Metai karo – ukrainiečio akimis: trys mėnesiai negrįžtant iš biuro namo, šešiametės noras tapti kare ir patarimai Lietuvai Specialiai Lrytas.lt

Turbūt visi prisimename savo emocijas ir įspūdžius, kaip jautėmės lygiai prieš metus, Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą. Galbūt prisimenate ir pirmuosius pačių ukrainiečių liudijimus, kaip jiems atrodė vasario 24-osios rytas, prasidėjęs okupantų sraigtasparniais ir tankais.

 Žmonės ir medikai padeda sužeistam gyventojui išeiti iš apšaudomo namo Kijeve, 2022 m. kovo 14 d.<br> Reuters / Scanpix nuotr.
 Žmonės ir medikai padeda sužeistam gyventojui išeiti iš apšaudomo namo Kijeve, 2022 m. kovo 14 d.<br> Reuters / Scanpix nuotr.
 Pastatas Kijeve, kai 2022 m. vasario 26 d. į jį pataikė Rusijos raketa.<br> AFP / Scanpix nuotr.
 Pastatas Kijeve, kai 2022 m. vasario 26 d. į jį pataikė Rusijos raketa.<br> AFP / Scanpix nuotr.
 Ukrainos kariuomenės kariai renka nesprogusius sviedinius po mūšio su Rusijos kareivių grupe Ukrainos sostinėje Kijeve, 2022 m. vasario 26 d. rytas.<br> AFP / Scanpix nuotr.
 Ukrainos kariuomenės kariai renka nesprogusius sviedinius po mūšio su Rusijos kareivių grupe Ukrainos sostinėje Kijeve, 2022 m. vasario 26 d. rytas.<br> AFP / Scanpix nuotr.
 Vietos gyventojas išeina iš savo namų - Rusijos apšaudymo metu sugriauto gyvenamojo namo Bachmute, Donecko srityje. 2022 m. gruodžio 7 d.<br> AP / Scanpix nuotr.
 Vietos gyventojas išeina iš savo namų - Rusijos apšaudymo metu sugriauto gyvenamojo namo Bachmute, Donecko srityje. 2022 m. gruodžio 7 d.<br> AP / Scanpix nuotr.
 Per Rusijos surengtą apšaudymą sugriautas gyvenamasis namas Borodiankoje, Kijevo srityje, šiaurės Ukrainoje. 2023 vasario 2 d.<br> Sipa Press / Scanpix nuotr.
 Per Rusijos surengtą apšaudymą sugriautas gyvenamasis namas Borodiankoje, Kijevo srityje, šiaurės Ukrainoje. 2023 vasario 2 d.<br> Sipa Press / Scanpix nuotr.
 Moteris prie degančio namo Irpinės mieste, esančiame netoli Kijevo. 2022 m. kovo 4 d.<br> AFP / Scanpix nuotr.
 Moteris prie degančio namo Irpinės mieste, esančiame netoli Kijevo. 2022 m. kovo 4 d.<br> AFP / Scanpix nuotr.
 2022 m. lapkričio 7 d. Kijevo centras be elektros energijos po Rusijos raketų atakos Ukrainoje.<br> Zuma Press / Scanpix nuotr.
 2022 m. lapkričio 7 d. Kijevo centras be elektros energijos po Rusijos raketų atakos Ukrainoje.<br> Zuma Press / Scanpix nuotr.
 Vaikai atsisveikindami su tėvu Kijevo centrinėje traukinių stotyje žvelgia per evakuacinio traukinio langą. 2022 m. kovo 3 d.<br> Reuters / Scanpix nuotr.
 Vaikai atsisveikindami su tėvu Kijevo centrinėje traukinių stotyje žvelgia per evakuacinio traukinio langą. 2022 m. kovo 3 d.<br> Reuters / Scanpix nuotr.
 2023 m. sausio 25 d. Kijeve žmonės eina pro piešinį ant sienos, kuriame pavaizduotas Ukrainos karys, šaudantis iš nešiojamos prieštankinės raketų sistemos.<br> AFP / Scanpix nuotr.
 2023 m. sausio 25 d. Kijeve žmonės eina pro piešinį ant sienos, kuriame pavaizduotas Ukrainos karys, šaudantis iš nešiojamos prieštankinės raketų sistemos.<br> AFP / Scanpix nuotr.
 Ukrainos kariai neša droną netoli fronto linijos netoli Avdijivkos Donecko srityje. 2023 m. vasario 17 d. <br> AP / Scanpix nuotr.
 Ukrainos kariai neša droną netoli fronto linijos netoli Avdijivkos Donecko srityje. 2023 m. vasario 17 d. <br> AP / Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Feb 24, 2023, 7:44 AM, atnaujinta Feb 24, 2023, 10:21 AM

Lrytas.lt skaitytojai galbūt prisimins ir ukrainietį V. (tikrasis vardas ir pavardė – redakcijai žinomi), kuris pirmosiomis karo dienomis suteikė galimybę iš pirmų lūpų sužinoti, tiek kokie kariniai veiksmai vyksta Ukrainoje, tiek kaip tuo metu jautėsi paprasti ukrainiečiai – ir kitą aktualią informaciją.

Praėjus metams nuo lemtingosios dienos, lrytas.lt vėl kalbasi su V. apie tai, kaip viskas atrodė ir buvo tada, ką ukrainiečiams tenka patirti dabar ir kaip atrodo jų kasdienis gyvenimas karo sąlygomis – o taip pat, ko Lietuva gali pasimokyti iš Ukrainos.

