Egzistuoja fenomenas, žinomas kaip vaikystės amnezija. Dauguma žmonių pamiršta viską, kas įvyko iki jiems sukankant 3-5 metams. Išlieka tik patys ryškiausi įvykiai. Taip yra todėl, kad tuo metu sparčiai vystosi smegenys ir pažintiniai gebėjimai. Informacijos srautas vis auga ir nemažai jos tampa nebesvarbi. Kadangi iš esmės nieko negalite nuveikti vardan savo šeimos gerovės ir esate priklausomi nuo savo tėvų, tas gyvenimo etapas tarsi dingsta iš atminties kaip nereikalingi seni failai. Vis dėlto, kai kurie žmonės teigia, kad atsimena kai kuriuos įvykius, kurie įvyko kai jiems buvo vos 2 metai.
Britų mokslininkai į tyrimą pakvietė 6641 žmogų. 38,6 % tyrimo dalyvių teigė, kad jų ankstyvieji prisiminimai yra iš laikų, kai jiems buvo ne daugiau nei 2 metai. Iš jų 893 žmonės teigė, kad prisimena ir buvimą vos vienerių. Mokslininkai paprašė papasakoti šiuos prisiminimus, pabrėždami, kad jie turi būti susiję su įvykiais, o ne jausmais, svajonėmis ar sapnais. Tuomet jie išanalizavo šiuos pasakojimus ir atskleidė tai, ką jau seniai įtarė – šie prisiminimai nėra tikri.
Maždaug 40 % žmonių ankstyviausi prisiminimai nėra tikri, nors jie to patys ir nežino. Tai kažkoks tėvų pasakojimų, nuotraukų ir vaizduotės mišinys, kuris su laiku vystosi ir ryškėja. Daug ankstyviausių prisiminimų yra susiję su kūdikyste ir gulėjimu kūdikio vežimėlyje. Žmonės, kurių dauguma yra sulaukę vidutinio amžiaus, pasakoja prisimenantys vežimėlio spalvą, žaislus ir net kaip jautėsi jame. Tačiau mokslininkai teigia, kad šie prisiminimai tėra tai, ką savo vaikams papasakojo tėvai. Dar daugiau – su laiku žmonių vaizduotė prideda detalių (pavyzdžiui, žaislų), kurios šiuos netikrus prisiminimus pagražina.
Kai žmonėms buvo pasakyta, kad ankstyvieji jų prisiminimai yra netikri, jie tuo netikėjo. Jie iš tikrųjų tai prisimena, tik įvykiai nebuvo tikri. Taigi, jiems atrodo, kad mokslininkai kažką ne taip supranta ir negali žinoti žmonių prisiminimų. Tačiau dažnai net tėvai gali patvirtinti, kad tie prisiminimai tėra pasakojimų ir vaizduotės vaisius.
Vaikų vaizduotė yra neįtikėtinai laki. Kai kas nors ką nors pasakoja, vaikai tai tarsi mato savo galvose. Vėliau šiuos vaizdus jie gali prisiminti. Ilgai netrunka, kol šie vaizdai tampa tikru prisiminimu iš vaikystės, net jei prisiminimo kilmė yra pasakojimas, o ne tikri įvykiai. Pavyzdžiui, jei kas nors penkiamečiam vaikui papasakos jo nuotykius iš kūdikystės, vėliau jam gali atrodyti, kad jis prisimena buvimą kūdikiu. Ir tuo jis tikės iki kol mokslininkai sugriaus šią iliuziją.
