Į atsargą išėjęs „mirtiniausias „F-16“ pilotas“ JAV karinėse oro pajėgose pulkininkas leitenantas Danas Hamptonas, dar žinomas kaip „Two Dogs“, tarnavo Persijos įlankos kare, Kosove ir Irake. Per 20 metų trukusią karjerą JAV karinėse oro pajėgose jis įvykdė 151 kovinę misiją ir turi bene daugiausia karinių apdovanojimų iš visų JAV naikintuvų pilotų nuo Vietnamo karo laikų, įskaitant „Purpurinę širdį“, keturis „Skrydžio kryžius“ už ypatingą didvyriškumą ir aštuonis „Oro medalius“ už narsą oro mūšiuose.
D.Hamptonas taip pat mokė pilotus valdyti „F-16“ Artimuosiuose Rytuose ir dirbo informacijos mainų karininku Egipto karinėse oro pajėgose. Pilotas konsultuoja JAV ir sąjungininkų vyriausybes kovos su terorizmu klausimais, buvo privačios karinės bendrovės „MVI International“ generaliniu direktoriumi. D.Hamptono autobiografinė knyga „Viper Pilot: A Memoir of Air Combat“ tapo „New York Times“ bestseleriu ir buvo išversta į keliolika kalbų, pilotas yra išleidęs ir kelias kitas knygas.
Interviu Ukrainos „Amerikos balsui“ Hamptonas papasakojo apie JAV karinių oro pajėgų bazę Arizonoje, į kurią Ukrainos pilotai atvyko pasitikrinti įgūdžių, apie „F-16“ privalumus, palyginti su rusiškais ir sovietiniais lėktuvais, ir apie tai, kodėl Ukrainos vyriausybė Ukrainos dangui saugoti turėtų apsvarstyti galimybę pasitelkti privačius karo lakūnus.
Su D.Hamptonu kalbėjosi „Amerikos balso“ žurnalistė Marija Prus.
– Vis daugiau Vakarų šalių vadovų, o taip pat ir JAV Kongreso narių, ragina perduoti „F-16“ – nors Baltieji rūmai tam nepritaria. Turėdamas daugiau nei 20 metų patirtį JAV karinėse oro pajėgose ir daugiau nei 150 kovinių misijų, ar galėtumėte teigti, kad „F-16“ galėtų turėti didelę reikšmę Rusijos kare Ukrainoje?
– Sakyčiau, kad „F-16“ gali turėti didžiulę reikšmę karyboje – tačiau tai priklauso ir nuo pilotų. Ir aš nesu nusiteikęs prieš Ukrainos pilotus, jie yra puikūs pilotai, tačiau tai visiškai kitokio tipo modernūs naikintuvai, nei jie yra įpratę. Manau, jie pirmieji pripažins, kad reikia šiek tiek laiko, kol išmokstama, įsitvirtinama ir perprantama valdyti naujo tipo orlaivį – ypač tokį pažangų orlaivį kaip „F-16“.
Prieš karą vidutinis Ukrainos pilotas per metus skraidydavo 40–50 valandų. Kai skraidžiau „F-16“, per metus turėjau du ar tris šimtus valandų, neskaitant kovinių operacijų. Taigi, skraidėme daug.
Manau, kad norint, jog „F-16“ ar bet kuris kitas modernus naikintuvas Ukrainos karinėms oro pajėgoms būtų naudingas, kariškiams teks atsisakyti senosios sovietinės ar rusiškos tvarkos ir viską daryti taip, kaip tai daro NATO, Vakarai ir Jungtinės Valstijos – jei jos nori efektyviai naudoti mūsų orlaivius.
– Pulkininke, kuo ypatingas „F-16“, kodėl šis orlaivis laikomas tokiu universaliu – ir kokios yra pagrindinės šio tipo orlaivių galimybės aplinkoje, kurioje, pasak ukrainiečių pilotų, artima oro kova nėra tokia įprasta?
– „F-16“ pasižymi keletu dalykų. Pirma, niekada nebuvo planuota, kad jis taps tuo, kuo tapo, tačiau jis yra labai geras orlaivis ir labai lengvai pritaikomas. Manau, kad svarbiausias žodis yra „pritaikomas“. Pavyzdžiui, pirmieji „F-16“ buvo pavadinti „Block 10“ ir šie orlaiviai buvo tobulinami vadinamaisiais blokų ciklais nuo „Block 10“ iki „Block 70“, apie kurį kalbame dabar. „F-16“ yra tokia universali mašina, viskas joje yra moduliais, todėl atsiradus naujai technologijai nereikia lėktuvo išardyti – tiesiog ištrauki seną dėžę ir įdedi naują.