– Ar galėtumėte prisistatyti?

– Sveiki. Vadinkite mane V. Ne, ne dėl to kad per daug prisižiūrėjau Jameso Bondo filmų. Mano asmenybė iš tiesų nėra svarbi, daugelis mano pažįstamų mane tikrai atpažins, bet nemanau, kad tikrasis mano vardas kitiems turėtų būti svarbus – žinote, karas užčiaupė mūsų lūpas.

Ir sutarkime, kai sakau „mes“, turiu omenyje „aš“, „mano šeima“ arba „mano pažįstami“. Nesu oficialus šalies atstovas, tad kalbu iš savo asmeninės pozicijos ir tik tuos dalykus, ką pats žinau. Taip pat turėkite omenyje, kad visus šiuos metus praleidau Kijyve, sąlyginai saugioje vietoje – ypač kai Ukrainos gynybinės pajėgos išspyrė rusus iš Kyjivo, Žitomiro ir Černihivo regionų. Tad jei tikitės istorijų apie kraują ir žarnas, čia jų nerasite.

– Koks jūsų ryšys su Lietuva?

– Nuo 1980 m. tėvai ir aš gyvenome Lietuvoje. Į Ukrainą sugrįžome 1993, bet kažkiek ryšių išliko – draugai, klasiokai. Ryšiai gerokai atsikūrė išpopuliarėjus „Facebook“. Prieš keletą metų su žmona aplankėme Lietuvą (mieli namai namučiai!), o mūsų draugai aplankė Ukrainą. Nieko ypatingo – žinote, kaip būna.

– Turite šeimą. Gal galima būtų apie ją sužinoti kiek daugiau?

– Esu vedęs, gyvename Kyjive. Turime dvi mažas dukras – trejų iš šešerių metų amžiaus. Vyresnioji šiemet pradėjo lankyti mokyklą, jaunesnioji eina į darželį.

– Kokia jūsų specializacija, kur dirbate?

– Dirbu nedidelėje (bet galingoje) kompanijoje telekomunikacijų srityje. Mano pirminė atsakomybė – infrastruktūra, bet dirbu ir projektų vadybininku, ir tinklų inžinieriumi, ir devopsu (programinės įrangos kūrėju – lrytas.lt past.). Nenustebkite, jei keletą dešimtmečių dirbi šioje srityje, tai viskas čia gerai (bent jau Ukrainoje). Dar svarbiau, kad tai leidžia nuolat kontaktuoti su naujausiomis tendencijomis ir technologijomis, tad smegenys neužkalkėja (tikiuosi).

– Ar turite karinį išsilavinimą?

– Studijuodamas universitete baigiau karinį kursą. Bet tai vienintelis mano susidūrimas su karyba.

– Pakeliaukime laiku – sugrįžkime į praeitų metų vasarį. Bet ne į 24-ąją, o, sakykime, savaitę prieš tai. Kokios nuotaikos vyravo jūsų kasdienėje aplinkoje? Ar turėjote nuojautą apie artėjančią audrą? Ar vertėtų grįžti dar toliau laike?

– Prisiminti vien vasario 24-ąją būtų neteisinga, nes mums karas prasidėjo prieš aštuonerius metus iki to – 2014 m. vasario 20 d., kai „mandagūs žali žmogeliukai“ aneksavo Krymo pusiasalį ir okupavo dalį Donbaso regiono. Minsko susitarimai viską pavertė lėto tūnančio karo faze ir jis dingo iš pirmųjų puslapių – bet jis nesibaigė. Tad 2022 vasario 24 d. mes vadiname „aktyviosios karo fazės pradžia“. Manau, toks būtų teisingas pavadinimas.

Ir turint tai omenyje, supranti, kad nėra jokių pasirinkimų, tik vienas klausimas – kada Rusija žengs toliau? Kai girdėjote „nebus jokio karo“, tai reikėjo suprasti kaip „tikiu, kad nebus jokių karinių operacijų (pavyzdžiui) vieną savaitę“.

Man buvo daugiau ar mažiau aišku, kad kažkas nutiks, bet negalėjau numatyti tikslių įvykių ir datų kada tai įvyks. Negaliu to apibūdinti žodžiais – tiesiog įsivaizduokite lėtai, bet nuolat didėjančią intelektinę įtampą, griūvančią ant jūsų iš visų pusių – naujienos, pasiplepėjimai su draugais, internetas. Mano žmona bandė nuo to atsiriboti, bet sutarėme atlikti tam tikrus pasiruošimus. Esu labai laimingas, kad ji sutiko, jog geriau būti pasiruošus nenutiksiančiam atvejui, nei būti nepasiruošus, kai kas nors prasidės.

Žinoma, tikėjomės, kad rusai pažvangins ginklais ir atitrauks kareivius nuo mūsų sienų, kaip tai būdavo ankstesniais metais. Puikiai atsimenu tą tam tikrą palengvėjimą, kad nieko nenutiko per Krymo užpuolimo metines – nors Vakarų žvalgyba tai prognozavo. Tačiau kaip dabar žinome, tai tebuvo mažytis atokvėpis.

– Apibendrinant viską – ar ukrainiečiai buvo tam pasiruošę? Ar buvote pasiruošęs jūs?

