Nuo lobių paieškos povandeniniuose požemiuose iki ekologinės katastrofos stabdymo fiorduose, nuo simuliatoriaus kalėjimui kūrimo iki mokymo centro bepiločių misijoms planuoti ir valdyti. Skamba lyg milijonierių laisvalaikio projektai, tačiau tai – dar ir realus verslas, kurio ašis yra inovatyvios paslaugos.
MB „Mano sparnai“ – tai grynai verslo projektas ar labiau hobis, virtęs verslu?
Viskas prasidėjo beveik prieš dešimtmetį, kai gyvenau, mokiausi ir dirbau Britanijoje. Ten su kolega kūrėme videožaidimus, ir atsitiko taip, kad tapome vieni iš virtualių pasaulių kūrimo pradininkų. Tuo metu su mumis netgi susisiekė karinių lėktuvų specialistai norėdami paklausti, kaip techniškai įgyvendinome tam tikrus aspektus. Nuo virtualios realybės ir žaidimų natūraliai perėjome prie simuliatorių, kurie taikomi mokomaisiais tikslais. Grįžę į Lietuvą gavome užsakymą kurti simuliatorių Kalėjimų departamentui. Mūsų noras buvo išplėtoti technologiją taip, kad tai, ką išmoksti valdyti virtualioje erdvėje, galėtum ir realioje.
Kokia buvo pirma pažintis su bepiločiais ir kam jums jų prireikė?
Plačiai paplitus bepiločiams, pradėjome su jais bandymus ir mes, nes atsirado poreikis turėti mūsų projektams mobiliąsias kameras. Labai nustebome, kad pirmieji bandymai nepavyko: sudaužėme du skirtingo dydžio lėktuvus. Pradėjome kitų žmonių klausti, kaip jiems sekasi. Paaiškėjo, kad visų statistika tokia pati – ir mėgėjai, ir tarnybos labai greitai sudaužo savo pirmuosius lėktuvus. Taip ir gimė mūsų projektas, kurio tikslas nukreiptas ne į „metalą“, bet į mokymus.
Kas yra MB „Mano sparnai“ bepiločių prietaisų operatoriaus centras? Kam jis reikalingas?
Manančių, kad jie gali skraidyti, yra milijonai, o iš tikrųjų žinančių, kaip tai daryti, – tik dešimtys. Šiuo metu situaciją galima būtų prilyginti automobilio vairuotojams, kurie dar net nemoka perjungti bėgio, o jau važiuoja į trasą. Pasekmės gali būti skaudžios. Automobilių vairavimo mokyklų yra, o bepiločių mokyklos beveik neegzistavo. Mes ir vieni amerikiečiai esame bene vieninteliai. Mes perėmėme jų sistemą ir pritaikėme Europos aplinkai.
Kas naudojasi jūsų paslaugomis ir kaip didėja klientų būrys?
Klientų daugėja, bet ne taip greitai, kaip visi tikėjosi, nes vis dar nėra bepiločių teisinio reglamentavimo. Pagrindiniai mokymų klientai yra aviacijos kompanijos, kurios išeina į rinką. Mūsų klientė yra didžiausia Europoje aviacijos kompanija „Baltic Aviation Academy“, turinti reikiamo lygio techninę bazę ir planuojanti plėtrą bepiločių srityje. Buvome susitikę ir su „Amazon“ kompanija, kuri laukia iki galo sutvarkyto reglamentavimo, kad galėtų pradėti bepiločiais pristatyti tam tikrus siuntinius. Didelė paklausa yra Norvegijoje, kur daug atšiaurių sąlygų, yra poreikis prižiūrėti dujų ir naftos infrastruktūrą, tačiau norint ten gauti užsakymų dar reikia padirbėti. Lietuvoje tokio poreikio nėra, tačiau ir čia turime veiklos, pavyzdžiui, K. Simonavičiaus universitetas turi mūsų keturių mėnesių kursą pilotams apie bepiločius.
Kodėl Lietuvoje nėra poreikio?
Lietuvoje tokie pinigai sunkiai investuojami. Licencija kainuoja nuo 2000 EUR, o verslas žiūri į komercinę rinką. Kol nėra priimto aiškaus reglamentavimo, o kartu ir draudimo galimybių, tai nelabai galima ir ką nors daryti. Net vieno kilogramo krintantis bepilotis yra lyg pilnas butelis, paleistas iš šešiolikto aukšto kam nors ant galvos. Todėl kol kas daugiausia visur investuoja specialiųjų operacijų rinka, o komercinė sunkiai skinasi sau kelią.
