Mitas: skiepais negalima pasitikėti, nes tai yra eksperimentiniai skiepai (jie dar bandomojoje stadijoje).
– Visi reikiami eksperimentai šiems skiepams jau atlikti. Ikiklinikiniai tyrimai mėgintuvėliuose, ląstelių kultūrose ir su gyvūnais – jiems buvo panaudota dešimtmečius šioje srityje kaupta mokslininkų patirtis.
Buvo įveiktos visos trys klinikinių tyrimų stadijos, kurių metu vakcina jau buvo suleista žmonėms ir įvertintas vakcinos saugumas, dozių parinkimas bei efektyvumas.
Eksperimentų jau atlikta užtektinai, o gal net ir daugiau, kad būtų leista tuos skiepus naudoti, ypač esant pandeminei situacijai.
Taip, vis dar stebima žmonių sveikata po pasiskiepijimo, t.y. laukiama žmonių atsiliepimų apie nepageidaujamas reakcijas. Tačiau tas stebėjimas yra tik visuomenės naudai, nes taip sužinome apie ypatingai retas reakcijas, kurių dėl retumo nepavyko užčiuopti klinikinių tyrimų metu. Mat klinikiniuose tyrimuose dalyvavo „tik“ dešimtys tūkstančių žmonių.
Šios reakcijos ištiriamos, nustatoma, ar tai tikrai susiję su skiepu. Nuo to, kad mokslininkai ir farmacininkai stebi situaciją, yra tik geriau visiems – nes taip žmonės geriau informuojami apie skiepo poveikius, gali jiems pasiruošti, stebėti save ir sulaukti greitos pagalbos, jeigu to prireiktų.
Svarbu prisiminti, kad tokios reakcijos, kai prireikia medikų pagalbos po skiepo – pavyzdžiui staigi alerginė reakcija, ypatingai reti kraujo krešuliai ar miokarditas – pasitaiko keletui iš milijono paskiepytųjų. Tuo tarpu susirgus COVID-19, iš šimto miršta apie du žmones, daugmaž trims iš dešimties lieka pokovidinis sindromas. Tad dabartiniu laiku, kai koronavirusas yra plačiai išplitęs ir yra didelė rizika užsikrėsti, vakcinų rizikos ir naudos santykis akivaizdžiai nusvyra į tą pusę, kad daug saugiau yra pasiskiepyti.
Taip pat turėtume nepamiršti, kad turime kelių technologijų skiepus: vienos technologijos iki šiol jau buvo labiau žinomos – pavyzdžiui, nekenksmingo viruso-nešiklio (adenoviruso), o kita – iRNR – yra naujesnė, tačiau nors vadinama nauja, eksperimentai su jos panaudojimu skiepams vykdomi jau dešimtmečius.
IRNR skiepų technologija buvo ruošiama vakcinoms nuo kitų virusinių ligų (pavyzdžiui ŽIV, Zikos) ir netgi nuo tam tikrų tipų vėžio. Tačiau ištikus koronaviruso pandemijai, mokslininkams pavyko greitai persiorientuoti ir pritaikyti tą technologiją būtent COVID-19 prevencijai.
Mitas: nereikia skubėti skiepytis, geriau palaukti, kol kiti „ant savęs išbandys“.
– Nėra kada laukti, nes virusas nepalauks ir nepažiūrės, kaip suveiks vakcinos. Gyvename krizinėje situacijoje, pandemija yra dabar, ir kiekvienam egzistuoja didelė rizika susirgti, patirti sunkią ligos formą ir likti su vadinamuoju pokovidiniu sindromu.
Vartojant bet kokius medicininius preparatus, tame tarpe ir skiepus, reikia įvertinti rizikos ir naudos santykius – ir šiuo metu, pandeminėje situacijoje, rizikos ir naudos santykis yra toje pusėje, kad skiepytis reikia dabar – o ne laukti, kas bus.