– Daug žmonių iš mano socialinio rato tikėjosi, kad karas pereis į aktyviąją fazę ir vienaip ar kitaip ruošėsi. Reikia suprasti, kad, kalbant apie bendravimą, žmonės bendrauja su panašiais į save, todėl tarp mano pažįstamų nuotaikos buvo panašios.

Kiti tikėjo televizija, kad plataus masto karas tėra fikcija ir atitinkamai nesiruošė. Vienos nuomonės [Ukrainoje] nebuvo.

Kalbant būtent apie mano šeimą, ėmėmės tokių pasiruošimo darbų: surūšiavome visus mūsų dokumentus, pasidarėme jų skaitmenines ir popierines kopijas – ir pasidalijome su žmona, kad kiekvienas turėtume po rinkinį. Atlikau rimtą šeimos automobilio techninę apžiūrą ir nuo vasario pradžios važinėjau su pilnu baku, degalų pildavausi kuo dažniau. Pasirūpinau, kad automobilyje būtų minimalių maisto ir vandens atsargų kelioms dienoms. Patikrinome ir pasipildėme vaistų atsargas namuose. Pas odontologą pasitikrinome ir susitvarkėme dantis. Patikrinome kelius, kuriais geriausia būtų vykti iš Kyjivo traukiantis į saugesnes vietas. Sutarėme dėl komunikacijos priemonių, jei nutiktų blogiausia. Pasirūpinome grynųjų pinigų atsarga.

Be to, dar papildžiau savo šovinių atsargas: įsigijau šiek tiek kulkinių ir šratinių šovinių. Šie šoviniai nenaudingi prieš eilinius kareivius, tačiau kai kuriais atvejais net ir netinkami šoviniai yra geriau nei nieko.

Vasario pradžioje mano šeima išvyko aplankyti mano uošvės, tad vasario 24 d. ji sutiko ne Kyjive. Mano šeima pirmus tris aktyviosios fazės karo mėnesius praleido užsienyje, tada sugrįžo į Ukrainą ir dabar ji apsistojusios viename iš saugesnių vakarų regionų, tad dėl jos aš daugiau ar mažiau ramus. Aš pasilikau ir dirbu Kyjive.

Kai mano šeima pasitraukė iš Kyjivo, papildžiau maisto atsargas automobilyje, kad jų pilnai pakaktų trims dienoms. Taip pat įsidėjau valgymo reikmenis (dubenį, puodelį, šaukštą) ir žieminį miegmaišį. Toks rinkinys iki šiol vis dar yra mano automobilyje.

Kuprinėje kasdien nešiojuosi apatinių ir kojinių pamainą vienai dienai (uždaromame maišelyje), vandens buteliuką, „Snickers“ šokoladuką ir kelis riešutų pakelius, sulankstomą kėdutę, pirmosios pagalbos rinkinį su bendro vartojimo ir man asmeniškai reikalingais vaistais, didelį paketą antibakterinių nosinaičių, minimalų maudymosi rinkinį, multiįrankį, įkraunamą žibintuvėlį, kroviklį ir atsarginę išorinę bateriją su krovimui reikalingais laidais ir šeimos dokumentų kopijų rinkinį.

Gali atrodyti, kad kasdienai viso šito yra per daug, bet niekada nesu tikras, ar neteks kada kuo greičiau lėkti į slėptuvę ar pasilikti darbe kelioms dienoms – ir ar nenutiks taip, kad nebeturėsiu į kur grįžti.

– Vasario 24 d. Koks jūsų svarbiausias, kertinis tos dienos (ryto) atsiminimas?

– Išvakarėse dirbau iki vėlumos – tiksliai neatsimenu, bet gal iki antros valandos po vidurnakčio. Buvo šalta, tad visi langai buvo uždaryti. Šeštą valandą mane pažadino žmonos skambutis, ji verkė, kad prasidėjo karas ir teiravosi, ar man viskas gerai.

Atidariau langą, tolumoje išgirdau masyvius sprogimus, o šiauriniame horizonte – šviesas. Nuvykau į darbą, kad įsitikinčiau, jog viskas veikia taip, kaip turėtų, ir patikrinau atsarginių dalių rezervą. Vėliau susitikome su kolega, kuris susisiekė su bendrais draugais, ir jie jam pasakė, kad stovi eilėje prie karinio komisariato, bet čia pirmiausia į tarnybą kviečiami tie, kurie turi patirties 2014–2022 m. kare Donbase, tad jų duomenis užsirašė ateičiai ir jie buvo nukreipti atgal į savo darbus.

Jei atvirai, nepamenu antrosios dienos dalies. Tik atsimenu, kaip sėdėjome kolegos virtuvėje gėrėme arbatą (taip, tikrai tik arbatą), susirašinėjome su kolegomis ir planavome, kuo galėtume būti naudingiausi. Jokiuose krizių valdymo planuose nėra aprašyta, kaip tęsti verslą 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, karo sąlygomis – ten aprašytos įvairios avarijos ir nelaimės, tačiau nėra situacijų, kai vienu metu įvyksta kelios nelaimės ir jūs neturite prieigos prie savo įrangos ir tinklo.

Mūsų teikiamos paslaugos yra susietos su konkrečiais fiziniai taškais, jų negalima virtualizuoti, todėl mums buvo aišku, kad negalime tiesiog pasitraukti ir tikėtis, kad viskas susitvarkys savaime. Svarstėme galimybę išskirstyti viską tarp vietovių, kad jei viena iš jų dėl kokių nors priežasčių taptų neprieinama, nebūtų visiškai prarastas mūsų tinklo valdymas.

