Mokslininkai tyrinėjo kūno likučius, rastus viduramžių kapinėse šalia moterų vienuolyno Vokietijoje – kuris, manoma, veikė jau nuo X amžiaus. Apie patį vienuolyną žinių išliko mažai – jis smarkiai nukentėjo nuo XIV a. mūšių, vykusių netoliese.
Mokslininkai tyrinėjo 45-60 metų moters, mirusios kažkada tarp 997 ir 1162 m., skeletą. Pats skeletas nebuvo kažkuo išskirtinis – be jokių traumos ar infekcijos žymių.
Bet jos dantyse buvo pastebėtos mėlynos dalelės. Spektrografinė analizė parodė, kad mėlynasis pigmentas yra ultramarinas – retas pigmentas, gamintas iš susmulkinto afganiškojo lazurito (dar žinomas kaip lapis azuli), kuris tuo metu buvo toks pats brangus, kaip ir auksas – ir iškasamas, kaip sufleruoja pavadinimas, vieninteliame Afganistano regione. Viduramžiais šis mineralas buvo viena didžiausių prabangos prekių.
Afganiškasis lazuritas ir aukso folija buvo naudojami rankraščių ir prabangių knygų puošybai (iliustravimui) vienuolynuose – ši veikla dažniausiai būdavo vykdoma pagal užsakymą, daugiausia religinėms institucijoms ar kilmingiesiems – ir dėl tokių projektų kainos bei vertės prie jų dirbdavo tik labiausiai įgudę menininkai.
Tai, kad atradimas buvo atliktas Vokietijos kaimo vienuolyne, nenuostabu: tais laikais knygos buvo kuriamos vienuolynuose visoje šalyje. Tačiau nėra žinoma, kad tą būtų dariusios moterys.
„Tai buvo patikima tik ypatingų raštininkams ir dailininkams“, – sako Ohajo valstijos universiteto istorikė ir tyrimo bendraautorė Alison Beach.
Tiesą sakant, raštininkai ir dailininkai, demonstruodami savo nuolankumą, net nenurodydavo autorystės – tad jei tarp jų buvo ir moterų, greičiausiai būtent dėl šios priežasties šioje srityje jos nepaliko pėdsakų. Dažniausiai manoma, kad raštininkai būdavo ne vienuolės, bet vienuoliai.
Mokslininkai apsvarstė keletą scenarijų, kaip moteris galėjo susidurti su pigmentu. Tačiau tik vienas atrodo tikrai realus.
„Remiantis pigmento pasiskirstymu burnoje, padarėme išvadą, kad labiausiai tikėtinas scenarijus buvo tas, jog ji tapė naudodama pigmentą ir tapydama retkarčiais lyžteldavo teptuko galiuką“, – sako tyrimo bendraautorė Monica Trompas iš Maxo Plancko Žmonijos istorijos mokslų instituto.
Kadangi pats vienuolynas buvo sunaikintas gaisro, šis skeletas tampa vieninteliu liudininku, kad šioje vietoje buvo vykdoma tokia veikla.
„Ši moteris buvo prijungta prie didžiulio pasaulinio komercinio tinklo, nusidriekusio nuo Afganistano kasyklų iki viduramžių Vokietijos bendruomenės ir apimančio tokius prekybinius taškus, kaip islamiškasis Egiptas ar bizantiškasis Konstantinopolis, – teigia Harvardo universiteto istorikas Michaelas McCormickas. – Auganti XI a. ekonomika sukūrė paklausą brangiems ir išskirtiniams pigmentams, kurie pirklių karavanais ir laivais būdavo gabenami tūkstančius mylių – ir šiuo atveju visa tai tam, kad patenkintų šios moters kūrybines ambicijas“.
Skeletas demonstruoja, kad moteris nelabai susidūrė su fiziniu darbu – o tai sutampa su hipoteze, kad Vokietijoje moterys vienuolynuose dažniausiai būdavo aukštą kvalifikaciją įgijusios aristokratės ar kilmingosios.
„Čia mes turime tiesioginius įrodymus, kad moteris ne tik piešė, bet ir darė tai naudodama itin brangias medžiagas – ir visa tai vyko išskirtinėje aplinkoje, – teigia Maxo Plancko Žmonijos istorijos mokslų instituto antropologė Christina Warinner. – Ir šios moters istorija taip ir galėjo likti neatskleista. Bet tai man kelia klausimą – kiek dar kitų menininkų aptiktume viduramžių kapinėse – jei tik jas patyrinėtume?“.
