Arktis – Žemės sveikatos indikatorius, kuris geriausiai atspindi, kas vyksta mūsų planetoje. Tai ne tik nuostabi terpė moksliniams tyrimams, bet ir vieta, siunčianti rimtą žinią apie ekstensyvų, globalinį žmogaus veiklos poveikį gamtinei aplinkai. Galime nagrinėti tiek ekonominės, politinės sistemos ydas, tiek bendro sąmoningumo problemą – bet galbūt globalios vaizduotės trūkumas neleidžia įžvelgti visumos?
Šis straipsnis yra mokslo populiarinimo konkurso darbas, daugiau informacijos apie šį konkursą rasite čia.
Jei sumanytume keliauti šiaurės link, pamatytume, kad dangaus skliauto šiaurinis polius vis labiau kyla virš horizonto, atverdamas Didžiųjų ir Mažųjų grįžulo ratų žvaigždynus, daugelyje europiečių kalbų vadinamais Didžiąja Loke ir Mažąja Loke. Arkties regionas tai – didžiulė teritorija, sudaranti šeštadalį viso Žemės paviršiaus. Didžiausią šios teritorijos dalį sudaro vandenynas ir jo pakraštinės jūros.
Šiaurės ir Pietų ašigaliai reguliuoja Žemės klimatą – veikia kaip mūsų planetos aušinimo sistema, todėl dėl vėjo krypties pokyčių, stipriau spiginant saulei bei mažėjant ledo dangai, keičiasi Arkties vandenyno srovių kryptys, turinčios įtakos srovėms visame pasaulyje. Vandenynų sroves būtų galima prilyginti transportavimo įrenginiams – konvejeriams, kurie po visą mūsų Mėlynąją planetą išnešioja didžiulius kiekius vandens, šilumą, šaltį, kritulius, maistingąsias medžiagas.
Per didelis šviežio polaidžio kiekis sutrikdo kai kurias sroves, reguliuojančias klimatą toliau pietuose, o Golfo srovei nešant šylančius vandenis iš Šiaurės Atlanto vandenyno, Arkties jūros ledas tirpsta dar greičiau. Jeigu ištirptų visas Pietų ašigalyje esančios Antarktidos ledo sluoksnis, sudarantis apie 90 procentų viso pasaulio ledo, pasaulyje vandenynų lygis pakiltų net 60 metrų. Be to, tirpstant ledui ir sniegui, atsiveria daugiau tamsesnės sausumos bei vandens – o tai lemia dar didesnį vietinį šiltėjimą (albedo efektas).
Nesmagus rekordas
Remiantis JAV Kolorado valstijos Nacionalinio sniego ir ledo duomenų centro (angl. National Snow and Ice Data Center) duomenimis, fiksuotais palydovu, vidutinis Arkties jūros ledo dangos plotas 2019 metų spalio mėnesį buvo 5,67 milijono kvadratinių kilometrų. Tai yra 230 000 kvadratinių kilometrų mažiau, nei stebėta 2012 metais.
Pasak ekspertų, toks ledo dangos plotas yra mažiausias per pastaruosius 41 metus. Kolumbijos klimato centras (angl. Columbia Climate Center) 2016 metais parengė ataskaitą, kurioje ekspertų prašoma apsvarstyti padarinius Arktyje, atsižvelgiant į tarptautinį susitarimą, siekiantį apriboti planetos temperatūros kilimą nuo 1,5 °C iki mažiau nei 2 °C. Tirpstančio įšalo žemėje, deja, net ir toks temperatūros sumažinimas gali lemti maždaug iki 4 °C ar net iki 5 °C šuolį. Per 50 metų temperatūra Arkties regione pakilo net dvigubai daugiau nei vidutinė pasaulio temperatūra.