– Pirmasis karo mėnuo. Kaip atrodė jūsų kasdienybė?

– Gyvenu kairiajame Dnipro krante, biurai – dešiniajame, o tiltai per Dniprą buvo uždaryti ir įrengti blokpostai, ir pravažiuoti į vieną ar kitą tilto pusę trukdavo 4–5 valandas. Tad apsigyvenau biure ir gyvenau ten iki pirmosios birželio savaitės. Biurą palikdavau tik kartą per savaitę ar dvi kelioms valandoms, kad parvažiuočiau namo švarių rūbų ir naminių konservuotų daržovių. Tokių vaikinų kaip aš buvo trys. Vienas iš jų po savaitės į biurą pasikvietė savo merginą ir tada taip dirbome bei gyvenome maždaug tris mėnesius. Grįžinėti į namus nakvynei pradėjau birželio pradžioje. Dabar juokaujame, kad tai buvo ilgiausias komandos formavimo (angl. teambuilding, lrytas.lt past.), kokį tik prisimename.

Tuo metu dienos viena nuo kitos nesiskyrė: kelių valandų pamaina, tada kelios valandos miego, tada kasdienių užduočių vykdymas – paslaugų ar ryšių perjungimas, aparatinės įrangos keitimas ir panašiai kasdien. Vienintelis skirtumas tarp dienų buvo darbo ir miego laiko pasikeitimas. Darbo diena trukdavo apie 16–18 valandų, nes užduočių kiekis smarkiai išaugo dėl karinių operacijų – kabelių pažeidimų, elektros energijos tiekimo sutrikimų, sunaikintų ryšių mazgų.

Po maždaug savaitės karinių veiksmų baigėsi visos telekomunikacijų įrangos pardavėjų atsargos. Siekdami padėti savo klientams bent šiek tiek išlaikyti tinklus veikiančius, dalijomės su jais savo atsarginėmis dalimis – sąsajos moduliais, laidais, kitomis medžiagomis. Po mėnesio tokių operacijų mūsų sandėlyje buvo likęs tik minimumas. Pirmosios įrangos siuntos atkeliavo tik balandžio viduryje – ir nuo to laiko padėtis gerokai palengvėjo.

Vasario 26 d. artimiausiame prekybos centre man pavyko nusipirkti paskutinę elektrinę viryklę. Per kitą vizitą namo pasiėmiau puodą ir keptuvę, todėl galėjome normaliai gamintis maistą. Pirmąsias dvi savaites vienas ar du iš mūsų kiekvieną rytą vos atsidarius parduotuvėms eidavome į artimiausią prekybos centrą ir pirkdavome produktų atsargas – daržoves, mėsą, konservus, kruopas, makaronus – visko, kad visi turėtume atsargų kelioms izoliacijos savaitėms. Vėliau į parduotuvę eidavome kartą per 3 ar 4 dienas pirkti tik būtiniausių prekių.

Kažkokiu būdu mane išrinko būti virėju, todėl viena iš mano pareigų tapo mūsų grupelei gaminti maistą. Paprastai kas nors man padėdavo nuvalyti daržoves, aš gamindavau, paskui visi kartu valgydavome; valgant būdavo laiko pasikalbėti ir aptarti naujienas. Tada kas nors iš eilės plaudavo indus. Kartą per savaitę valydavome biurą. Niekas nenori gyventi tokiame sąvartyne kaip rusai, ar ne?

Vasario 23 d. biure buvo papildytos vandens atsargos, todėl turėjome aštuoniolika 20 litrų talpos geriamojo vandens butelių. Kiekvieną ištuštėjusį butelį pildėme vandentiekio vandeniu. Kartą per mėnesį tikrinome ir keitėme vandenį neužsandarintuose buteliuose šviežiu. Taigi, visada turėjome daugiau nei 300 litrų daugiau ar mažiau šviežio geriamojo vandens atsargų.

Blogiausia buvo situacija su miegu: eidamas miegoti paprastai nenori keltis ir bėgti kur nors kitur, kai pasigirsta pavojaus signalas – ypač jei prieš tai dirbai kelias pilnas pamainas iš eilės. Taigi, pasirinkome saugiausią vietą savo biuro pastate ir miegojome ten. Turėjome tik vieną pripučiamą kilimėlį, 1,20 m ilgio biuro sofą ir daug plikų betoninių grindų. Sulankstomos lovos tapo visišku deficitu, jų nepavyko gauti, tad teko verstis tuo, kas buvo. Trys mėnesiai tokio miegojimo man sukėlė tam tikrų nugaros problemų, todėl dabar beveik visą laiką šlubuoju. Bet viskas gerai – manau, po pergalės su tuo susitvarkysiu.

Dabar negaliu miegoti, jei nepavyksta išlaikyti „dviejų sienų“ taisyklės. Net namuose miegu koridoriuje ant grindų, nors ir daug geresnėmis sąlygomis – juk tai namai.

Su šeima skambinamės du kartus per dieną – trumpai ryte, kad įsitikinčiau, ar šeimai viskas gerai, ir vaizdo skambučiu vakare.