Be to, kai išmokstama skraidyti šiuo orlaiviu, jį valdyti tampa labai paprasta. Taip pat paprasta naudoti visus ginklus – nes kitaip nei rusų gamybos orlaiviuose, viskas orlaivio viduje sutelkta aplink pilotą.
Pilotas yra tarsi centrinis amerikietiško naikintuvo kompiuteris. Tai vadinama jutiklių sinteze (angl. Sensor Fusion). Jūs gaunate visą informaciją iš kosmoso, iš kitų lėktuvų, iš žemės ir visa tai patenka į piloto kabiną, kuri yra sukurta pilotams ir jiems sukonfigūruota. Žinoma, jas kurti padėjo inžinieriai. Bet pilotai yra tie, kurie pasakė: „Ne, tai veiks, o tai – neveiks“.
Taigi, skraidyti šiuo orlaiviu labai paprasta. Taip ir turi būti – nes orlaivis gali labai daug, ir vienas žmogus negalėtų to padaryti, jei tai nebūtų taip paprasta ir pilotui prieinama. Manau, kad būtent tuo „F 16“, „F-35“ ir „F-22“ išsiskiria iš panašių naikintuvų. Inžinieriai dirbo kartu su pilotais, kad tai pavyktų.
„F-16“, kitaip nei „Eurofighter“, yra išbandytas mūšyje. Yra daug palyginimų tarp „Typhoon“ ir „F-16“ ar „F-22“, „F-35“. Aš sakyčiau, kad „Typhoon“ yra puikus orlaivis. Bet jis yra du-tris kartus brangesnis (remiantis atviraisiais duomenimis, amerikietiškas „F-16“ kainuoja 65 mln. dolerių, rusų „Su-35“ – 85 mln. dolerių, o europietiškas „Eurofighter Typhoon“ – 124 mln. dolerių – red. past.) nei „F-16“, be to, jis niekada nebuvo išbandytas mūšyje.
Nesakau, kad tai yra viskas – tačiau tai labai svarbu, kai reikia prižiūrėti orlaivį kovos sąlygomis, o ne taikos metu. Akivaizdu, kad turime daug patirties – nes nuolat keliaujame po pasaulį ir dalyvaujame mūšiuose. „F-16“ yra taip išbandomas, o kiti orlaiviai – ne.
Be to, jis daug mažesnis už daugumą orlaivių – kas nesvarbu, jei į ką nors iš tolo šaudote raketomis, tačiau jei kada nors dalyvausite artimoje kovoje (nors tai šiuo metu virš Ukrainos nevyksta, bet gali įvykti), „F-16“ labai sunku pastebėti, nes jis mažesnis už daugumą orlaivių, ypač kai jis nukreiptas tiesiai į jus. Taigi, jis turi daug privalumų.
Kitos Europos šalys taip pat turi „F-16“. Taigi, Ukrainos oro pajėgos gali gauti ir kitų formų logistikos, tiekimo, patarimų ir mokymų, užuot mokęsi viską vien Jungtinėse Valstijose, galima pasinaudoti ir Europos sąjungininkais.
– O jei „F-16“ palygintume su „Su-35“, kuris laikomas pagrindiniu lėktuvu, kurį šiuo metu rusai naudoja virš Ukrainos?
– „F-16“ su „Su-35“? Mano ir daugumos profesionalių naikintuvų pilotų nuomone, „Su-35“ yra tipiška rusiška mašina – ir atrodo gražiai. Jie jį gražiai nudažo, prikabina visokių žvaigždžių ir visa kita. Tačiau gilumoje tai nėra toks geras lėktuvas. Jis gerai atrodo aviacijos parodose, bet mano asmeninė nuomonė yra tokia, kad tai yra šiukšlė.