Didžiausią nerimą kelia kitas dalykas: Arkties ledynus tyrę mokslininkai 2010 metais paskelbė, kad tirpstantis ledas „išvaduoja“ metano dujas, o tai net 20 ar daugiau kartų nei anglies dvideginis sustiprina šiltnamio efektą. Jei po Arkties ledu tūnančio metano ir anglies dvideginio pavidalu sukaustytas didžiulis anglies kiekis ištrūktų į atmosferą, tai būtų tikra katastrofa – pragaištingai įsisukusi šiltėjančio klimato spiralė dar išlaisvintų tūkstančius metų amžinajame įšale įkalintus galbūt mokslininkams dar nežinomus patogeniškus virusus ir bakterijas. O vietoje to, kad spręstų klimato krizės problemą, didžiosios šalys dairosi naujų kelių prie naftos, mineralinių ir gamtinių dujų telkinių, įkalintų po tirpstančio ledo storyme.
Turime žiūrėti kitaip
Jei anksčiau apie globalinių kataklizmų ir gamtos niokojimo mastą buvo kalbama pasitelkiant išsekusių poliarinių meškų, atskilusio ledo ar miškų gaisrų vaizdinius, dabar turime žiūrėti kitaip. Tai yra daug platesnis laukas, apimantis visą pasaulį: nykstančias rūšis (per pastaruosius 45 metus sunaikinta apie 60 procentų pasaulio gyvūnijos), žmonių sveikatą, skurdą, migraciją, ekstremalias sausras.
Amžinojo įšalo tirpimas daro įtaką vietiniams gyventojams – daugybę tūkstantmečių gyvenę įprastomis gamtos sąlygomis, dabar jie kenčia dėl kylančio vandens lygio, griūva namai, patiriamos psichologinės problemos. Taip ši sniego ir ledo karalystė, patirdama šilumos rekordų poveikį, sukelia ir vietinę, ir globalią grandininę reakciją tiek gamtine, tiek socialine prasme.
Aplinkos psichologas Robertas Giffordas išskyrė daugybę psichologinių priežasčių („neveikimo drakonai“, angl. dragons of inaction), kurios sukuria iliuziją, jog ekologinės problemos yra pačios gamtos reikalas. O koks veiksmų planas padėtų išsaugoti Arktį?
Mažinti CO2
Remiantis 2018 metų Europos komisijos ataskaita, finansų sektorius galėtų ženkliai prisidėti prie pasaulinių pokyčių, pereinant prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos. Žiūrint plačiau, gamtinės problemos aplink Šiaurės ašigalį – viso pasaulio problema, todėl pavieniai sprendimai mažai gali ką pakeisti, turėtų būti priimtas globalus susitarimas visuose žemynuose taikyti tvaraus finansavimo strategiją visuose lygmenyse – ir sustiprinti bei atkurti biologinę įvairovę, ekosistemas.
Nors atsinaujinantieji energijos ištekliai (vėjo, saulės, hidroelektrinių, vandenynų, geoterminė energija, biomasė ir biokuras) yra ekologiška alternatyva iškastiniam kurui, tačiau ir čia yra ką apgalvoti.
Vokietijos Makso Planko Biogeochemijos instituto profesoriaus Axelo Kleidono išnagrinėta Žemės sistemos termodinamikos teorija gali turėti įtakos žmonijos bandymams transformuoti energijos tiekimą tvariau. A. Kleidono apskaičiavimais, didelis atmosferos energijos šaltinių naudojimas sutrikdytų kritulių, turbulencijos ir Žemės paviršių pasiekiančios saulės spinduliuotės balansą.
Mokslininkas, pasitelkdamas termodinamikos dėsnius, kritiškai vertina vėjo jėgainių naudojimą vietoje iškastinio kuro – pasak jo, galėtume rimtai išeikvoti atmosferos energiją, o pasekmės būtų ne mažiau rimtesnės nei klimato kaitos padariniai.
Siekiant kurti žalesnius, tvaresnius ir sveikus miestus, svarbu remtis visuminiu modeliu, kuriame žmogus ir gamta darniai veiktų kartu. Jei miestuose vystytume žiedinę ekonomiką, siekiančią sukurti gamtai draugiškesnį miestą, orientuotumėmės į beatliekės (angl. zero waste) visuomenės kūrimą, būtų ne tik mažiau šiukšlių, bet taip pat mažiau sveikatos sutrikimų dėl užteršto oro ir pan.
Padėtų paparčiai?