Iš viso pirmuosius mūsų mėnesius galiu apibūdinti taip: „dirbk-valgyk-miegok-kartot“. Ir dar „nepamiršk paaukoti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms“.

– Ką reiškia turėti šeimą karo metu? Kaip jaučiasi jūsų šeima – tiek dėl karo, tiek turint omenyje tai, kad vyras ir tėtis gyvena ten, kur taikosi agresorius? Kodėl nusprendėte pasilikti Kyjive?

– Negaliu apibūdinti, kaip tai sunku – nuolat galvoju apie jas. Bet žinojimas, kad jos yra saugios, nors ir toli nuo manęs, ramina. Jei žinai, kad tavo šeima saugi, pats gali tvarkytis su visomis vietinėmis problemomis.

Žinoma, šeima nori, kad būčiau kartu su jomis. Žinoma, kad jos jaudinasi dėl manęs. Bet esu atsargus, reguliariai maitinuosi, dėviu kepurę ir stengiuosi jų pernelyg netrukdyti (juokiasi).

„Atlik savo pareigą, kad ir kas nutiktų“ dabar mums tapo vieninteliu įmanomu keliu.

– Daugumai žmonių vasara reiškia poilsį, pauzę. Ar praėjusi vasara atnešė kokių nors pokyčių jums?

– Metų laikų kaita mums nieko nepakeitė, nes pagrindinė situacija nesikeičia – karas vis dar tęsiasi, o mūsų geriausi žmonės vis dar žudomi.

Birželį į Kyjivą grįžo daugiau darbuotojų, todėl persikėliau miegoti į namus. Kelionė į vieną pusę trunka nuo 35 iki 45 minučių, dabar galiu sau tai leisti. Mano darbo dienos trukmė šiek tiek sutrumpėjo, dabar nebeturiu pamainų, kartais galiu dirbti iš namų. Kartą per mėnesį galiu dienai ar dviem nuvykti pas šeimą.

To negalėčiau padaryti, jei jie liktų užsienyje – tai pagrindinė priežastis, kodėl jie grįžo į Ukrainą. Tokie apsilankymai man labai daug reiškia – ir mano mergaitėms, aišku, taip pat. Kaip galite numanyti, pernai mes visi neturėjome atostogų, tikriausiai jų neturėsime ir šiemet. Tačiau kolegos padarė man paslaugą ir praleidau Naujųjų metų išvakares su savo šeima.

– Lyginant su baimėmis ir tuo, ko buvo laukta – kaip vertintumėte dabartinę situaciją žiemą?

– Mūsų laimei, pirmoji žiemos pusė praėjo daug geriau, nei galėjau įsivaizduoti – rusams nepavyko visiškai sugriauti mūsų elektros tinklų, o žiema vis dar gana šilta. Išmokome gyventi ir dirbti nuolatinio elektros energijos dingimo sąlygomis. Tikimės, kad padėtis nepablogės – nes jei bus taip, kaip dabar, mes su tuo susitvarkysime.

Dabar (vasario pabaigoje) aiškiai matau, kad šią žiemą praleidžiame dar geriau, nei galėjome įsivaizduoti – ir galime tikėtis, kad padėtis išliks stabili.

– Sugrįžkime į rudenį – tuos pirmuosius masinius apšaudymus raketomis. Kaip jie pakeitė jūsų (ir kitų miestiečių) kasdienybę? Profesinį gyvenimą? Visi matėme užtemusio Kyjivo nuotraukas, bet ką iš tiesų reiškia gyventi tokiomis sąlygomis?

– Dabar jau mažiausiai dešimtį dienų neturėjome elektros tiekimo pertrūkių. Bet anksčiau visą savo veiklą turėdavome sieti su elektros išjungimo grafikais. Ir jausdavomės laimingi, jei šių grafikų būdavo laikomasi. Jei ne – džiaugiesi, kad į namus ar biurą bent kurį laiką tiekiama elektra. Tai verčia jus įgyti naujų įpročių.

Pirmas veiksmas, kurį atlieki vos įjungus tiekimą – įkrauni visus telefonus, išorines baterijas, nešiojamuosius kompiuterius, žibintuvėlius – visus įkraunamus daiktus. Niekada neišeini į lauką su išsikrovusiu telefonu ir išorine baterija – tai būtų panašu į tai, lyg išeitum iš namų būdamas nuogas. Juos įkrauni visur, kur matai elektros prievadą – namuose, darbe, automobilyje, traukinio vagone – tiesiog visur. Visada prisimeni apie savo prietaisų energijos taupymo režimo funkciją.

Tai susiję ir su automobilio degalų baku. Degalų prisipildai vos pamatęs, kad lygio rodyklė šiek tiek pasislinkusi nuo pilno bako žymos. Kuru užpildytas automobilis yra mobilus. Kai kuriais atvejais tai gali išgelbėti tavo gyvybę.

Miesto keliuose nėra gatvės žibintų. Apšviestos tik pagrindinės sankryžos. Turi važiuoti lėtai, kad būtum tikras, jog galėsi sustoti, jei kas nors iššoktų tiesiog prieš automobilį.

Turi galvoti apie prausimąsi. Gerai iš anksto susikrauti skalbinius į mašiną, kad tik paspaustum paleidimo mygtuką. Taip laimėsi 5–10 laisvų minučių, ir galėsi tikėtis, kad skalbimas baigsis sėkmingai.

