Siekdamos kompensuoti reguliariųjų dalinių nuostolius, Rusijos karinės apygardos pradėjo vykdyti mobilizacijos normas. Karas iš televizijos ir patriotinių internetinių kanalų staiga persikėlė į šimtų tūkstančių Rusijos civilių gyvenimus. Masinių protestų nebuvo – viskas baigėsi baigėsi keliais vaizdo įrašais iš atokesnių regionų. „Negalima sakyti, kad mobilizuotieji rusai nebuvo nusiteikę truputį pakariauti su Ukraina – bet jie tiesiog manė, kad už juos tai padarys reguliarioji kariuomenė“, – rašo informnapalm.org.
Rusiškoje žiniasklaidoje buvo paskelbta daugybė straipsnių apie tai, kaip teisėtai įmanoma atidėti mobilizaciją – tačiau vėliau buvo pereita prie tekstų apie tai, kaip tinkamai paruošti mobilizuojamą asmenį frontui: nuo populiarių patarimų, kaip iš improvizuotų medžiagų pasigaminti turniketą, iki kontrolinio sąrašo, ką iš namų pasiimti į frontą. Atrodo, Rusijos visuomenė neprieštarauja masiškai siunčiama į Ukrainos frontą.
Tačiau teisiniu požiūriu mobilizuotas civilis yra daug kartų blogiau nei pagal sutartį tarnaujantis kareivis. Kiekvienas rusas gali pasirašyti trumpalaikę sutartį ne trumpesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui. Po ketvirčio toks samdinys gali pasitraukti iš kariuomenės.
Tuo tarpu mobilizuotas rusas lieka kariuomenėje iki karo pabaigos – tačiau triukas tame, kad niekas nežino, kada jis baigsis. Dauguma mobilizuotų rusų matyt to nesupranta – todėl gavę šaukimą, klusniai pasirašo dokumentus, teigia „InformNapalm“. Jie taip pat paklusniai atvyksta ir į karinį komisariatą, kad tik „patikslintų duomenis“ – ir iš kur juos išveža į frontą.
Rusijos spaudoje jau pasirodė nemažai mobilizuotųjų nekrologų. Tai kažkuo primena pirmąsias kovo savaites, kai Rusijoje buvo skelbiama apie pirmuosius karo nuostolius. Tačiau ilgainiui ši tema tapo nuobodžia kasdienybe.
Tiesą sakant, žvalgybos bendruomenės teigimu, pirmuosius nuostolius kai kurie mobilizuotieji patyrė dar mobilizacijos punktuose, kur patyrė širdies smūgius. Buvo ir mirusių nuo alkoholio (apmokymų vietose) ar dėl „dedovščinos“ – kai kurie su gyvybe atsisveikino taip ir nepasiekę kariuomenės.
Dar vienas nuskambėjęs atskiras atvejis – etninių tadžikų sušaudymas mobilizuotųjų poligone netoli Belgorodo, nors tikslūs šios istorijos mastai nėra aiškūs.
Spaudoje taip pat pasirodė keli vaizdo įrašai, kuriuose giminaičiai ieško pradingusių mobilizuotų vyrų, su kuriais nuo pat mobilizacijos pradžios nepavyko susisiekti.
Rugsėjo 22 d. Rusijos kariniai komisariatai pradėjo teikti pirmuosius šaukimus. Kai kurie žmonės jau pirmąją dieną buvo paimti į kariuomenę ir išvežti į poligonus visoje Rusijoje. Daugeliui kelias į frontą truko vos kelias dienas – ir netrukus mobilizuotųjų mirtys prasidėjo jau ir Ukrainoje.
Per pirmąjį mobilizacijos mėnesį sužinotos mažiausiai 29 mobilizuotų rusų kareivių, žuvusių fronte, pavardės – informacija apie juos vienu ar kitu būdu pasklido spaudoje arba socialiniuose tinkluose.