Faktas tas, kad jis net neturi AESA radaro. AESA radaras – tai pažangus elektroninis skenavimo radaras (aktyvioji fazinė matrica – red.), kuris yra 30-čia metų pranašesnis už „Su-35“ radarą. Be to, „Su-35“ yra labai didelis. Jis turi du variklius. Varikliai dūmina. Jį lengva pastebėti, lengva užfiksuoti radaru ir lengva apšaudyti tolimojo nuotolio raketa. O jei kada nors pateksite į artimą oro mūšį, jį pamatysite iš už 10 mylių anksčiau, nei jis pamatys jus.
Kitos orlaivyje esančios sistemos taip pat yra tipiškos rusiškos rinkodaros pavyzdys – kaip sakoma, „nepalyginamos su niekuo Vakaruose“. Bet jei pažvelgtumėte atidžiau, iš tikrųjų jas lengva trikdyti, o mes tai plačiai naudojame – ir mūsų sąjungininkai, su kuriais bendradarbiaujame, mokome juos ir suteikiame jiems įrangą. Elektroninis trukdymas yra labai svarbus dalykas. Mūsų orlaiviai yra atsparesni. Vykstant kovos veiksmams, aš už „Su-35“ nesilažinčiau.
– O kaip dėl „MiG-29“ – pagrindinio lėktuvo, kuriuo dabar skraido ukrainiečiai?
– Manau, kad Ukrainos karinės oro pajėgos puikiai tvarkosi su tuo, ką turi – ir tai, ką jos daro, yra gynybinio pobūdžio, tiesa? Jos gina Ukrainą, gina miestus. Štai „MiG-29“, kurį mes (pagal NATO klasifikaciją – red.) jį vadiname „Fulcrum“ – jis skirtas taškinei gynybai. Jame nėra daug degalų. Tiesą sakant, degalų jam užtenka pakilti į orą, trumpai kažką padaryti ir nusileisti. Galbūt ukrainiečiai ir modifikavo saviškius, bet rusų lėktuvai apskritai negali ilgai išbūti ore.
Degalai yra didžiulė kliūtis bet kokiame oro mūšyje. Akivaizdu, kad kuo daugiau jų turite, tuo geriau.
Ukrainiečiai taip pat turi pranašumą kovoje už savo namus ir miestus – nes jie yra tiesiai virš tų, kuriuos gina, galvų. Taigi, jei kas nors atsitinka ir ukrainiečių pilotui tenka katapultuotis, jis nusileidžia į draugišką teritoriją. Rusų pilotas katapultuojasi ir nusileidžia priešo teritorijoje. Tai svarbu.
Kalbant apie pajėgumus, ukrainiečiams iš dalies trukdo tai, kad šiuos orlaivius pagamino rusai, todėl jie tiksliai žino, ką jie gali ir ko negali padaryti. Rusai nežino, ką gali ir ko negali mūsų orlaiviai – išskyrus tai, ką jie mato per žinias kiekvieną kartą, kai mes kariaujame, jie mato rezultatus. Tai turėtų priversti juos dukart pagalvoti prieš kariaujant su bet kuriuo iš mūsų. Tačiau jie nežino konkrečių detalių. Taigi, sakyčiau, kad kuo greičiau Ukrainos karinės oro pajėgos galės atsikratyti savo senų rusų gamybos orlaivių ir pereiti prie kažko kito, tuo geriau jiems bus.
– Naikintuvų pilotų rengimas yra didelė investicija bet kuriai vyriausybei. Jei faktiškai kalbėtume apie JAV naikintuvų pilotus, kiek pinigų ir laiko investuojama į geriausius iš šių pilotų?
– Manau, kad pagal skaičius, kuriuos mačiau prieš daugelį metų, kiekvienam naikintuvo pilotui prireikia maždaug dvejų su puse metų, kad pasiektų tą lygį, kad jis patektų į naikintuvų eskadrilę ir pradėtų skraidyti – nuo dvejų iki dvejų su puse metų.
Kad vienas pilotas pereitų visą tą mokymą nuo bazinės skraidymo mokyklos ir visų kitų „F-16“, „F-15“ ar „F-35“ mokymų ir patektų į naikintuvų eskadrilę, vyriausybė išleidžia iki dešimties milijonų dolerių vienam pilotui.
Tai, atsižvelgiant į orlaivio kainą, iš tikrųjų nėra tokia didelė suma. Žinau, kad tai didelė investicija Ukrainai, kaip ir bet kuriai šaliai – tačiau tai taip pat labai didelė atgrasymo priemonė ateityje.
