„USS Bear“ pasižymi turtinga istorija: 1874 m. jis pradėjo veiklą kaip komercinis ruonių medžioklės laivas, vėliau – kadangi galėjo plaukioti užšalusiais vandenimis – XIX a. devintajame dešimtmetyje JAV vyriausybė įsigijo jį gelbėjimo darbams Arktyje. Garlaivis taip pat buvo naudojamas kaip gelbėjimo laivas per 1918-1919 m. ispaniškojo gripo pandemiją, vėliau – kaip plaukiojantis muziejus, Holivudo filmo filmavimo aikštelė ir laivas, kuriuo admirolas Richardas Byrdas vykdė ekspedicijas į Antarktidą.
Be to, abiejų pasaulinių karų metu su JAV karinio jūrų laivyno įgaliojimu jis patruliavo Arkties vandenyse, o 1941 m. padėjo užgrobti Norvegijos tralerį „Buskø“, kurį Vokietijos karinė žvalgyba naudojo pranešimams apie oro sąlygas Šiaurės Atlante teikti.
1944 m. „Bear“ nutraukė tarnybą ir buvo pririštas Halifakso prieplaukoje Naujojoje Škotijoje. Galiausiai po audros 1963 m. jis nuskendo – kažkur į pietus nuo Naujosios Škotijos ir į rytus nuo Bostono, kai buvo velkamas į Filadelfiją.
„USS Bear“ turėjo tokią neįtikėtiną istoriją ir dėl savo kelionių yra labai svarbus tiek Amerikos, tiek pasaulio jūrų paveldui“, – sako JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) Jūrų paveldo programos misijos koordinatorius Bradas Barras, kuris kelerius metus vadovavo laivo nuolaužų paieškoms.
Istorinis laivas
XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje grupė pradėjo „USS Bear“ paieškas. Ieškotojų komandoje buvo ir Masačusetso technologijos instituto mokslininkas Haroldas Edgertonas, išradęs šoninio skenavimo sonarą – šiandien plačiai naudojamą technologiją, leidžiančią aptikti ir atvaizduoti jūros dugne esančius objektus.
1979 m. grupė išbandė naująją šoninio skenavimo technologiją, tačiau laivo nuolaužų nerado – galbūt dėl to, kad vilkikas klaidingai nurodė „USS Bear“ nuskendimo vietą, mano B.Barras.
2007 m. slaptas karinio jūrų laivyno branduolinis povandeninis laivas atliko antrąją paiešką – tačiau ir ji buvo nesėkminga. Galiausiai JAV pakrančių apsaugos tarnyba ir NOAA suvienijo jėgas su kitais partneriais – ir 2019 m. pradėjo dar vieną paiešką.
Sonaru sukartografavę 160 kvadratinių kilometrų jūros dugno plotą, jie paieškos rajone nustatė du po vandeniu esančius objektus.
Rugsėjį jie sugrįžo su nuotoliniu būdu valdomu nardymo aparatu (ROV) – kad padarytų povandeninį vaizdo įrašą ir patvirtintų, jog didžiausias objektas yra laivo „USS Bear“ nuolauža.
Dabar laivo nuolauža guli jūros dugne, maždaug 60 metrų gylyje, Kanados vandenyse, maždaug už 167 km į pietus nuo Naujosios Škotijos Seiblo kyšulio. Tiksli buvimo vieta neskelbiama – tikintis, kad tai sustabdys narus nuo bandymų pasiekti istorinę vertybę. Paieškos partneriai tariasi su Kanados vyriausybe, kaip būtų galima apsaugoti sudužusį laivą.
Senstantis medinis korpusas yra smarkiai pažeistas žvejybinių tralerių tinklų ir stiprių jūros dugno srovių. Tačiau tyrėjai nustatė keletą išskirtinių „USS Bear“ bruožų, įskaitant priekines sąvaržas, kurios sustiprino laivo korpusą, kad jis galėtų įveikti ledą poliariniuose vandenyse, sako B.Barras.
Iš garlaivio į dyzelinį motorlaivį
Nors „USS Bear“ turėjo tris stiebus, pritaikytus buriavimui, laivas buvo pastatytas kaip garlaivis – nes 1870-aisiais buvo naudojamas ruonių medžioklei. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai laivas buvo pertvarkytas tarnybai Antarktidoje vadovaujant R.Byrdui, buvo išmontuotas katilas, ir garo variklis pakeistas dyzeliniu varikliu.
Dėl to tarp likusios medienos, kurioje matyti burlaivio technologijų liekanos, galima pamatyti keletą metalo fragmentų, sako B.Barras.
„Ten yra metalo nuolaužų krūva, iš kurios kyšo medinis skriemulys, – sako jis. – Tokie skriemuliai buvo naudojami nuo XVII amžiaus, ir jie buvo naudojami „USS Bear“ takelaže“.
Vienas iš garsiausių „USS Bear“ žygdarbių buvo jo dalyvavimas 1884 m. gelbstint Adolphuso Greely ekspediciją į Arktį, kuri 1881 m. pasiklydo netoli Elsmyro salos į šiaurės vakarus nuo Grenlandijos. Keli ekspedicijos nariai mirė iš bado ir nuo ligų – bet „USS Bear“ išgelbėjo A.Greely ir kitus išgyvenusiuosius.
Daugelį metų tarnavęs oficialiu JAV valdžios laivu Arkties vandenyse, kur perimdavo ir tikrindavo sutinkamus laivus ir dažnai gelbėdavo lede įstrigusius komercinį jūrų transportą, „USS Bear“ buvo perduotas kariniam jūrų laivynui. Pirmojo pasaulinio karo metais jis patruliavo aplink Aliaską, o ispaniškojo gripo pandemijos metu gabeno ten atsargas.
1929 m. baigus eksploatuoti laivas buvo perduotas Ouklendo miestui Kalifornijoje, kur jis tapo plaukiojančiu muziejumi, o vėliau – 1930 m. filmo „Jūrų vilkas“, sukurto pagal Jacko Londono romaną, filmavimo aikštele.
Per Antrąjį pasaulinį karą „Bear“ buvo vėl priimtas į tarnybą ir patruliavo Arktyje, ir padėjo užgrobti „Buskø“ – tačiau po to dažniausiai stovėjo Halifakse, kol 1963 m. nuskendo per savo paskutinę kelionę į Filadelfiją, kur laivą buvo numatyta paversti plaukiojančiu restoranu.
„Tai neįtikėtinos istorijos, – teigia B.Barras. – Kai perskaitai, ką nuveikė „USS Bear“, kiek gyvybių išgelbėjo, kiek neįtikėtinų misijų vykdė – tai tikrai tokia istorija, kurią žmonės turėtų žinoti“.
Norėdamas paminėti jo atradimą, B.Barras surinko daugelį metų trukusius istorinius tyrimus ir parengė keletą straipsnių, kuriuose išsamiai aprašomi įvairūs „USS Bear“ žygdarbiai. „Viena iš priežasčių, kodėl norėjome jį surasti, yra ta, kad tai leidžia mums papasakoti visas šias istorijas“, – teigė misijos vadovas.
Parengta pagal „Live Science“.