Ukrainos atvirųjų šaltinių žvalgybos ekspertas „NecroMancer“ veda Rusijos nuostolių fronte statistiką. Išanalizavę nekrologų tekstus, „InformNapalm“ papildė „Necro Mancer“ surinktus duomenis: įtraukė žuvusiųjų mobilizacijos ir atvykimo į Ukrainą datas. Kaip tokiu pjūviu atrodo tipiškas „dušimtuoju“ tapęs mobilizuotas rusas?
Vidutinis žuvusio mobilizuoto ruso amžius – vos 33 metai. Dauguma jų buvo tapę eiliniais arba kapralais. Iki šiol užregistruotas tik vienas žuvęs karininkas – jis turėjo majoro laipsnį. Daugeliui mobilizuotų žuvusiųjų nereikėjo pereiti bazinio karinio
Kai kurie jų buvo desantininkais, buvo tarnavę karinėje žvalgyboje, specialiųjų pajėgų kariais arba jūrų pėstininkų pajėgose. Kai kurie jų kovojo Čečėnijoje, dirbo kontraktininkais Kaukaze, turėjo ryšių su Vidaus reikalų ministerija ar įkalinimo įstaigų sistema. Tai reiškia, kad žuvę mobilizuotieji buvo gana militaristiškai nusiteikę žmonės.
Pavyzdžiui, iš Buriatijos kilęs Chomičenko šiemet jau antrą kartą vyko kovoti su Ukrainą. Iki birželio jis jau kariavo Rusijos reguliariojoje kariuomenėje, o rugsėjį buvo mobilizuotas antrą kartą.
Kai kurių Rusijos regionų kariniai komisarai stropiau nei kiti siunčia savo globotinius. Šios srities lyderiais tapo Krasnojarsko kraštas ir Sverdlovsko sritis (po septynis žuvusius mobilizuotuosius), po jų seka Čeliabinsko sritis (5). „Atskirai džiaugiamės sostinių regionais – Maskva (3) ir Sankt Peterburgu (2), – rašo informnapalm.org. – Kas penktas rusas gyvena šių dviejų miestų aglomeracijose, o mobilizacijos neišvengė net sostinės regionas“.
Visi žuvę mobilizuotieji buvo pašaukti pirmąją mobilizacijos savaitę rugsėjį – tačiau pirmieji pranešimai apie mirtis pasirodė tik spalio ketvirtąją. Vidutiniškai pašauktieji į Ukrainą atvyksta per 7 dienas nuo mobilizacijos. Bet būna ir ryškių išimčių, kai kareivis į Ukrainą atvyko trečią dieną po mobilizacijos.
Nekrologuose nurodomi du pagrindiniai maršrutai: iš treniruočių stovyklos Džankoje (Krymas) į Chersono sritį – arba iš Belgorodo ar Rostovo į Luhansko sritį. Įdomu tai, kad kai kurie iš jų iš Luhansko srities vėl vyksta į Chersono sritį.
Konkreti mirties vieta identifikuota 16 atvejų. Daugiausia mobilizuotųjų žuvo Chersono regione – 12 iš 16. Dar keturi buvo nukauti Luhansko srityje. Informacijos apie Donbase žuvusius mobilizuotuosius kol kas nėra.
Iš dalies pavyko nustatyti duomenis, liečiančius mobilizacijos ir atvykimo į Ukrainą datas. Iš šių duomenų galima daryti tokias išvadas: praėjus savaitei po mobilizacijos rusai patenka į Ukrainą. Praėjus 12 dienų po mobilizacijos, mobilizuotasis miršta Ukrainoje. Taigi, Ukrainos fronte mobilizuotasis praleidžia maždaug 4 dienas, rašo „Informnapalm“.
„Statistika maždaug parodo, kad mobilizuotas rusas, stojęs į akistatą su motyvuota Ukrainos kariuomene, vidutiniškai ištveria 4 dienas. O paskui – mirtis, sužeidimas arba nelaisvė“, – apibendrina informnapalm.org.
