Naujausi magnetinių technologijų tyrimai branduolinės sintezės reakcijų įsisavinimo planus reikšmingai priartino prie tikrovės. Masačusetso technologijų instituto (MIT) mokslininkai pasauliui pristatė kompaktišką takamako (riestainio formos) branduolinės sintezės reaktorių, kuriame naudojami naujo tipo – bario oksido – superlaidininkai. Jie generuoja galingus magnetinius laukus, galinčius sulaikyti branduolinės reakcijos energiją.
Naujasis branduolinio reaktoriaus prototipas yra perpus mažesnis už moderniausius modelius. Teoriškai jis elektros energija galėtų aprūpinti 100 tūkst. žmonių. Tačiau smagiausia žinia – tyrėjai įsitikinę, kad koncepciją įgyvendinti įmanoma jau per artimiausią dešimtmetį. Nors iki šiol tokio tipo branduolinių reaktorių vizijos atrodydavo gana tolimos ir dažniau asocijuodavosi su moksline fantastika.
Branduolinės sintezės reakcijos vyksta žvaigždžių gelmėse. Jos prasideda, kai vandenilio atomai labai aukštoje temperatūroje susiduria ir suformuoja helio atomus. Tokios atominės produkcijos metu išsiskiria pašėlusiai daug energijos. Iki šiol daugiausia sunkumų kėlė vandenilio plazmos talpinimas – juk ji karšta kaip Saulės branduolys. Tačiau panašu, kad šią problemą galima išspręsti pasitelkus ypač galingus magnetinius laukus – vaizdžiai tariant, jie ir tarnautų kaip žalos nedaranti vandenilio plazmos tara. Iki MIT projekto tam reikėdavo labai didelių branduolinių reaktorių.
MIT siūlomas ir žurnale „Fusion Engineering and Design“ aprašytas branduolinės sintezės reaktorius veiktų ypač stiprių magnetinių laukų gniaužtuose, kuriuos generuotų Žemėje reti superlaidininkai. Todėl tą patį kiekį branduolinės energijos pagaminti gerokai mažesnis reaktorius.
Tyrėjų teigimu, naujieji bario oksido magnetai būtų net 10 kartų galingesni už standartines superlaidininkų technologijas, be to, neišsilydydami galėtų veikti kur kas ilgesnį laiką nei, pvz., dabartiniai eksperimentiniai vario ričių reaktoriai, tveriantys vos keletą sekundžių.
Yra ir dar vienas privalumas: branduolinės reakcijos kamera šiame reaktoriuje būtų gaminama ne iš kietų medžiagų, o iš skysčių, kuriuos būtų galima keisti kaip variklio alyvą, o tai būtų gerokai paprasčiau ir pigiau. Tai – svarbus žingsnis kuriant branduolinės sintezės technologiją, kurios energetinis efektyvumas būtų gerokai didesnis.
Kol kas nė vienas sukurtas branduolinės sintezės reaktorius nesugebėjo generuoti tiek energijos, kiek jos išeikvojo.
„Branduolinės sintezės energija neabejotinai bus svarbiausias elektros energijos šaltinis Žemėje XXII a., tačiau jos mums reikia jau dabar – mus į kampą spraudžia katastrofiškai šylantis klimatas, – pranešime spaudai dėsto „Tokamak Energy Ltd.“ vadovas Davidas Kinghamas. – Šis projektas – džiugus ženklas, kad progresas gali paspartėti.“