Nepaisant iš Maskvos sklindančių žodžių, jie nepuolė NATO – ir mano nuomone, nepuls NATO. Galite klausytis Šiaurės Korėjos ir Kinijos kalbų apie konfrontaciją su Jungtinėmis Valstijomis, bet tai tik kalbos. Jie puikiai žino, kas nutiktų, jei jie tai padarytų. Taigi, tai yra didelė atgrasymo priemonė. O Ukrainos stabilumui ir jos ateičiai turėti šią atgrasomąją priemonę, kuri neleistų niekam – nesvarbu, ar tai būtų Rusija, ar kas nors kitas – bandyti tai pakartoti, būtų didelė investicija.
Ir aš žinau, kaip mano vyriausybė dirba šiuo klausimu: ji teikia daugybę paskatų pirkti mūsų karinę įrangą, jie gali jums apie tai papasakoti. Tačiau manau, kad kitos šalys laikui bėgant gerokai sumažins įrangos kainas, suteiks galimybę naudotis daugeliu mūsų švietimo įstaigų. Jos suteiks lengvatines pirkimo sutartis, daugybę kitų su tuo susijusių dalykų. Ir galiausiai mūsų įrangą perkančiai vyriausybei tai iš tikrųjų nekainuos tiek daug pinigų. Ir manau, kad investicijos į ateitį tikrai vertos to.
– Jei galėtumėte prisiminti savo patirtį mokant užsienio pilotus skraidyti „F-16“ – kas buvo didžiausias iššūkis? Kas buvo kitaip šių pilotų atveju? Nes ukrainiečiai dabar sako, kad skraidymas „MiG-29“ ir „F-16“ nelabai skiriasi – sunkiau naudotis visa ginkluotės sistema, radarais, kad ši platforma būtų ne tik lėktuvas, bet ir kovinis vienetas. Taigi, kaip manote, ką dabar užsienio pilotams būtų sunkiausia išmokti?
– Jie visiškai teisūs. Noriu pasakyti, kad galėčiau įšokti į „MiG-29“ ir esu tikras, kad galėčiau jį pakelti nuo žemės – ir sugrąžinti jį atgal ant žemės. Visai kas kita yra visų ginklų sistemų valdymas. Ir kaip minėjau, mūsų ginklų sistemos yra sujungtos su visais jutikliais. Ir tai tikrai nuostabu – man ašaros kaupiasi akyse. Bus įdomu išgirsti, ką pasakys jūsų pilotai, kai grįš iš Arizonos. Reikia laiko išmokti, kaip viską daryti – ir daryti efektyviai.
Žodžiu, kai aš mokiausi su „F-16“, iš mokyklos išėjome gebėdami kovoti artimoje oro kovoje arba mėtyti bombas, šaudyti iš raketinių pabūklų, galėjome skristi virš kalnų 100 pėdų aukštyje 500 mylių per valandą greičiu naktį, naudodami infraraudonųjų spindulių sistemą. Tai nuostabu. Tam reikia laiko, todėl jie visiškai teisūs. Kokia kita klausimo dalis?
– Koks būtų didžiausias iššūkis Ukrainai?
– Taip, iš savo patirties mokant užsienio pilotus (jie nebuvo ukrainiečiai – tai buvo pilotai iš Artimųjų Rytų), didžiausia problema buvo mentalitetas. Jie nebuvo apmokyti taip, kaip mes, jie nemąstė taip, kaip mes. Todėl jiems buvo nelengva mokytis iš savo klaidų.
Turime seną posakį: „Kad ir koks būtų tavo karinis laipsnis, jis išaiškėja per apklausą“. Taigi nesvarbu, ar skrendu su generolu – jei jis suklydo, jei padarė klaidą, turiu jam tai nurodyti. Žinoma, mandagiai pasakyti, kaip klaidą ištaisyti, kad jis daugiau to nedarytų. To iš mūsų ir tikimasi.
Tiesą sakant, mūsų karinėse oro pajėgose vyresnysis karininkas būtų labai nepatenkintas, jei su juo nebūtų taip kalbama. Nes taip mes dirbame, taip buvome apmokyti. Nemanau, kad ukrainiečių pilotai dėl to turėtų problemų. Bet rusai – du rusų lakūnai, sovietiniai lakūnai, su kuriais skraidžiau – dėl to turėjo didelių problemų, nes jų oro pajėgose kuo aukštesnis rangas, tuo įsivaizduojama kad protingesnis ir geresnis žmogus, net jei jis toks nėra. Ir jie nesimoko iš savo klaidų.