Jei nebūtų atsiradęs delta variantas ir būtų nuslūgęs pradinė viruso atmaina – tada gal dar ir galima būtų galvoti, stebėti. Tačiau dabar yra didelė rizika susirgti koronavirusu, ir dar pavojingesne, labiau plintančia jo delta atmaina – todėl rizikos santykis stipriai nusveria į tą pusę, kad skiepytis reikia dabar.
Mitas: skiepais negalima pasitikėti, nes jie yra per greitai sukurti.
– Šiuo atveju buvo įdėta labai daug pastangų – kaip niekad anksčiau – kad vakcinos sukūrimo procesas būtų greitesnis, ir tuo pačiu nebūtų prarasta jo kokybė. Pirmiausia, buvo sutelktos didžiulės mokslininkų pajėgos, dideli finansiniai resursai, mokslininkai dirbo negailėdami savo jėgų ir laiko.
Antra, buvo iškeltas prioritetas, optimizuotos įvairios biurokratinės procedūros. Juk žinome, kad biurokratiniai procesai gali trukti labai ilgą laiką, jei juos palieki savieigai. Tačiau kadangi turėjome visapasaulinę krizinę situaciją, buvo sutelktas dėmesys į šių procedūrų pagreitinimą – todėl ir gavome tokį džiuginantį rezultatą, kad pakankamai greitai buvo leista naudoti vakcinas.
O grįžtant prie „greito sukūrimo“ – kaip jau minėta, iRNR technologija neatsirado pernai: ji buvo vystoma apie trisdešimt metų, tik šiek tiek kitiems moksliniams tikslams, siekiant užkirsti kelią kitoms ligoms. Bet kadangi atsirado koronaviruso grėsmė, buvo pakeista tik iRNR sekos reikšmė – kas pačios vakcinos technologijoje, kur yra daug sudedamųjų dalių, labai didelio skirtumo nesudaro.
Tad technologija buvo tyrinėta ilgus metus, tik dabar pritaikyta užklupusiai ligai. Tarp mokslininkų neoficialiai kalbama, kad už iRNR technologiją artimu metu gali būti skirta Nobelio premija. O ji duodama tik už ypatingai gerai atliktus, ilgus metus trukusius, didelę naudą žmonijai atnešusius darbus.
Galima atkreipti dėmesį, kad visos medicininės technologijos kažkada buvo naujos – pavyzdžiui, insulino injekcijos diabetikams, profilaktiniai kraujo tyrimai, organų transplantacija, ta pati dirbtinės plaučių ventiliacijos procedūra, taikoma COVID-19 ligoniams – galima būtų vardinti be galo. Visa tai kažkada buvo nauja, bet ilgainiui tapo nediskutuotinai įprasta. Šiuo atveju viskas yra lygiai taip pat: turime santykinai naują technologiją, bet ji yra jau tikrai gerai ištirta ir galime ja pasinaudoti.
Mitas: vakcinos nuo koronaviruso gali sukelti nevaisingumą.
– Yra paskleista hipotezė, kad galbūt koronaviruso spyglio baltymas yra panašus į žmogaus baltymą sincitiną, kuris atsakingas už placentos prisitvirtinimą nėštumo metu. Tačiau iš tiesų tas panašumas yra labai, labai nedidelis ir nėra reikšmingas tiek, kad nulemtų antikūnų ataką prieš sincitiną. Baltymai nėra tiek panašūs, kad įvyktų kryžminė antikūnų reakcija.
Pateikiant palyginimą – duonos ir dešros pavadinimai prasideda ta pačia raide, gal panašiai skamba, abu yra maisto produktai, bet tuo visi panašumai ir baigiasi.
Koronaviruso spyglio baltymas ir sincitinas yra visiškai skirtingas funkcijas atliekantys baltymai ir jie labai skirtingi, todėl nėra mokslinio pagrindo manyti, kad jų panašumas turėtų sukelti kryžminius antikūnų poveikius.