Gyvenu 22 aukštų name, viename iš viršutinių aukštų. Kai nėra elektros, nėra vandentiekio, šildymo, liftai taip pat neveikia – vienintelis dalykas, kurį galima daryti be elektros, tai eiti į tamsų tualetą. Tačiau turėkite omenyje – jei po savęs nuleisi vandenį, bakelis nebus pripildytas tol, kol vėl nebus įjungta elektra. Taigi, reikia turėti tam tikrą kiekį vandens techninėms reikmėms – ir nuolat jį papildyti. Kelioms dienoms turi turėti ir geriamojo vandens atsargų.

Taip pat turi atsikratyti tam tikrų mechaninių įpročių. Pavyzdžiui, turi prisiminti, kuri šviesos jungiklių padėtis įjungia, o kuri išjungia elektrą. Mano žmona ant jungiklių net nupiešė gerai matomus ženklus.

Nes jei to nekontroliuosite, vieną dieną galite atsibusti apšviestame kambaryje. Tai gali būti gerai, jei esi toli nuo fronto linijos – bet tikrai negerai, jei esate arti jos (nors jei esi arti fronto linijos, tai elektros energijos greičiausiai neturėsite išvis).

Man tokiomis aplinkybėmis neteko būti – ilgiausiai elektros namuose nebuvo apie 40 valandų – nors tai nėra ilgiausias laikas, kiek teko girdėti.

Automatiškai pradedi dengti langus užuolaidomis ir naudoti tik minimalią šviesą, kurios tau tuo metu reikia. Mano žmona sako, kad tapau kurmiu – dabar beveik viską darau aklai, visai nejungdamas šviesos. Tai nėra taip sunku, kaip galima pagalvoti – tiesiog įpročio reikalas.

Taip pat išmoksti planuoti savo judėjimą pagal laikrodį. Juk nenori būti pagautas gatvėje per komendanto valandą. Taigi, jei vėluoji, turi susiplanuoti, kur praleisi visą naktį iki ryto.

Savo maršrutus planuoji taip, kad kuo mažiau judėtum į šonus nuo galimų tikslių. Geriausias kelias būna mažomis gatvelėmis su kuo mažesniu eismu – nes jas įmanoma greitai pravažiuoti. Tai reiškia, kad tavo judėjimas piko metu turėtų būti minimalus. Geriau valandą ar dvi pabūti darbe ir atvykti per 35 minutes, nei išvažiuoti piko metu ir šliaužti tris kartus ilgiau.

Geriausias transportas yra metro. Deja, man tai neapsimoka, nes kartais dienos metu tenka važinėti po visą miestą. Kyjivas yra gana didelis miestas – atstumas nuo vieno krašto iki kito tiesia linija yra apie 40 km, todėl automobilis lieka vienintele išeitimi.

Įsigijau nedidelę dujinę viryklę, kad galėčiau gaminti maistą, net jei nėra elektros. Viename 220 ml talpos dujų balione galima užvirinti apie 20 litrų vandens. Jei turi vandens atsargų ir dujinę viryklę – esi karalius, karšto vandens ir maisto turi bet kada!

Tos įmonės, kurios nori dirbti (o iš tikrųjų nori visos), įsirengė nešiojamuosius generatorius arba kokį nors kitą alternatyvų energijos tiekimo sprendimą. Kai vaikštau po savo rajoną ir dingsta elektra, girdžiu, kaip šen bei ten įsijungia vidaus degimo varikliai, o po poros minučių toks burzgimas jau girdisi iš visų pusių. Po kurio laiko tiesiog nebekreipi į tai dėmesio.

Visada turi tam tikrą sumą grynųjų pinigų – kad būtum tikras, jog galėsi ką nors nusipirkti, jei nebus elektros. Dabar situacija šiek tiek geresnė, nes beveik visur įrengti generatoriai. Nors dauguma mobiliojo ryšio bazinių stočių vis dar priklauso tik nuo baterijų – todėl ryšio gali nebūti tik ten, kur dabar gyvenate.

Gera išeitis yra trumpųjų žinučių siuntimas – parašysite žinutę, jei ji nebus išsiųsta iš karto, bus išsiųsta šiek tiek vėliau, kai pajudėsite.

 

– Jūsų nuomone – kokios būtų vertingiausios pamokos, kurias iš Ukrainos galėtų pasimokyti Lietuva?

– Manau, kad geriausią pamoką išsakė [Vokietijos Imperijos kancleris Otto von] Bismarckas: „Joks susitarimas su rusais nėra vertas to popieriaus, ant kurio jis parašytas.“ Tarp rusų didžiausia drąsa laikoma apgauti tą, su kuriuo susitarta, ir kad jis negalėtų atsakyti. Jei vis dėlto teks su jais susidurti, visada šalia turėkite pistoletą. Rankinis ginklas tokiomis aplinkybėmis labai padeda. Tikiuosi, kad suprantate, apie ką kalbu.

Išmokite suteikti pirmąją pagalbą. Išklausykite vienos dienos pirmosios pagalbos kursus. Tai nėra labai didelis dalykas, bet gausite gražiai atrodantį pažymėjimą. Ir, žinoma, naudingų žinių. Kovo mėnesį mane ištiko hipertenzinė krizė. Tačiau pirmosios pagalbos rinkinyje ir turėjau reikiamų vaistų, ir žinojau, kaip juos naudoti – viena tarpšonkaulinė injekcija labai palengvino mano būklę. Paprasti dalykai gelbsti gyvybes.