Nemanau, kad ukrainiečiai turi šią problemą. Manau, kad ukrainiečiai labai lengvai pritaps prie tokio mąstymo. Ir todėl tai tikrai nėra kažkas, ką jiems reikėtų pergalėti. Galbūt tai bus pokytis, bet manau, kad jie prie jo prisitaikys – ypač todėl, kad jų šalis kovoja dėl išlikimo.
– Atsižvelgiant į tai, kad ukrainiečiai šiuo metu skraido su „MiG-29“ ir „Su-27“, kiek laiko gali prireikti persikvalifikuoti į „F-16“ – nes skirtingi ekspertai pateikia skirtingus vertinimus? Be to, Ukrainoje šiuo metu vyksta karas. Kaip tai gali paveikti mokymus, palyginti su įprastu kitų šalių ar kitų pilotų rengimo procesu?
– Niekada nedirbau ir neskraidžiau su Ukrainos pilotais, todėl galiu tik daryti prielaidą, kad jie yra geriausi, kokius tik turi jūsų oro pajėgos.
Neabejoju, kad su tinkama mokymo sistema – nesvarbu, ar tai būtume mes, ar europiečiai – jie sugebės išmokti. Manau, kad jie tuo labai džiaugsis. Iš tikrųjų tai tokie sudėtingi, bet labai įdomūs ir galingi orlaiviai.
Amerikiečių pilotai, baigę skraidymo mokyklą – ne patyrę pilotai, kaip ukrainiečiai, o ką tik baigę mokyklą – tie iš mūsų, kurie mokėsi valdyti „F-16“, 10 mėnesių praleido Luke'o oro pajėgų bazėje, kur mokėsi valdyti „F-16“. Amerikiečių pilotams, kurie iš kitų lėktuvų (pavyzdžiui „F-15“) perėjo į „F-16“, nereikia 10 mėnesių – jiems pakanka 4–6 mėnesių, jei teisingai pamenu.
Manyčiau, kad ukrainiečių pilotai – darau prielaidą, kad kalba nėra problema, kad jie rinksis pilotus, kurie jau moka anglų kalbą – gali būti apmokyti per tuos pačius keturis-šešis mėnesius.
Tačiau kaip minėjote, problema su Ukraina yra ta, kad dabar šalyje vyksta karas, ir aš manau, kad Ukraina laimės – iš tikrųjų esu tuo įsitikinęs – bet vis dėlto 4–6 mėnesiai yra ilgas laiko tarpas, ypač dabar, kai prasidės pavasaris ir vasara. Žemė išdžius. Nebus įšalusio purvo. Būtent tokiu metu vyksta visi mūšiai šioje Europos dalyje – pavasarį ir vasarą.
Taigi, kiek laiko turite tam? Sakyčiau, kad žvelgiant į ateitį, tai verta padaryti. Kai karas baigsis ir Ukraina nuspręs pereiti prie europietiškų ar amerikietiškų orlaivių, tuomet dirbkite su vyriausybe – kad užtikrintumėte, jog jūsų pilotai praeitų tą pačią programą, ir tokiu būdu jei Europoje vėl kiltų problemų, Ukrainos karinės oro pajėgos bus dar labiau nei dabar pasirengusios skristi kovoti – ir laimėti, ką jos ir ketina padaryti.
– Tačiau ar šiuo atveju prasminga juos fiziškai išvežti iš Ukrainos ir apmokyti, tarkime, Europoje ar Jungtinėse Valstijose? Tokiu metu jie nepadės kariuomenei, nevykdys kovinių užduočių Ukrainoje. Ukraina teigia, kad NATO yra Ukrainos ateitis, taip pat Europos integracija ir NATO standartai. Tačiau ar prasminga dabar mokyti Ukrainos pilotus, jei jie netrukus negalės grįžti į kovines operacijas?
– Tai puikus klausimas, nes, kaip jau minėjau, tai laiko klausimas. Taigi, Ukraina turi ir kitų galimybių. Turiu omenyje, kad reikia žvelgti į ateitį – bet pirmiausia reikia laimėti karą, tiesa? Niekas to nežino geriau už Ukrainą.
