O štai istorikai nustatė, kurie metai žmonijos istorijoje buvo patys prasčiausi. Ir ne, tai nebuvo tie, kada į valdžią atėjo jums nepatinkantis politikas. Tai buvo metai, kai prasidėjo tikra nelaimių grandinė.
Kaip iš siaubo filmo
536-ieji metai Europoje buvo blogi, baisūs ir šiurpūs.
Viskas prasidėjo paslaptingu rūku, nusidriekusiu per visą žemyną, mėlyna skraiste uždengusiu Saulę visoje Europoje, Viduriniuosiuose Rytuose ir Azijos dalyse – tada tamsa stojo 24 valandoms per parą. Ir ne – taip nutiko ne vieną dieną. Tai tęsėsi 18 mėnesių, rašo „Live Science“.
Temperatūra nukrito žemiausiai per 2000 metų, javai neužaugo niekur, pradedant Airija ir baigiant Kinija – prasidėjo masinis badas. Bet tie, kas ištvėrė Ilgąją Naktį, vėliau susidūrė su dar didesniu išbandymu – po penkerių metų (541 m.) dar ir nusirito buboninio maro banga, vadinamasis Justiniano maras. Skaičiuojama, kad Viduržemio regione jis pražudė 100 000 000 žmonių.
Tad apibendrinant – tai buvo tikrai kraupūs laikai. Viduramžių istorikas ir archeologas Michaelas McCormickas žurnalui „Science“ sako, kad „tai buvo gyvenimui paties nesėkmingiausio periodo pradžia – jei tik ne blogiausi metai išvis“.
Bet nepaisant visų šių baugiai skambančių aplinkybių, mokslininkai nebuvo tikri, kas sukėlė tą paslaptingą ir lemtingą debesį, kuris visų pirma užgulė Europą. Tačiau dabar M.McCormickas su kolegomis iš Didžiosios Britanijos ir Vokietijos mano galiausiai radę atsakymą – praėjusią savaitę žurnale „Antiquity“ paskelbtame tyrime jie pristatė rezultatus, gautus tyrinėjant 2000 metų senumo ledo mėginį, paimtą Šveicarijos Alpėse. Ir 72 cm ilgio mėginyje įšalusios dulkės, metalo ir oro dalelės siūlo užuominą, kai per paskutinius metus keitėsi Europos klimatas – Sacharos dulkių audra vienur, sidabro kasybos bumas kitur – ir, remiantis naujausio tyrimo duomenimis, masyvus ugnikalnio išsiveržimas Islandijoje, tiesiogiai lėmęs tamsiausių Europos dienų pradžią.
Ne vienas, bet trys ugnikalniai
Naujasis tyrimas pratęsė tai, kas buvo pradėta ankstesniuoju, kai 2015 m. mokslininkų komanda lazeriu supjaustė Alpių ledo mėginį itin plonais mėginiais ir juos ištyrė. Taip atsirado dešimtis tūkstančių ledo branduolio pavyzdžių, kurių kiekvienas „atstovavo“ kelias to laikmečio dienas ar savaites – su visais atmosferiniais elementais, įšalusiais ledo viduje.
Tyrinėdami pavyzdžius iš 536 m. pavasario, mokslininkai aptiko mikroskopines vulkaninio stiklo daleles ir nustatė jų kilmę: jos buvo atskriejusios iš Islandijos. Pasak mokslininkų, šios dalelės-keliauninkės įrodo masyvų ugnikalnio išsiveržimą, kuris į Šiaurės pusrutulio padangę išspjovė milžinišką kiekį pelenų, o per metus vėjai išnešiojo plačiau ir išlaikė ore apie metus.
Mokslininkai taip pat rado įrodymų, kad ugnikalnio išsiveržimai kartojosi ir vėliau – 540 ir 547 metais. Pasak tyrėjų, tokia triguba vulkaninė tarša sukėlė didesnę žalą, nei tik Saulės uždengimas ir Žemės atvėsinimas. Pasak jų, tai galėjo lemti mirties ir nuosmukio periodą, kuris truko visą šimtmetį.
Bet kaip ir visas blogis, taip ir šis periodas galiausiai baigėsi. Alpių ledo mėginyje, datuojamame 640-aisiais metais, aptikta naujų teršalų žymių: švino, atsiradusio per sidabro lydymo bumą. Pasak C.Lovelucko, atsinaujinęs tauriojo metalo poreikis reiškė, kad po visų alkio, tamsos ir mirties metų Europa ir visa jos ekonomika atgijo.
