Praminta „Modenos meilužiais“, pora Italijos mieste Modenoje pirmą kartą buvo aptikta 2009 m. Dėl prastos išlikusių kaulų būklės tuo metu buvo sunku nustatyti jų lytį, tačiau tipiškos IV-VI a. laidojimo praktikos siūlė versiją, kad čia buvo palaidoti vyras ir moteris, o susikabinimas rankomis galėjo simbolizuoti amžiną meilę.
Bet 2018 m. pasinaudojus masės spektrometrijos technologija, buvo ištirti griaučių dantų emalio baltymai – taikant amelogeninų baltymų genus, buvo ištirtos įvairios mėginių cheminės medžiagos. Tiek vyrai, tiek moterys turi amelogenino-X genus, bet tik vyrai turi amelogeniną-Y. Kaip rašoma „Scientific Reports“, Bolonijos universiteto mokslininkai palygino dviejų skeletų odontologinius mėginius su kitų 14 žinomų asmenų – ir nustatė, kad palaidotą porą sudarė du vyrai, o tai yra laidojimo praktika, kurios niekada nebuvo pastebėta anksčiau.
„Šiuo metu apie kitus tokio tipo laidojimus nežinoma, – teigia tyrimo autorius Federico Lugli. – Anksčiau buvo rasti keli kapai su poromis asmenų, besilaikančių rankomis, bet visais atvejais tai buvo vyras ir moteris. Koks buvo ryšys tarp šių dviejų Modenoje palaidotų asmenų, šiuo metu tebėra paslaptis“.
Panašių kapų, kuriuose velioniai laikosi susikibę už rankų, randama visame pasaulyje ir palaidojimai priklauso skirtingoms epochoms: mokslininkams žinomi „Valdaro meilužiai“, palaidoti prieš 6000 metų Mantujoje (taip pat Italija), dvidešimtmečių pora, palaidota Graikijoje prieš 5800 metų, taip pat neolito laikų pora palaidota Turkijoje, kelios poros Senųjų Tartų kaime Sibire, o Rumunijoje vyras ir moteris buvo palaidoti taip, kad ne tik laikėsi už rankų, bet ir veidais buvo atsisukę vienas į kitą. Bet visais šiais atvejais tyrimai rodė, kad porą visada sudarydavo vyras ir moteris.
„Literatūroje taip pat nėra žinoma jokių laidojimo atvejų, kai už rankų susiėmę vyrai: vėlyvaisiais antikos laikais tai tikrai nebuvo įprasta praktika. Manome, kad šis pasirinkimas simbolizuoja ypatingą santykį tarp asmenų – tačiau nežinome, kokį tiksliai“, – pasakoja F.Lugli ir priduria, kad įsivaizdavimas, jog ši pora yra romantinio pobūdžio iš tiesų gali būti toli nuo tiesos. Tuo metu krikščioniškoji visuomenė greičiausiai būtų „nusisukusi“ nuo homoseksualios meilės, teigia mokslininkas ir vietoje to jis siūlo versiją, kad toks palaidojimas simbolizuoja „savanoriško dviejų asmenų įsipareigojimo vienas kitam išraišką“ – ir kad palaidotieji galėjo būti artimai susiję giminaičiai ar pusbroliai – o gal net kareiviai, kurie kartu žuvo kare.
Autoriai pažymi, kad jų darbas sufleruoja, jog galbūt ir kituose analogiškuose palaidojimuose galima aptikti ką nors, ko archeologai iškart nepastebėjo.
„Mūsų naudojamo analizės metodo sėkmė reiškia tikrą revoliuciją tokio tipo tyrimuose, – teigia tyrimo bendraautorius Antonino Vazzana. – Ši metodika gali būti lemiama paleoantropologijos, bioarcheologijos ir net kriminalistinės antropologijos srityse – visais atvejais, kai aptinkami palaikai būna prastos būklės ir dėl jauno velionių amžiaus tampa neįmanoma nustatyti jų lyties osteologiniu lygiu“.
