„Nordcurrent“ greičiausiai žino visi, nors kiek dažniau žaidžiantys vaizdo žaidimus Lietuvoje. Ar domisi žaidimų kūrimo industrija Lietuvoje. 2002-aisiais startavę nuo žaidimų, skirtų žaidimų kompiuteriams (tuomet studija dar vadinosi „Ivolgamus“), bendrovė labiausiai išgarsėjo turbūt dviem dalykais – mobiliaisiais žaidimais, iš kurių garsiausi be abejo yra „Cooking Fever“ ir „Murder in Alps“, ir smarkiai agresyviu monetizacijos modeliu savo „freemium“ stiliaus žaidimuose.
Todėl ne itin nustebau, kai net keliems draugams ir pažįstamiems pradėjus pasakoti apie ką tik paties pradėtą žaisti „Eriksholm“, jau po minutės turėjau aiškinti, kad čia nėra nei žaidimas mobiliesiems, nei „freemium“ modelio žaidimas. Tai yra „Windows“ PC, „Playstation 5“ ir „Xbox Series X/S“ skirtas žaidimas, kurį kartą nusiperki, ir jau už nieką papildomai mokėti nebereikia.
Ir dar vienas dalykas – tai nėra „Nordcurrent“ kūryba. „Nordcurrent“ yra tik leidėjai, o žaidimą sukūrė švedų žaidimų kūrimo studija „River End Games“.
Skandinaviškas grožis
Galiu garantuoti, kad žaidimas savo estetika, grafika ir pasauliu sužavės tuos, kurie mėgsta Skandinaviją, jos kultūrą ir istoriją. Na, ar jei ne sužavės, tai suvirpins tą skandinofilišką stygelę. Nes XX a. pradžios Skandinavijos buitis, jos detalės (kurias dar ir šiandien galima pamatyti kokiame Skanseno ar „Husqvarna“ muziejuose) atkurtos su dideliu dėmesiu ir tikslumu. O pats kūrybos procesas vyko su akivaizdžia meile.
Tiesa, paties žaidimo pasaulis yra ne reali, o daugmaž alternatyvi Švedija – fiktyvi Rosmarko karalystė, daugmaž Pramonės revoliucijos laikais. Ar tiksliau – pirmojo Pramonės revoliucijos etapo atotrankos metu, kai dėl technologijų šuolio atsiranda realios ar menamos priežastys socialinei nelygybei. Žaidimas neabejotinai patiks kairesniųjų pažiūrų žaidėjams – čia stipriai kritikuojamas ir šaržuojamas kapitalizmas, o patys personažai, kuriuos valdo žaidėjai, atstovauja nuskriaustąjį neturtingųjų sluoksnį.
Ir reikia pripažinti – žaidimo pradžia, pirmasis „skyrius“ – ir apskritai visas žaidimas, kol jis vyksta šviesoje, yra tikrai gražus. Šviesus, saulėtas iš Stokholmo ir Malmės sulipdytas fiktyvus Eriksholmo miestas, XX a. meno ir dizaino estetika – ir tas detalumas, kai kiekvieną ant namo priklijuotą plakatą, kiekvieną rastą skrajutę norisi apžiūrinėti ilgai ir iš visų įmanomų pusių. Jau nekalbant apie architektūrinę ir gamtinę aplinką, visus krioklius, suklypusius dokus ir dokelius, tiltus ir tiltelius, senovinius automobilius ir visą kitą grožį.
Nuobodi ir nesmagi tamsa
Gaila, vėliau ilgainiui – ir periodiškai – žaidimas panyra į nuobodžią tamsą. Gerai, visaip ten taktiškai slankioti po šešėlius daužant lempas bent jau iš pradžių gal ir įdomu (o kai kurie lygiai mėnesienoje dar ir tikrai gražu), bet kai tai jau tampa rutina, didelė dalis žaidimo malonumo dingsta. Nes elementariai nesimato to, kuo pradžioje švyti „Eriksholm“ – dėmesio detalėms.