Be to, galime pasižiūrėti į jau paskiepytų žmonių duomenis. „Pfizer“ klinikinių tyrimų metu, kai buvo skiepijama dešimtys tūkstančių savanorių, su savanorėmis buvo sutarta, kad klinikinio tyrimo metu jos vengs nėštumo – tačiau kadangi buvo suskiepyta dešimtys tūkstančių žmonių, galiausiai nebuvo išvengta ir netyčinio nėštumo atvejų. Tokių atvejų placebo grupėje buvo 11, skiepus gavusių grupėje – 12, bet jokių persileidimų ar blogų pasekmių nebuvo.
Įskaičiuojant ir klinikinius tyrimus, skiepijimas jau trunka maždaug metus, suleista milijardai dozių, ir jokių pranešimų apie blogą poveikį nėštumui nėra. Žvelgiant į vakcinų istoriją, galima pasakyti, kad reti sudėtingi vakcinų poveikiai, kurių galbūt nepavyksta nustatyti klinikinių tyrimų metu, pasireiškia per pirmąsias šešias savaites po vakcinacijos. Apsidrausdami galime imti ir ilgesnį laikotarpį – 6 mėnesius. Tiek jau praėjo.
Tad ne tik kad neturime teorinio pagrindo manyti, kad pasireikštų nevaisingumo poveikis, bet ir turime duomenis iš paskiepytų žmonių, kad skiepas nuo COVID-19 nėštumo nepaveikia.
Mitas: vaikų negalima skiepyti šiais skiepais nuo koronaviruso, nes jie užgaus nevaisingi.
– Labai sunku komentuoti šį mitą, nes neįmanoma pasakyti, kokiu pagrindu jis išvis atsirado.
Bet galima pakartoti tai, kas jau sakyta ne kartą: vakcinoje yra užkoduotas viruso baltymas ir antikūnai susikuria būtent prieš šio viruso baltymus, jie nutaikyti labai specifiškai – atpažinti ir naikinti koronavirusą.
Žmogaus baltymai ir fermentai, kurie susiję su visomis žmogaus funkcijomis, o tame tarpe ir vaisingumu, yra kitokie, ir vakcinacijos metu susidarę antikūnai kitokių baltymų nepaveikia.
Manoma, kad ypatingai retų kraujo krešulių atvejais, įvykstančiais po skiepijimo adenoviruso pagrindu sukurtomis vakcinomis („AstraZeneca“ ir „Johnson&Johnson“), susidarę antikūnai nepageidaujamai sąveikauja su kraujo krešėjimo faktoriais. Ši būklė žinoma ir suteikus pakankamai greitą medicininę pagalbą, išgydoma. Tačiau tai nėra susiję su vaisingumu. Vis dėlto, vengiant kraujo krešulių rizikos, jauniems asmenims galima rinktis kitą vakciną.
Galbūt teko girdėti, kad miokardito po iRNR vakcinos dažnis taip pat didesnis jauniems asmenims. Tačiau tai yra išgydoma būklė ir taip pat labai reta – keletas iš milijono vakcinuotųjų. Palyginimui, Lietuvoje kasmet įvyksta keli tūkstančiai eismo įvykių. Tad važiuoti su vaiku automobiliu yra daug labiau rizikinga, nei paskiepyti jį nuo COVID-19.
Galbūt yra konspiracijos teorijų, kad pati vakcina yra nukreipta ne prieš virusą, bet specialiai padaryta mažinti populiacijai, ir tik prisidengiant koronavirusu siekiama ją kuo labiau išplatinti. Sukurti tokį preparatą, kuris suleistas mažintų vaisingumą, gal ir būtų įmanoma, bet toks scenarijus labiau tinka fantastiniam filmui, nei kasdieniam gyvenimui.
