Gana sunku nuspėti, koks tiksliai ginklas tai bus, tačiau 75 kg kovinė galvutė, 1000 km veikimo nuotolis ir nuotraukoje matomas fragmentas leidžia manyti, kad tai gali būti gana didelis dronas-kamikadzė. Tokiu atveju apytikris sparnų plotis turėtų siekti daugiau nei 4 metro, o kelaimoji galia – daugiau nei 200 kg.
Vis dėlto 1000 km veikimo nuotolis kelia klausimų dėl prietaiso valdymo – nes esant tokiam atakos nuotoliui tiesiogiai valdyti neįmanoma.
Tokiomis sąlygomis paprasčiausias sprendimas būtų įprasta palydovinė navigacija, leidžianti pataikyti į stacionarius objektus, kurių koordinatės yra žinomos iš anksto. Tačiau palydovinės navigacijos tikslumo gali nepakakti tiksliems smūgiams. Šiuo atveju tikslumo klausimą kompensuoja ginklo masė, kuri kai kuriais atvejais yra netgi svarbesnė – pavyzdžiui, puolant priešo oro uostus.
Sudėtingesnė, bet daug naudingesnis sprendimas būtų ant drono-kamikadzės sumontuoti pasyvaus nukreipimo radaro galvutę, kuri galėtų sunaikinti priešo priešlėktuvinės gynybos sistemas ir stebėjimo radarus.
Tuo pat metu pažangiųjų technologijų autonominio valdymo priemonės laikomos gana rizikingomis – atsižvelgiant į didelę tikimybę, kad priešas gali technologiją perimti. Todėl daug veiksmingiau būtų įrengti termovizinę nukreipimo galvutę su kontūro atpažinimo funkcija nuo žemės paleidžiamoje „nematomojoje“ kruizinėje raketoje, kuri turi daug daugiau galimybių pralaužti priešo priešlėktuvinės gynybos sistemą nei lėtai judantis dronas.
Tačiau, nepaisant visko, svarbiausias klausimas dabar yra kūrimo terminų užbaigimas ir masinės gamybos tempas. Tai turėtų būti ne pavienių pavyzdžių sukūrimas, bet masinė šios ginkluotės gamyba, nes pagrindinis „Shahed-136“ dronų pranašumas yra kiekis. Rusijos jų turi nemažai, todėl gali taikyti taktiką vienu metu paleisti kelias dešimtis bepiločių dronų, iš kurių bent keli prasiverš.
Nuotolinių kovinių priemonių kūrimas Ukrainai yra itin svarbus tais atvejais, kai reikia naikinti taikinius šimtų kilometrų atstumu.
Paruošta pagal „Defense Express“.