Bet žaidime egzistuoja ir dar viena tamsa – pats siužetas dvelkia gana pažįstamais, realybėje vos prieš keletą metų patirtais įvykiais: Eriksholmo miestas išgyvena nelengvus laikus, nes jame siautėja gyvybei pavojinga užkrečiama liga, ir dėl karantino susiduriama su rimtais ekonominiais sunkumais.
Lyg to būtų maža, žaidime pridedama ir dar šiek tiek emocinės tamsos – sunkių išgyvenimų, patirčių, atrodytų, beprasmiškų konfliktų, kurie po truputį atsiskleidžia žaidėjo valdomuose personažuose.
Pats žaidimo siužetas – negali sakyti, kad labai painus, bet daugiausia remiasi bendromis įgarsintomis mizanscenomis ar vaizdo intarpais, todėl jam perprasti reikia bent jau šiek tiek dėmesio sutelkimo.
Žaidimo mechanika
Kai manęs paprašė aiškiai pateikti pavyzdžių, į kokius kitus žaidimus „Eriksholm“ panašiausias bent jau savo mechanika, neišvengiamai paminėjau 1998-aisiais pradėtą „Commandos“ seriją – bet iš tiesų šie žaidimai panašūs tiek, kiek kava panaši į arbatą.
Taip, tiek „Commandos“, tiek „Eriksholm“ yra realaus laiko taktiniai sėlinimo žaidimai, kuriuose išnaudojamos kiekvienam valdomam personažui priskirtos unikalios savybės – bet čia visi panašumai ir baigiasi.
„Kava“ (ir stipri) čia būtų „Commandos“ – gana nelengvas, aiškiai agresyvių natų žaidimas, vietomis padidinantis ir širdies plakimą, ir šiaip ryškesnių tonų. „Eriksholm“ – švelnesnis, subtilesnis, bet ir pilnesnio aromato kūrinys.
„Eriksholme“ pradedi nuo vieno valdomo žaidėjo, o galiausiai baigi trimis, tarp kurių kai kuriose žaidimo vietose tenka gana greitai rotuoti (tai įmanoma padaryti vieno klavišo paspaudimu. Bet kartais laikas tampa itin svarbiu elementu). Kiekvienas turi tik jam (nors ne visai logiškai) priskirtų savybių – pavyzdžiui, kažkodėl daužyti žibintus gali tik viena personažė. Ar plaukioti sugeba tik vienas valdomas personažas. Laimei, nors sėlinti sugeba visi.
Užtat žaidime nėra jokio mirtino smurto: visi priešai pagal siužetą yra daugų daugiausia apsvaiginami – supermamytės ir supertėveliai gali miegoti ramiai.
Tad visas žaidimas daugmaž taip ir vyksta – vienas personažas savo veiksmais atveria kelią antram, antras – trečiam ar porai jų, ir taip viskas kartojasi. Vertinant grynai techniškai, tai yra erdvinių + laiko galvosūkių žaidimas – ir dar be jokių bausmių, nes nepasiekus rezultato, visas veiksmas kartojamas nuo tam tikro taško.
Nuosprendis
Žaidimas tikrai nėra sunkus – nors kartais sprendimai išaiškėja ir ne iš karto. Tiesiog geras, ramus, neagresyvus žaidimas gražiai ir itin detaliai nupieštame pasaulyje. Kiek paviršutiniškai dramatiškas, geraširdiškas, bet ir melancholiškas.
Patiks tiems, kurie mėgsta Skandinaviją ir lengvą XX amžiaus pradžios europietiškąjį romantizmą, taip pat XX a. pradžios estetiką. Nepatiks tiems, kurie nori daug veiksmo ar gilių personažų. Jei vienu sakiniu – džiaugsmas akims, atsipalaidavimas ir šiek tiek nesunkių iššūkių mintims.
Keturios migdomosios Hannos strėlytės iš penkių.