Stebi ekskavatorininko darbą
Rekonstruojamoje Biržų Juliaus Janonio aikštėje darbas verda. Prašalaitis dabar nepavaikščios per suverstas žemių krūvas, išraustus griovius ir atsargiai atkasinėjamus plotus. Mat čia nuo pavasario darbuojasi ne tiktai darbininkai, bet ir archeologijos entuziastai, vadovaujami ne vien biržiečiams gerai žinomo Karolio Duderio.
Ar galinga technika, ekskavatoriai nepridarys bėdų, nesunaikins archeologinių radinių?
To paklaustas K.Duderis sakė, kad dabar turi laiko pokalbiui tik todėl, kad stebi ekskavatorininko darbą nukasinėjant aikštėje šaligatvį.
„Visi supranta, kad esame pačioje senamiesčio širdyje. Tik paskubėsi – ir gali padaryti nebeatitaisomų klaidų. Todėl visi darbai derinami su mumis, archeologais. O mes už kiekvieną judesėlį atsakome galva“, – šypsojosi K.Duderis.
Naudodavo iki galo
Šių kasinėjimų saldainiukas yra XIV–XV amžiaus žalvarinė segė. Ji dar iš to laikotarpio, kai Radvilos nebuvo įkūrę Biržų.
„Tokie daiktai bet kur nesimėto. Segė mums kaip kabliukas, tikimės dar aptikti labai įdomių dalykų, vertingų radinių“, – kalbėjo pašnekovas.
Archeologas lygino, kaip daiktus vertindavo mūsų protėviai, naudodavo juos iki visiško susidėvėjimo. Tai rodo kad ir puodynės ar dubenys su skylutėmis. Mat žmonės suskilusius indus dar bandydavo surišti, neskubėdavo išmesti.
Taip jie išsaugodavo ir švarią gamtą.
„O dabar sulūžo daiktas – ir metame. Pakelės, miškai pilni šiukšlių. O juk gali būti, kad po kokių 500 metų archeologai jas atkas ir stebėsis: matote, žmonės miškuose gyveno! O iš tiesų gamtą šiukšliname“, – kalbėjo biržietis.
Neleis sulyginti su žemėmis
J.Janonio aikštėje archeologai dirbo keliose vietose.
Kai kur jie atliko detalius tyrimus, kitur – tik žvalgomuosius.
Taip jie ištyrinėjo apie 150 kvadratinių metrų. Daugiau nei 100 m2 metrų dar laukia.
Dėl ne per seniausiai atkastų pastato pamatų fragmentų greičiausiai bus keičiami projekto sprendiniai, nes archeologų tikslas – tai, ką atkasė, nesunaikinti, išsaugoti ateities kartoms.
„Mes esame tie „blogiečiai“, kurie neleidžia visko sulyginti su žemėmis. Viliamės, kad pamatai bus gražiai užpilti, o jei kuomet kam nors kiltų mintis atstatyti Biržus, kokie buvo iki karo – ir vėl suras šiuos pamatų fragmentus“, – šypsojosi pašnekovas.
Mat pastatas – tai priešais turgaus aikštę iki Antrojo pasaulinio karo stovėjęs gyvenamasis namas.
„Matome, kur būta rūsio, įėjimo, švieslangių, kur buvo įrengta veranda. Sovietmečiu nugriovus namą viskas suversta į rūsį. Analogiškų pastatų Biržuose dar turime“, – aiškino archeologas.
Lyg pyragą pjaustytų
K.Duderis tęsė, kad J.Janonio aikštė veikiausiai ir buvo pastatyta ant nugriautų namų.
Ar archeologams tai nėra smūgis į paširdžius?
Biržietis sakė, kad kaip bebūtų, juos labiau domina XVII ar XVIII amžius, nes nelikę nuotraukų, planų. Apie sovietmetį sužinoti ką nors naujo beveik neįmanoma, o juk visas grožis – tai, kas nematyta, nečiupinėta, netyrinėta.
Tai gal vertėtų palikti atkastų pamatų fragmentą kaip eksponatą? Taip teko matyti, sakykime, Kretoje.
K.Duderis paaiškino, kad visos Europos archeologai norėtų savo radinius išeksponuoti, bet mūsų gamtinėmis sąlygomis šaltis, drėgmė, temperatūrų permainos juos greitai suardytų.
Kol kas kasinėdami J.Janonio aikštėje ir pilies prieigose, archeologai didžiausių netikėtumų laukia, kai galės pradėti darbus Jurgio Bielinio ir Reformatų gatvėse.
K.Duderis šypsojosi, kad jie dirba taip, kaip pjaustytų pyragą.
„Atpjauname žemę kaip pyrago gabalą, radinius išsirenkame ir pagal juos galime spręsti, į kurį laikotarpį patekome“, – aiškino pašnekovas.
Labiausiai nudžiugina monetos, nes jos laikotarpį atskleidžia 20–30 metų tikslumu.
Daug informacijos suteikia kokliai, keramika, ypač jei pavyksta rasti su datomis.