Prieš metus, kai manęs paklausė apie geriausią neatidėliotiną Ukrainos oro erdvės gynybą, sakiau, kad tai yra raketų „žemė-oras“ sistemos ir modernūs oro gynybos ginklai, kuriuos turime ir vis dar galime suteikti Ukrainai. Tokiu būdu jei Rusijos oro pajėgos įskris į Ukrainos oro erdvę, jos negrįš.
Ir patikėkite manimi, oro pajėgose mačiau, kad kai kas nors ryte išvyksta ir negrįžta, tai sukelia moralinių problemų likusiems. Ir manau, kad rusai šiuo metu yra labai demoralizuoti, nes praranda tiek daug žmonių.
Tačiau mes turime paversti oro erdvę virš Ukrainos neskraidymo zona rusams.
Dar niekas nėra laimėjęs karo iš oro. Mačiau, kaip tai buvo bandoma daryti anksčiau. Mūsų šalys tai bandė. Karo iš oro laimėti negalima – bet galima pralaimėti karą, jei nekontroliuojate oro erdvės.
Taigi, raketos ir ginklai yra vienas dalykas, tačiau kitas galimas trumpalaikis Ukrainos vyriausybės sprendimas – samdyti privačius „F-16“ pilotus, ir tai yra politikos klausimas. Tai turi organizuoti vyriausybės. Bet tai labai įmanoma. Ir tai vėlgi laimės jums laiko, tai padės jums laimėti karą.
Kai karas baigsis, galėsite sutelkti dėmesį į savo pilotų siuntimą į užsienį. Kaip sakėte, jums jų reikia dabar. O kiekvienas pilotas, kurį siunčiate į Arizoną – tai vienu pilotu mažiau, kuris dabar galėtų kažką pakeisti. Todėl manau, kad atsakymas yra oro gynybos sistemos, raketos, bet taip pat bent jau apsvarstykite galimybę pasamdyti privačius karinius pilotus, kad jie skraidytų virš Ukrainos – ne bet kur kitur, o danguje virš Ukrainos.
– Paminėjote keletą temų, kurias norėčiau aptarti išsamiau, bet pradėkime nuo privačių karinių bendrovių. Turite patirties, tad ar galėtumėte šiek tiek plačiau papasakoti, kaip atrodytų toks sprendimas Ukrainai?
– Ukrainai sprendimas būtų pirkti „F-16“, nes jie yra pigiausi, be to, jie jau yra Europoje, kai kurios Europos šalys juos jau turi. Lenkijos karinės oro pajėgos, Nyderlandų karinės oro pajėgos, kai kurios Skandinavijos šalys ir JAV turi „F-16“. Jie turi išspręsti politinį šio klausimo aspektą.
Tačiau svarbiausia rasti žmones, kurie galėtų skraidyti šiais orlaiviais, kurie jau turi tūkstančius valandų skraidymo šiais orlaiviais patirties ir kuriems nereikia mokymų. Tai greitesnis sprendimas nei siųsti Ukrainos pilotus į JAV ir rengti juos pagal mokymo programą.
Pasakysiu jums, kad yra galimybė gauti tokių pilotų. Ir tai labai realus variantas. Taigi, tikiuosi, kad jūsų šalies valdantieji tai išgirs ir galbūt apie tai pagalvos.
– Tad ar galėtumėte teigti, kad yra pakankamai tokių amerikiečių pilotų, dirbančių privačiose bendrovėse arba dirbančių Europoje? Kas galėtų būti atviresni tokiems pasiūlymams?
– Sakyčiau, kad yra pakankamai amerikiečių pilotų, norinčių tai daryti, jei vyriausybė išspręs savo problemas. Mūsų vyriausybė yra labai paini ir sudėtinga, ir tai yra problema. Taip pat yra Europos pilotų, kurie yra apmokyti dirbti su „F-16“ – taigi, yra pakankamai pilotų, kurie galėtų tai daryti. Tiesiog yra keletas svarbių detalių, susijusių su darbu ir kova už kitą vyriausybę, kurias reiktų išspręsti.
Bet žinote, tai yra pagrindinis klausimas: Ukraina kovoja prieš Rusiją. Noriu pasakyti, kad tai juodai baltas konfliktas, tai gėris prieš blogį, nėra klausimo, kas teisus, o kas ne. Taigi manau, kad vadovaudamosi šia dvasia vyriausybės, kurios gali teikti šias paslaugas, turėtų tai daryti – ir tikiuosi, kad jos tai daro. Aš net pats eisiu, būsiu numeris vienas, galite manimi pasikliauti.
