This site uses cookies to ensure that we deliver you the best user experience. By continuing to browse the site you are agreeing to our use of cookies. For more information please see our COOKIE POLICY.

Po vandeniu – įspūdingas radinys

 „Kai pirmąkart pamačiau ežero vaizdus, buvau apstulbęs, kad bažnyčia ten taip aiškiai matyti”, – sakė M.Şahinas.

Kai Mustafa Şahinas pirmąkart pamatė Izniko ežero (Turkija) nuotraukas, padarytas iš drono skrydžio, iš pradžių negalėjo patikėti tuo, ką mato.

Bursa Uludağo universiteto archeologijos vadovas ežero pakrantes naršė ne vienerius metus, bet kad tai, ko ieškojo, yra po vandeniu, suvokė tik 2014 m. – kai vietinės valdžios atstovai jam parodė nuotraukas, padarytas iš viršaus.

„Kai pirmąkart pamačiau ežero vaizdus, buvau apstulbęs, kad bažnyčia ten taip aiškiai matyti, – portalui „Live Science“ sakė M.Şahinas. – Ežero apylinkes tyrinėjau nuo 2006 m., bet taip ir neaptikau tokio nuostabaus statinio.”

Bažnyčios griuvėsiai stūkso apie 3 metrus po vandens paviršiumi, daugmaž už 50 metrų nuo kranto ir už dviejų valandų kelionės nuo Istambulo.

Archeologai mano, kad ši romėniškojo stiliaus bažnyčia, žinoma kaip bazilika, tuometinėje ežero pakrantėje buvo pastatyta apie 390 mūsų eros metus, kai Iznikas buvo vadinamas Nikėja, o Stambulas – Konstantinopoliu, ir buvo Romos imperijos rytiniu centru.

Bet mokslininkai mano, kad ši paskendusi bažnyčia savyje slepia dar vieną lobį – senovinę pagonišką šventyklą.

740 mūsų eros metais žemės drebėjimas sunaikino bažnyčią, o vėliau, pasikeitus ežero kranto linijai, nuo žmonių akių ji pasislėpė tūkstančiui trims šimtams metų.

Dabar, kol šių istorinių turtų galutinai nesugriovė gamta, M.Şahinas ir vietinė valdžia radimvietėje bandys įkurti pirmąjį Turkijoje povandeninės archeologijos muziejų.

Povandeninė archeologija

M.Şahinas ir Izniko Archeologijos muziejaus darbuotojai povandeninius kasinėjimus nuskendusioje bažnyčioje vykdo nuo 2015 m. Šiltas regiono klimatas reiškia, kad ežeras pilnas dumblių, kurie blogina matomumą jau kelių dešimčių centimetrų gylyje, sako archeologas. Mokslininkai ir darbininkai naudoja specialius siurblius, kurie siurbia žemes po vandeniu ir perneša jas į sausumą, kur jau galima sijoti tikintis archeologinių artefaktų.

M.Şahinas sako, kad svarbiausi radiniai iki šiol – keli žmonių kapai po skersine bazilikos siena (vadinamąja bemba). Šiuose kapuose rastos monetos iš imperatoriaus Valento (valdžiusio 364-378) ir Valentiniano Antrojo (valdžiusio 375-392) laikų – kas leido pastatyti, kad pati bazilika jau buvo pastatyta vėliau, po 390-ųjų.

Archeologas mano, kad bazilika buvo dedikuota šv.Neofitui, kuris Nikėjoje romėnų buvo nužudytas 303 m., valdant imperatoriui Diokletianui.

Po dešimties metų, 313 m. imperatorius Konstantinas Pirmasis (dar žinomas kaip Konstantinas Didysis) išleido vadinamąjį Milano ediktą, kuris Romos imperijoje įstatymiškai įtvirtino toleranciją krikščioniškajam tikėjimui. Neofitas buvo pradėtas laikyti vienu pirmųjų krikščionybės kankinių.

Nikėjos miestas krikščioniškajame pasaulyje išgarsėjo 325 m., kai Konstantinas sušaukė pirmąją bažnyčios lyderių tarybą, kad ši nuspręstų pagrindines tikėjimo dogmas – tikybos, kurią jis ėmė proteguoti Romos imperijoje.

Bažnyčios paslaptis

Bet nuskendusios bažnyčios paslaptis gali būti net senesnė nei krikščionybė.

M.Şahinas sako, kad bazilika buvo pastatyta ant pagoniškos dievo Apolono šventyklos – graikų ir romėnų dievo, ankstyvojoje krikščionybėje kartais sietu su Jėzumi. Romėniški raštai, susiję su Imperatoriaus Komodo (valdžiusio 180-192) laikų raštuose teigiama, kad imperatorius pastatė Apolono šventyklą už Nikėjos tvirtovės ribų.

Kai kurios ankstyvų laikų monetos ir senovinės lempos fragmentai teikia užuominų, kad bažnyčios teritorijoje yra ir senesnė struktūra, sako archeologas, – „ar ta šventovė gali būti po bazilikos pamatais?“.

Jei povandeninio muziejaus planai bus patvirtinti, statybos gali būti pradėtos dar šiemet, ir muziejus gali būti atvertas lankytojams 2019 m.

Dalį muziejaus sudarytų 20 metrų aukščio bokštas, kuris leistų gerai apžvelgti povandeninius griuvėsius iš kranto. Dar numatytas pažintinis takas virš nuskendusios bažnyčios.

Muziejaus kompleksą taip pat apimtų nardymo klubas, tad turistai galėtų tyrinėti nuskendusius griuvėsius – o taip pat povandeninį stiklinį kambarį, įrengtą vienoje iš povandeninės bažnyčios navų, kur lankytojai galėtų melstis, sako M.Şahinas.

Parengta pagal „Live Science“.