Stebėkite savo sveikatą. Kuo būsite sveikesni, tuo ilgiau turėsite galimybę išgyventi. Sergantys žmonės žūsta pirmieji, ypač jei neturi galimybės naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. Ir būkite tikri, kad visa sveikatos priežiūra bus naudojama kariniams tikslams, civiliai bus aptarnaujami paskutinėje vietoje.

Mokykitės naujų technologijų. Bent jau tam, kad galėtum apsaugoti savo duomenis, kai kas nors lįs į jūsų telefoną. Telefoną tikrai atrakinėsite patys. Viena įtartina nuotrauka ar nuoroda – ir būsite kankinami ar net mirsite. Įrodyta Bučoje ir Mariupolyje.

Pagalvokite. Analizuokite. Naudokitės savo smegenimis. Pasitikėkite savo akimis. Stenkitės būti nepriklausomi nuo kitų žmonių nuomonės. Gerai atsiminkite: televizija jums nepasakys tiesos, „Twitter“ jus apgaus, „Facebook“ išnaikins visus „neteisingus“ įrašus. Tik apgalvota, nepriklausoma, jūsų pačių atlikta įvykių analizė gali nukreipti jus teisinga linkme. Mes tai pamiršome ir turime už tai mokėti milžinišką kainą.

Atminkite, kad net ir mažiausias jūsų pasirinkimas gali tapti pagrindine jūsų pergalės ar pralaimėjimo priežastimi. Kiekvienas balsas yra svarbus ir gali būti lemiamas. Neignoruokite rinkimų – nes priešingu atveju jūsų likimą nulems kiti, o tai jums nepatiks. Išlikite pakankamai drąsūs, kad savo likimą laikytumėte savo rankose. „Rinkitės išmintingai“, kaip sakė vienas iš Gralio riterių.

Gyvenkite, jauskite, būkite laimingi. Malonių akimirkų tiek nedaug, tik jų neįmanoma sugrąžinti. Tad mėgaukitės kiekviena savo gyvenimo minute.

– Kokia jūsų (ir jūsų aplinkos) nuomonė apie Lietuvos pastangas padėti Ukrainai? Ką Lietuva galėtų padaryti daugiau ar geriau?

– Neturiu teisės vertinti Lietuvos teikiamos pagalbos Ukrainai – esame nuoširdžiai dėkingi už bet kokią pagalbą. Vienintelis dalykas, kurio galiu paprašyti – skaitykite, analizuokite, dalinkitės. Kuo daugiau žmonių turėtų sužinoti apie šią neišprovokuotą agresiją ir Rusijos nusikaltimus, apie visas sutartis, kurias jie sulaužė.

– Ukrainos vaikai ir karas – kaip manote, kaip tai paveiks dabartinę naująją kartą? Ir šį kartą sutelkime dėmesį ne į tuos, kurie pateko ar atsidūrė audros centre ir patyrė pirminę žalą – bet kurie tariamai yra saugūs? Kaip galėtų atrodyti ir elgtis naujoji ukrainiečių karta?

– Mano žmona pasakojo, kad būdama šešerių norėjo būti delfinų dresuotoja arba balerina. Mano vyresnioji dukra nori stoti į teritorinės gynybos pajėgas, kad apsaugotų mus nuo rusų. Niekada rusams už tai neatleisiu.

Jie planavo „išnaikinti“ ukrainiečius. Na, jiems nepavyko. Jie pasiekė visiškai priešingą efektą – dėl jų užaugs tokių Ukrainos patriotų karta, kokių mes vargu ar kada nors sulauksime.

Mano karta dar prisimena Sovietų Sąjungą, „tautų brolybę“, kitus panašius makaronus, kuriuos mums kasdien kabindavo ant ausų. Mano vaikai neturės tokių iškreiptų žinių, tokių iškreiptų prisiminimų. Tikiu, kad jie bus geresni už mus – protingesni, stipresni ir, pagaliau laimingesni.

– Kokį svarbiausią klausimą jūs (ar bet kuris kitas ukrainietis) labai norėjote, kad jums (ar bet kuriam kitam ukrainiečiui) užduotų, bet niekas iš mūsų to nepadarė?

– Galbūt norėtumėte sužinoti apie mūsų planus po karo? Deja, apie tai daug negalvojau. Šis karas nesibaigs rytoj, iki jo pabaigos daug kas gali pasikeisti. Vienintelis dalykas, kurį žinau tikrai, yra tai, kad iškart po pergalės kiek tik įmanoma greičiau vyksiu pas savo šeimą.

– Mūsų skaitytojo klausimas: jei galėtumėte grįžti į pirmąsias 2022 metų dienas, kaip patartumėte ruoštis karui?

– Kalbant apie mane, nemanau, kad ką nors labai keisčiau. Žinau, kad jokie perspėjimai nepakeistų padėties prieš karą. Padaryčiau tik du dalykus: vienas jų – dalyvaučiau papildomuose pirmosios pagalbos mokymuose, o kitas – įsigyčiau gražų storą turistinį kilimėlį. Arba net du kilimėlius. Du yra geriau nei vienas, be jokių abejonių.

– Mūsų skaitytojo klausimas: jūsų nuomone, kodėl tie ukrainiečiai, kurie liko, nusprendė nepalikti šalies?