Realybėje galime pasitikėti tiek farmacijos įmonėmis, tiek valdžia, tiek reguliuojančiomis institucijomis, kad suleidžiama tikrai vakcina prieš koronavirusą, o ne koks kitas medicininis preparatas. Paslėptas kažkoks kitas tikslas greitai išaiškėtų ir pasipiltų teisminiai procesai, kurių niekas tikrai nenori.
Jeigu vis tiek labai nedrąsu nuo COVID-19 skiepyti vaiką-paauglį, tuomet atsakingi tėvai ar globėjai turėtų bent jau užtikrinti, kad visi kartu su juo gyvenantys ir kiti su juo daug laiko praleidžiantys suaugusieji būtų pasiskiepiję. Taip būtų sukurtas tarsi apsaugos burbulas, neleidžiantis virusui pasiekti vaiko. Tai nebus tokia efektyvi apsauga, kaip paties vaiko paskiepijimas, ji turės „skylių“ (vaikas gali sutikti kitų viruso nešiotojų), bet vis tiek tai reikšmingai sumažina tikimybę vaikui susirgti.
O nuo COVID-19 vaikus taip pat reikia saugoti. Pandemijos pradžioje vyravusį posakį, kad vaikai neserga, jau galime pamiršti. „Alfa“ ir delta atmainos pavojingos ir vaikams, net yra dokumentuotų vaikams pasireiškusio ilgalaikio pokovidinio sindromo atvejų. Tad jeigu kažkam vakcinos vis tiek atrodo rizikingos, suaugusieji tą riziką turėtų prisiimti sau, vardan vaikų.
Gyvename tokiu laiku, kai bandyti „praslysti“ tik su šūkiais apie pasirinkimo laisvę yra nesaugu ir netgi kenkėjiška, visuomenės atžvilgiu. Reikia sukaupti drąsos ir realiems veiksmams virusui stabdyti. Nes jam žmonių kalbos nerūpi – rūpi tik kūnai, kuriuose galėtų pasidauginti. Mūsų protėviams, seneliams teko išgyventi marą, karus, tremtį – tada irgi reikėjo ryžto įveikti sunkumus ir priimti sunkius, dažnai rizikingus, sprendimus. Mūsų kartai teko pandemija, kai vėl reikia vienybės, ryžto, sprendimų ir atsakomybės iš kiekvieno.
Mitas: pasiskiepiję praranda natūralų imunitetą kovoti su bet kokiu kitu virusu ir tampa mutacijų rezervuarais.
– Irgi labai keistas mitas, ir sunku suprasti, kokiu pagrindu jis atsiradęs. Visų pirma, joks imunitetas neprarandamas – juk sužadinamas natūralus žmogaus organizmo atsakas į virusą. Tie antikūnai, kurie pasigamina gavus vakciną – natūralus mūsų kūno atsakas, ir jis kaip tik sužadinamas, o ne nuslopinamas.
Gyvenimo eigoje mes esame paskiepyti nuo kitų ligų, esame ir kažkiek jų persirgę, po ko irgi susidaro antikūnai – ir šie antikūnai, kurie susikuria po koronaviruso vakcinos, tiesiog įeina į bendrą mūsų turimą antikūnų sąrašą. Vakcina papildo mūsų natūralų imunitetą atsparumu dar vienai ligai, dar vienais antikūnais, ir neatima galimybių kovoti su kitais virusais.
Yra atvejų, kai žmonės pasiskiepija nuo COVID-19, bet po pasiskiepijimo jiems išlenda herpes virusas. Tokiu atveju virusą žmogus turi jau iš anksčiau, bet jis slepiasi žmogaus ląstelėse ir pasirodo susilpnėjus imuninei sistemai – kartais dėl streso, kartais dėl prastesnės mitybos. Taip gali nutikti ir po skiepo nuo koronaviruso, kai visi imuninės sistemos resursai tuo metu skiriami antikūnų nuo SARS-CoV-2 gamybai, o organizmas mažiau dėmesio skiria herpeso viruso nuslopinimui – bet ilgainiui vėl viskas susibalansuoja, ir imuninė sistema tiek slopina herpesą, tiek pasiruošusi susikauti su koronavirusu.
