai daug, ir ryšio problemos daugiau ar mažiau paprastos, su antžeminėmis transporto priemonėmis viskas kur kas sudėtingiau (asociatyvinė iliustr.).<br> 123rf iliustr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jun 22, 2021, 4:12 PM, atnaujinta Jun 22, 2021, 4:12 PM

„Žmonija nėra išimtis iš taisyklės – tiksliau, mūsų egzistavimas tėra įrodymas, kad kova už būvį užtikrina išgyvenamumą. Nuo pat žmonijos atsiradimo vyko konfliktai: dėl žemės, dėl laimikių, dėl įtakos ir panašiai. Laimėdavo tas, kas buvo geriau pasiruošęs: toliau mesdavo akmenį, turėjo ilgesnę lazdą, galingesnį arbaletą, taiklesnį šautuvą, geresnes raketas ir taip toliau. Tai yra, galėjo pasiekti priešininką iš toliau, greičiau ir taikliau, išsaugojant savo žmonių sveikatą ir gyvybes“, – pasakoja karys.

Pasak jo, besivystant civilizacijai ir technologijoms, nenumaldomai artėja laikas, kada į mūšio lauko išriedės dar savo karių atžvilgiu dar saugesnė technika – robotizuota technika. „Tai, ko gero, kiekvienos valstybės kariuomenės svajonė. Kariautų „geležis“, o ne tos valstybės piliečiai. Tačiau nėra jau taip viskas paprasta“, – dėsto ginkluotės entuziastas.

Jis pasakoja, kad pasaulyje daug investuojama į bepilotę ginkluotę: bepilotes skraidymo sistemas, bepiločius laivus, autonominę antžeminę techniką. „Sunkiausia su autonomija sekasi antžeminei technikai. Jeigu ore ar jūrose kliūčių yra nelabai daug, ir ryšio problemos daugiau ar mažiau paprastos, su antžeminėmis transporto priemonėmis viskas kur kas sudėtingiau“, – pastebi atsargos majoras.

Tačiau jo nuomone, autonominių kovinių antžeminių transporto priemonių (toliau – Unmanned Ground Vehicle, UGV) kūrimas susiduria su keliais iššūkiais, ir štai keli iš jų:

  • Navigacija
  • Ryšys
  • Žmogaus tarpinis valdymas
  • Ginklų sistemų panaudojimas
  • Kaina

„Navigacija ant žemės yra labai sudėtinga. Žemės reljefas, staiga atsirandančios kliūtys, augmenija, gyvūnai, žmonės, kitos transporto priemonės – visa tai gali atsirasti maršrute staiga ir chaotiškai. UGV jutikliai ne tik turi aptikti kliūtis, bet ir gebėti perduoti informaciją, kad kompiuterinė sistema galėtų laiku priimti adekvatų sprendimą: pakeisti maršrutą, sustabdyti, apvažiuoti ar kitaip išvengti kliūties. Visa tai atsiremia į pačios kliūties atpažinimą naudojantis įvairiais jutikliais, kameromis ir radarais bei kompiuterinės sistemos gebėjimu priimti sprendimą. Ta informacijos masė turi būti greitai apdorota ir atliktas sprendimo vykdymas. Šiai dienai tokių greitų informacijos apdorojimo sistemų nėra“, – pasakoja D.Antanaitis.

Jo teigimu, kitas labai svarbus elementas UGV yra ryšys. Ryšiui trukdo viskas: nuo natūralių kliūčių (miškai, duobės, kalnai ir panašiai) iki žmogaus įsikišimo, kai yra vykdoma elektroninė kova. „Galima būtų teigti, jog 5G ryšys galėtų šią problemą išspręsti, tačiau tai ne visai tiesa. 5G ryšio nuotolis yra per menkas UGV sistemų valdymui, reikalingi bokštai ir panašiai. Palydovinis ryšis irgi nėra išeitis, dėl savo nedidėlės duomenų apsikeitimo spartos. Signalas į satelitą ir atgal keliauja per ilgai, kad būtų patikimas ryšys realiu laiku“, – dėsto atsargos majoras.