– Jei kalbėtume apie tai, kas dabar vyksta Ukrainos oro erdvėje, ten yra ne tik įvairių tipų raketų sistemų, bet ir pigių dronų iš Irano. Taigi, ar galėtumėte pasakyti, kad „F-16“ gali būti veiksmingi kovojant su tokiais iššūkiais ir grėsmėmis, kylančiomis iš Rusijos? Kadangi jų spektras yra labai platus – nuo sparnuotųjų raketų ar raketų „žemė-oras“, „oras-oras“ iki bepiločių orlaivių – o dar visai neseniai Rusija pirmą kartą paleido į Ukrainą ir raketas „Kinžal“?
– Žinote, kai anksčiau klausėte apie „F-16“, tai vienas iš jo pranašumų prieš daugelį kitų orlaivių yra tas, kad jis ne veltui vadinamas daugiafunkciniu naikintuvu. Jis gali skraidyti oro erdvėje, numušti orlaivius ir su jais susišaudyti, gali surasti bepiločius orlaivius. Nešvaistyčiau raketos į droną, numuščiau jį kuo nors kitu. Tiesą sakant, praskrisčiau virš drono labai žemai ir labai greitai, įjungčiau papildomą variklį ir tiesiog jį sudeginčiau.
„F-16“ pilotai daugiausiai teikia tiesioginę oro paramą, tam jie ir yra apmokyti. „A10“ taip pat yra kitas gerai žinomas mūsų orlaivis, tačiau jis priklauso kitai kategorijai nei „F-16“. „F-16“ gali teikti tiesioginę oro paramą ir gali pats savimi pasirūpinti. Arba jei jis saugo Ukrainos karius ant žemės arba sprogdina tiltą, o staiga pasirodo rusų „MiG“, jis gali akimirksniu pereiti prie „MiG“ numušimo ir tada grįžti prie artimos oro paramos. Dėl to jis yra toks universalus naikintuvas.
Kalbant apie kovinius bepiločius orlaivius, juos galime aptikti savo radaruose. Bet žinote, ar jį numušite raketa, ar bandysite pašauti iš pabūklo, priklauso nuo situacijos. Žinote, pats niekada nesu numušęs drono – bet esu susidūręs su jais mūšio lauke.
Be to, yra sraigtasparnių problema. Manau, žinote, kad jūsų vyresnieji pareigūnai kalbėjo apie sraigtasparnius?
– Taip, karinės žvalgybos vadovas Kirilas Budanovas sakė, kad atakos lėktuvai „Thunderbolt“ ir sraigtasparniai yra svarbesni už naikintuvus. Taip, tai būtų kitas mano klausimas.
– Sakyčiau, kad šiuo metu toks lėktuvas kaip „F-16“ yra svarbesnis, nes jis yra daugiafunkcinis naikintuvas ir gali atakuoti „oras-žemė“ ir „oras-oras“ – nes „A10“ iš tikrųjų negali gintis nuo lėktuvų.
Jei turėtumėte pranašumą ore virš Ukrainos, jei kontroliuotumėte oro erdvę, viskas būtų kitaip. Bet dabar to nebus, o jūs turite bendrą sieną su Rusija, todėl tikriausiai to niekada nebus, kol jie nenuspręs nutraukti karo.
O kalbant apie sraigtasparnius, jie tinka pėstininkų daliniams, kovojantiems tarpusavyje ant žemės. Tačiau sraigtasparnis yra labai pažeidžiamas, [jį gali numušti] nuo peties paleidžiama raketa, priešlėktuvinė ugnis ir priešo naikintuvai. Naudojant juos reikia būti labai atsargiems – ir manau, kad rusai iki šiol prarado daugiau kaip du šimtus sraigtasparnių, nes nekontroliuoja oro erdvės.
Ir tai puikus pavyzdys, kas atsitinka, jei bandote naudoti netinkamą orlaivį netinkamoje vietoje – ir kažkas panašaus į „F-16“ ar net „Typhoon“ būtų geriau, nes jis gali gintis ir atlikti kitus veiksmus.
Parengta pagal voanews.com