Pradėjote nuo mokymų centro steigimo, bet šiuo metu plėtojate ir povandeninių bepiločių projektą. Kas turėjo įtakos naujos verslo nišos kūrimui?
Kai kuri produktą, visą laiką orientuojiesi į rinką, o ji nuolat keičiasi. Dalyvavome Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros projekte „Technostartas“ ir gavome finansavimą tyrimams pagal programą „Inočekiai“, kurie davė galimybę susitikti su unikaliais žmonėmis. Gavome iš aukšto lygio verslininkų, mokslininkų dovanų patirties, kurią antraip būtų reikėję kaupti metų metus. „Inočekių“ tyrimą atlikome su kolegomis universitete, kurie giliau išanalizavo rinką. Buvo atrasta tiek nišų, kad užteko ne tik mums, bet ir kelioms kitoms išsipumpuravusioms įmonėms. Pavyzdžiui, kad ateityje bus reikalingos bepiločių neutralizavimo sistemos.
Taip pat buvo nustatyta, kad pagrindiniai neištirti mūsų planetos ištekliai yra povandeniniai, ir bepiločiai čia galėtų ypač pasitarnauti. Taip kartu su susiieškotais partneriais iš Silicio slėnio „Open ROV“ pradėjome Lietuvoje taikyti nardančius bepiločius. Tai kol kas yra labai nišinė sritis.
Ką pavyko pasiekti, koks įdomiausias iki šiol vykdytas projektas?
Per pažįstamus Ispanijoje mus susirado maltiečiai. Turiu paminėti, kad Valetoje yra kokių 5 tūkst. metų senumo architektūra. Vietos gyventojai pasakojo, kad netoliese nusipirko butą, pramušė grindis ir surado požemį. Dar giliau rado antrą butą, o dar giliau povandeninius kanalus. Kadangi pro pramuštą skylę neįmanoma pralįsti, jie domėjosi, kaip galima būtų tuos povandeninius kanalus ištirti. Mes specialiai šiai misijai pritaikėme nardantį bepilotį ir įleidome į tą povandeninį požemį. Suradome visą požeminę sistemą su istoriniais artifaktais. Vietiniai nusprendė, kad čia mitinės Atlantidos liekanos. Su mumis susisiekė vienuoliai, atliekantys Atlantidos tyrimus, jie mums net savo žemėlapius siuntė, siūlė dalyvauti tyrimuose.
Visa ši patirtis neįtikėtina – lyg epizodas iš filmo. Savo akimis matėme tas liekanas ir istorinius lobius, kurie atsidūrė 15 metrų gylyje po vandeniu. Žinoma, tos vietos šeimininkas nenori viešintis, bet po to atsirado gerokai daugiau į mus besikreipiančių privačių asmenų.
Minėjote, kad labai dažnai kreipiasi privatūs asmenys. O ar verslui aktualios nardančių bepiločių paslaugos?
Nardančių bepiločių rinkoje daugiausia pajamų taip pat gali ateiti iš Norvegijos. Į mus jau yra kreipęsi žinomi verslininkai. Jie atskleidė, kad Norvegijoje artėja povandeninių žuvų fermų fiorduose krizė. Numanoma, kad dugnas tose vietose jau padengtas kelių metrų auginimo subproduktų sluoksniu. Jeigu povandeninė situacija nebus ištirta ir sutvarkyta, tai gresia ekologinės problemos. Jiems buvo reikalingi įrankiai tai povandeninei veiklai.
Su kokiais iššūkiais teko ar tenka susidurti?
Stringanti teisinė reglamentacija yra pagrindinė problema ir stabdys, nes susidaro uždaras ratas. Mėgėjai skraido, gauna sertifikatus, bando iš mėgėjų pereiti į profesionalus ir darbintis, bet nėra reglamentavimo, nėra draudimo, o verslas nenori prisiimti rizikos, todėl žadamo darbo vis neatsiranda. Kadangi nėra darbo vietų, nėra ir profesionalaus mokymosi poreikio.
Šis interviu yra straipsnių ciklo „LT inovacijų sėkmės istorijos 2016“ dalis. Ciklas parengtas pagal projektą „Technologijų ir inovacijų populiarinimas“, finansuojamą Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Projekto tikslas – populiarinti technologijų pažangą ir inovacijas, informuojant verslą ir verslui imlią visuomenę apie mokslinių tyrimų ir inovacijų diegimo naudą. Projektą įgyvendina Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA).