Taip pat žmogaus tarpinis valdymas susijęs ne tik su ryšiu, bet ir su pojūčiais. „Valdant UGV per nuotolį, prarandamas realybės suvokimas. „Vairuotojas“ nejaučia mašinos, jos pasvirimo, jos galimybių. Kada reikia paduoti daugiau galios, o kada toji galia tiesiog sunaikintų mašiną. „Vairuotojas“ neturi panoraminio vaizdo, kiek bebūtų kamerų ir ekranų. Kitaip tariant, valdyti UGV per nuotolį trūksta pojūčių, o tuos pojūčius pakeisti automatizuotais sprendimais galimybių nėra. Šiai dienai patikimas distancinis valdymas gali būti atliekamas tik iki 500 metrų atstumu. Tačiau JAV kariuomenė užsibrėžė šį atstumą padidinti iki 5000 metrų. Kiek tai užtrūks ir kaip pavyks – pamatysime artimiausiame dešimtmetyje“, – žada karys.

Ginklų sistemų panaudojimas yra dar viena svarbi tema. „Šiai dienai ginklų sistema negali priimti sprendimo, ką naikinti o ko ne – jeigu sprendime nedalyvauja žmogus. Žmogaus integravimas į taikinių naikinimo prioretizavimą šiandien yra būtinas. Tačiau ir tai iškelia ryšio patikimumo problemą. Nutrūkus ryšiui, visa sistema tampa beverte. Šią problematiką galima išspręsti dviem būdais: nenaudoti UGV kovinėms operacijoms – o tik logistiniams, medicininiam aprūpinimui, išminavimui ir panašiai – arba valdyti grupę UGV taip, kaip valdoma karių grupė. Vienas operatorius nurodo UGV pozicijų vietas, aptikus taikinius, nurodoma, kas ką naikina – ir panašiai. Tai sutaupo žmogiškuosius resursus ir padidina kovos efektyvumą“, – aiškina D.Antanaitis.

Karys teigia, kad kaina yra ypatingai svarbi visų UGV projektų sudedamoji dalis. „Natūralu, kad UGV bus visada brangesnis už paprastą transportą. Tačiau koks kainų skirtumas gali būti priimtinas? Kai UGV kaina viršija mums įprastos kovos technikos kainą – ar tai vis dar pateisinamos išlaidos? Net kalbant apie žmogaus gyvybę – ar geriau turėti UGV, ar už tą pačią (ar mažesnę) kainą turėti labai gerai šarvuotą ir ginkluotą kovos priemonę, su kariais viduje? Šiuo metu kainos ir naudingumo klausimu UGV pralaimi paprastoms mašinoms“, – apibendrina ginkluotės entuziastas.

Jis pasakoja, kad apibendrinus kelis UGV kūrimo iššūkius, galima būtų teigti, jog šiandien visiškai autonominė kovos priemonė dar negalėtų funkcionuoti pilnai – ir mūšio lauke pakeisti žmogaus.

Tačiau įmanomi keli panaudojimai. „UGV pilnai gali atlikti logistines funkcijas: nuvežti papildymus kariams, vykti konvojuje, pergabenti krovinius. UGV galėtų evakuoti sužeistus iš pavojingo ruožo į sužeistųjų surinkimo punktą. UGV galėtų vykdyti išminavimo funkcijas, pavojingų vietovių žvalgybą ir panašias užduotis“, – vardina karys.

Bet išlieka ir dar viena įdomi UGV funkcija: veikti ne kaip autonominė kovos sistema, bet kaip pusiau autonominė kovos priemonė: karys nurodo UGV pozicijas, taikinius ir kontroliuoja UGV, paliekant autonominei mašinai tik ribotas galimybes savarankiškai atlikti veiksmus: pasirinkti maršrutą, perduoti informaciją apie taikinius, juos atpažinti, atidengti ugnį pagal žmogaus patvirtinimą ir panašiai.

Robotai lėtai, bet užtikrintai ateina į mūšio lauką“, – įsitikinęs Lietuvos kariuomenės atsargos majoras.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.