„Pažvelgiau į vidų ir atrodė, kad urvas tęsiasi. Reikėjo sulaikyti kvėpavimą ir truputį panerti, kad galėtum prasibrauti, – pasakoja Katia Pavlova. – Tuomet aplink stalagmitus ir aptikome du žiedus“.
Urvas, vadinamas Tlayócococ, yra Meksikos Guerrero valstijoje ir glūdi maždaug 2380 metrų virš jūros lygio. Tlayócococ, vietinių gyventojų nahuatlų kalba reiškiantis „barsukų urvą“, vietos gyventojams žinomas kaip vandens ir guano (šikšnosparnių mėšlo) šaltinis. 2023 m. rugsėjį K. Pavlova ir vietinis gidas Adrianas Beltranas Dimasas įžengė į urvą – galbūt pirmą kartą per maždaug penkis šimtmečius, kai tai padarė žmogus.
Maždaug 150 gylyje urvo lubos ėmė žemėti. Tyrinėtojams teko plaukti užtvinusiu urvu, kai tarp vandens ir urvo lubų buvo tik 15 cm tarpas.
Padarę pertraukėlę apsižvalgyti, K. Pavlova ir A. B. Dimasas aptiko 14 artefaktų. Tarp radinių buvo keturios kriauklių apyrankės, milžiniška dekoruota sraigės (Strombus genties) kriauklė, du ištisi akmeniniai diskai ir šeši disko fragmentai bei karbonizuoto medžio gabalas. K. Pavlova ir A. B. Dimasas nedelsdami susisiekė su Meksikos nacionaliniu antropologijos ir istorijos institutu (INAH), kuris kovą išsiuntė archeologus pargabenti artefaktus.
Atsižvelgdami į apyrankių išsidėstymą – jos buvo užmautos ant mažų, apvalių stalagmitų, primenančių falus – archeologai padarė prielaidą, kad Tlayócococo urve greičiausiai buvo atliekami vaisingumo ritualai.
„Ikiispaninėse kultūrose urvai buvo šventos vietos, susijusios su požeminiu pasauliu ir laikytos Žemės įsčiomis“, – aiškina INAH archeologas Miguelis Pérezas Negrete.
Trys apyrankės turi įrėžtus ornamentus. S formos simbolis, vadinamas „xonecuilli“, siejamas su Veneros planeta ir laiko matavimu, o į žmogų panašios figūros profilis gali simbolizuoti dievą kūrėją Quetzalcoatlį.
M. P. Negrete artefaktus datuoja poklasikiniu Mezoamerikos istorijos laikotarpiu nuo 950 iki 1521 m. ir teigia, kad juos pagamino mažai žinomos Tlacotepehua kultūros, gyvenusios šiame regione, atstovai.
„Labai tikėtina, kad dėl to, jog jie buvo aplinkoje, kur drėgmė yra gana stabili, daiktai galėjo išlikti tiek daug šimtmečių“, – sako M. P. Negrete.