Nepaisant to, Nobelio ekonomikos premijos laureatas psichologas Danielis Kahnemanas mano, kad žmonės iš tiesų nenori būti laimingi. Garsusis juslių įtakos sprendimams ir žmogaus pasirinkimams tyrėjas tvirtina, kad visą gyvenimą darome ne tai, kas teikia tikrą džiaugsmą – nes painiojame laimę ir pasitenkinimą.
Ekonomisto Tylerio Coweno rengiamoje tinklalaidėje D.Kahnemanas tai paaiškina: yra patirčių, žmogui suteikiančių nuoširdų džiaugsmą ir pasimėgavimą, o yra teikiančių ramų, ilgalaikį pasitenkinimą. Šias emocijas sukelia skirtingi įvykiai ir laime veikiau galima būtų vadinti pirmąją kategoriją. Tačiau daugiausiai laiko žmogus leidžia antrajai kategorijai – ir pasitenkinimo siekimo pastangos dažnai trukdo suvokti laimę.
D.Kahnemano ir bendraautorių tyrimai rodo, kad daugiausiai malonumo žmogui teikia bendravimas su draugais ir artimaisiais. Šis procesas teikia daugiausiai malonumo kiekvieną dieną. Ir vis dėlto, daugiau išteklių skiriame ne jam, o ilgalaikiams tikslams; neretai žmonės tuo užsiima taip intensyviai, kad bendravimą nustumia į antrą ar trečią planą.
Todėl vienas iš bihevioristinės ekonomikos tėvų daro išvadą, kad žmogus laime nėra taip suinteresuotas, kaip sako. „Man neatrodo, kad žmonės maksimizuoja savo laimę, – sako jis. – Jie, panašu, siekia ne to. Jie nori maksimizuoti pasitenkinimą pačiu savimi ir savo gyvenimu. O tai – visiškai kitas kelias, nei laimės maksimizavimas“.
D. Kahnemano nuomone, pasitenkinimas labiausiai paremtas palyginimu – tai yra, kokie mes esame, lyginant su kitais, su visuomenės ar savo pačių keliamais lūkesčiais. Dėl to čia pinigai svarbesni už laimės pojūtį: taip, skurdūs žmonės kenčia, tačiau daugybė tyrimų parodė, kad pasiekus tam tikrą pajamų lygį, jos nebekoreliuoja su laimės lygiu. O štai pasitenkinimas gyvenimu augant pajamoms irgi didėja.
Remiantis tokia logika, pavalgęs ir apsirengęs žmogus gali būti toks pats laimingas, kaip ir šios planetos turtingiausieji. Ir vis dėlto, gyvenimo gale žvelgdami atgal, pripažįstame, kad negalime vadinti savęs laimingais, nepaisant daugybės patirtų džiaugsmingų akimirkų. Kodėl? Į šį klausimą D.Kahnemanas irgi turi atsakymą: dėl to kalta atmintis. Savo publikacijose ir paskaitose jis daug kalba apie tai, kaip – remiantis jo paties stebėjimais – sudėlioti mūsų prisiminimai. 2010 metų TED paskaitoje jis pateikė tokį pavyzdį: įsivaizduokite žmogų, kuris 20 minučių mėgaujasi puikiausio koncerto įrašu, o pabaigoje išgirsta kažkokį stiprų pašalinį gergždžiantį garsą. Klausytojas nepatenkintas: siaubingas garsas sugadino viso koncerto įspūdį. Tačiau taip nėra, tvirtina psichologas: iš tiesų siaubingas garsas koncerto ir tų 20-ies minučių nesugadino – jis sugadino koncerto prisiminimus.
Laimę jaučiame esamuoju laiku, čia ir dabar, o štai pasitenkinimą – retrospektyviai. Žmonės susigalvoja sau gyvenimo istoriją, ir mąstydami ar jie laimingi, vertina būtent tai. Tuo tarpu kasdien mūsų patiriamoms pačioms pozityviausioms ir džiaugsmingiausioms emocijoms gyvenimo istorijoje vietos gali ir neatsirasti, nes šie pojūčiai praeina ir nublanksta. Kai kurie išlieka – pavyzdžiui, vaizdo įraše, kurį kas nors tuo momentu nufilmavo, arba jei tai buvo itin ryškūs atsiminimai – tačiau dauguma jų išsitrina.
„Laimės pojūtis nuostabus, kai jį patiri, tačiau tai – tik akimirkos. O paskui mums lieka prisiminimai. Tai stulbina – gyvenimo realybė praslysta akimirksniu. Atmintis nepalyginamai svarbesnė, nes ji mums lieka – tai vienintelis dalykas, kurį galime nusinešti“, – sako D.Kahnemanas.
Dar vienas paaiškinimas, kodėl žmogui nepavyksta būti laimingu ilgiau, siūlo psichologas Frankas T.McAndrew. Gali būti, kad esame užprogramuoti laikyti praeitį ar ateitį geresniu laiku už dabartį, rašo jis, – dėl kognityvinio iškreipimo, vadinamojo „polinkio į optimizmą“. Be to, žmonės teigiamus praeities momentus dažniausiai įsimena geriau už neigiamus. Dėl to praeitį prisimename su nostalgija, o dabartis tokiame fone atrodo neįdomi.