Štai JAV mokslininkė Marina Alberti savo 2008 metų veikale „Miesto ekologijos pažanga: žmonių ir ekologinių sistemų sąveika miesto ekosistemose“ išnagrinėjo XXI a. pradžios šiuolaikinės miesto ekologijos klausimą, išplėtojo ekologijos ir urbanistikos integracijos idėją, pabrėžiančią darnią žmogaus ir gamtos tarpusavio sąveiką mieste. Tokioje vizijoje miestas matomas kaip visuma, kurioje abi – žmogaus-gamtos sistemos palaiko tamprų ryšį.
Ne tik miškų sodinimas padėtų Žemei. Paparčių auginimas mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį – įdomus atradimas. Prieš 50 milijonų metų vandeniniai paparčiai Azolla filiculoides savo žaliu „kilimu“ buvo padengę Arkties vandenyno paviršių. Tyrinėdami Azolla genomą mokslininkai atrado, jog šie nedidukai augalai geba iš atmosferos efektyviai sugerti didžiulius anglies dioksido kiekius.
Tyrėjai spėja, kad būtent jie padėjo subalansuoti palankią planetos temperatūrą, kuri leido suklestėti kitoms gyvybės rūšims. Todėl mokslininkai jau daug metų pluša, ieškodami būdų, kaip panaudoti Azolla rūšies paparčius žalingam klimato kaitos poveikiui mažinti.
Beto, buvo ištirta, jog šie paparčiai gamina specifinį baltymą, kuris atbaido vabzdžius. Šio baltymo atradimas galėtų labai praversti žemės ūkyje, kadangi tokio baltymo pagrindu kuriami pesticidai puikiai pakeistų šiandien naudojamus toksiškuosius pesticidus.
Prisideda ir Lietuviai
Galiausiai šviečiant visuomenę būtų naudinga pasitelkti ir mokslinius Arkties tyrimus. Štai Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto (KU JTI) mokslininkai, bendradarbiaudami su Lenkijos Okeanografijos instituto mokslininkais, šiais metais darbavosi Arkties regione esančiame Svalbardo salyne – tirdami, kaip tirpstantys ledynai keičia Arkties aplinką ir vandens dugno buveines.
Mokslininkai naudojosi povandenine kamera, kurią buvo galima valdyti iš laivo. Surinkti dugno vaizdai atskleidė, kokios rūšys gyvena dugne bei leido išnagrinėti jų buveinių ypatumus. Buvo atrasta, kad su šiltėjančiu klimatu į Arkties apylinkes jau atkeliauja ir vadinamosios borealinės rūšys, keičiančios vietinę ekosistemą. Ekspedicijos dalyviai taip pat aiškinosi, kiek išmesto plastiko patenka į Arkties zoną – rasta nemažai šiukšlių, kas rodo, kaip jos, migruodamos po vandenynus bei jūras, teršia ir šiaurę.
Ilgamečiais matavimais stebimi ledynai, kurie traukiasi net pusę kilometro per metus. Panašiai atrodė Baltijos jūra prieš 11-12 tūkstančių metų, kai ledynai ėmė trauktis iš mūsų regiono. Jaunesnysis KU JTI mokslo darbuotojas J.Morkūnas, Kolguevo saloje tyręs ledines antis, savo akimis pamatė sparčiai šylančio klimato poveikį: einant per tundrą, kur neseniai buvo seklesni ežerai, dabar likusi pieva. Jei tokie tyrimai ir tyrimai, liečiantys pačių Arkties gyventojų problemas būtų pasitelkiami edukaciniame kontekste – pamatytume, kaip viskas susiję, kaip svarbu saugoti tai, ką turime.
Globalios vaizduotės trūkumas, kuris neleidžia įžvelgti visumos – nors ir abstraktus dalykas, bet būtent nuo įsisąmoninimo kurlink reikia judėti prasideda pokyčiai. Žemės sveikata labai priklauso nuo bendrų susitarimų ir jų vykdymo, todėl išsaugoti šią tolimąją, bet visiems svarbią tirpstančio įšalo žemę galima tik pasitelkus kolektyvinius, valstybinius, žemyninius sprendimus. O apibendrinimui puikiai tiks ši taikli aplinkosaugos aktyvistės Sheila Watt-Cloutier mintis: „jei išsaugosime Arktį, išsaugosime pasaulį“.