– Tai labai netikėtas klausimas. Kaip manote, ar lietuviai nuspręstų palikti Lietuvą, jei jų šalį užpultų Rusija? Esu įsitikinęs, kad ne. Pabandykite įsivaizduoti situaciją, kai jūs klausiate savo Miško brolių, ar jie išvyktų iš Lietuvos – ir suprasite mūsų jausmus ir priežastis.

Ukrainos sukilėlių armija sistemingai priešinosi Sovietų Sąjungai iki 1954 m. (o vietiniai pasipriešinimo protrūkiai vyko iki 1956 m.) – todėl turime labai gerą pavyzdį, kaip elgtis su rusais.

– Mūsų skaitytojo klausimas: ar turint omenyje visą karą ukrainiečiai vis dar domisi pasaulinėmis problemomis – tokiomis kaip aplinkosauga ir (arba) ekologija, žmogaus teisėmis, badu pasaulyje?

– Turime palaikyti ryšį su likusiu pasauliu. Tai – dvikryptis kelias. Jei pamiršime apie pasaulį užsienyje, kaip galime prašyti pasaulio pagalbos? Tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad dabar šiems klausimams skiriame tiek pat dėmesio ir pastangų.

Kaip jau galbūt žinote, ukrainiečių gelbėtojų komanda kelias savaites dirbo Turkijoje, padėdama išgelbėti tiek žmonių, kiek tik buvo įmanoma. Tuo pačiu metu jie tikrai reikalingi namuose. Ar jie galėtų dirbti ilgiau? Manau, kad taip. Ar mums jų vis dar reikia namuose? Tikrai taip. Žinau apie daugybę užsienio savanorių, padedančių Ukrainoje, kovojančių kartu su mūsų ginkluotosiomis pajėgomis, gelbstinčių žmones fronte – bet mes žinome, kad yra darbų, kuriuos turime atlikti patys.

– Mūsų skaitytojo klausimas: ar tokiomis baisiomis aplinkybėmis gyvenantis žmogus grįžta prie gilesnio tikėjimo (nebūtinai religijos)? Ar patyręs tiek skausmo, netekęs artimųjų, žmogus vis dar norėtų to paties priešo vaikams, moterims, seneliams?

– Negalėčiau to pasakyti apie save. Bet juk žinote, kad apkasuose ateistų nebūna. Manau, kad tai labai individualu ir asmeniška, ir nė vienas sveiko proto žmogus apie tai nekalbės viešai. Kalbant apie jausmus priešams, šiuolaikinis ukrainiečių klasikas Les' Podervianskis, mano nuomone, labai taikliai suformulavo mūsų pagrindinę mintį: „Atsi*iskite nuo mūsų“. Tai labai gerai apibūdina mano požiūrį į rusus.

Tu nejauti pykčio ar neapykantos š**o gabalui, kurį tiesiog priešais jūsų duris paliko valkataujantis šuo, taip pat nesvajoji nužudyti šuns ir visų jo giminaičių – tiesiog valai tą š**ą ir darai kažką, kad jis ateityje vėl neatsirastų.

Mūsų skaitytojo klausimas: ar įsivaizduojate dieną, kai Ukrainos ir Rusijos santykiai taps draugiški?

– „Kulka daug ką pakeičia galvoje, net jei pataikyta į užpakalį“ – todėl tikiuosi, kad tokios dienos niekada nesulauksiu. Linkiu, kad mano vaikai turėtų labai gerą atmintį ir niekada nepamirštų Baturyno, Holodomoro, egzekucijų, trėmimų ir Sūrgünliko, kitų rusų nusikaltimų, taip pat savo sugriautos vaikystės. Jei tik jie stengsis pamiršti, aš jiems tai priminsiu. Tikiuosi, kad jie perduos šią atmintį savo vaikams, kad ji įsirėžtų amžiams.

Rusai yra mūsų kaimynai, ir manau, kad tai nepasikeis (norėčiau, kad pasikeistų, bet būkime realistai) ir ateityje tikrai turėsime su tuo susidurti. Tačiau tai neturi įtakos mano požiūriui į juos.

– Mūsų skaitytojo klausimas: kaip mes visi galėtume padėti atsitiktiniam, paprastam, eiliniam ukrainiečiui?

– Jei turite omenyje atsitiktinį, paprastą, eilinį ukrainietį pabėgėlį, tiesiog duokite jam darbo. Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teigia, kad nuo aktyviosios karo fazės pradžios iki 2022 m. gruodžio darbą Lietuvoje susirado daugiau nei 21 tūkst. ukrainiečių pabėgėlių (ir jie per mėnesį sumoka apie 5 mln. eurų mokesčių). Manau, kad tai gerai ir tiems žmonėms, ir ekonomikai.

Jei turite omenyje tuos, kurie gyvena Ukrainoje, negaliu pasakyti – kiekvienas lašas bet kokios pagalbos yra vertingas, nes skirtingi žmonės turi skirtingus poreikius. Bet vieną dalyką žinau tikrai: mums reikia daug ginklų ir amunicijos. Mums reikia aparatūros, kad galėtume atkurti savo energetikos tinklą. Mums reikia techninės įrangos ir medžiagų ryšių tinklams atkurti. Mums reikės pagalbos atkuriant Ukrainą po karo – bet tai jau priklauso ateičiai.

Dabar mūsų pagrindinė užduotis – be jokių abejonių nugalėti Rusiją.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.