Kalbant apie mito atsiradimą – loginė grandinė dar galėtų būti, kad jei virusas patenka į paskiepytą ir antikūnus jau turintį žmogų, jis gali bandyti įgauti tokių mutacijų, kurios padėtų išvengti vakcinacijos metu susidariusių antikūnų. Tačiau reikia nepamiršti, kad po pilnos vakcinacijos žmoguje susidaro daug neutralizuojančių antikūnų ir virusas kaip tik turi daug mažesnes galimybes daugintis.
Virusas patenka į žmogų, bet yra greitai neutralizuojamas ir neturi galimybės pasidaryti daug savo kopijų, o mutacijos atsiranda būtent tada, kai virusas labai stipriai dauginasi. Jo genetinės medžiagos kopijų gaminimo metu įsivelia klaidų ir taip atsiranda mutacijos. Kuo daugiau kopijuojama – tuo daugiau mutacijų. Dauguma jų nereikšmingos arba virusui net žalingos – ir tik nedidelė dalis gali pasirodyti naudingos. Ir iš tų atsitiktinių mutacijų išgyvenimo atrankos būdu išlieka tos, kurios naudingesnės virusui.
Tad taip – iš vienos pusės pasiskiepijęs žmogus galėtų būti nauja terpe, prie kurios virusas norėtų prisitaikyti įgaudamas naujas mutacijas – bet iš kitos pusės, stiprus imuninis atsakas neduoda galimybių virusui daugintis ir mutuoti, tiek kiek nevakcinuotame žmoguje.
Tad vis dėlto mutacijų rezervuarais yra ne vakcinuoti, o būtent nepasiskiepiję žmonės – nes juose virusas gali daugintis milijardais kopijų, dėl ko atsiranda daug didesnė tikimybė atsirasti naujoms virusui naudingoms, bet žmogui žalingoms mutacijoms.
Dėl šių priežasčių mokslininkams nerimą kelia dabartinė situacija, kai populiacijoje turime maždaug po lygiai imunitetą prieš koronavirusą jau turinčių ir neturinčių žmonių. Neimunizuotieji yra terpė naujų mutacijų gamybai, o imunizuotuose galėtų atsirinkti tos viruso mutacijos, kurios suteiktų atsparumą vakcinoms. Kad tam užkirstume kelią, reikėtų skubiau kelti vakcinuotųjų procentą, stabdyti viruso plitimą ir dauginimąsi.
Mitas: pasiskiepiję gali užsikrėsti lygiai taip pat, kaip ir nepasiskiepiję. Tai kam tada išvis skiepytis?
– Jei vakcinos neturėtų jokio efekto, tai prasmės skiepytis išties nebūtų. Bet dėl to ir skiepijamės, kad jau daugybė tyrimų parodė, jog tikimybė pasiskiepijusiems žmogui susirgti yra daug mažesnė, o jei ir suserga, tai serga daug lengviau, skiepas tikrai padeda išvengti hospitalizacijos bei mirties. Be to, pasiskiepiję daug mažiau daugina ir platina virusą. Taigi, pasiskiepiję saugo nuo ligos tiek save, tiek kitus.
Taip, užsikrėsti pasiskiepijęs žmogus gali, bet kaip jau kalbėta, virusas neturi galimybės jame stipriai daugintis ir plisti. Taip, kartais galime išgirsti apie atvejus, kai žmogus buvo pasiskiepijęs, bet jam atliktas koronaviruso testas buvo teigiamas – gali būti, kad pasiskiepijęs žmogus kažkur pasigavo virusą, ir šis jame šiek tiek užsibuvo – bet toks viruso buvimas netruks ilgai ir nesukels stiprios ligos.
Taip pat dar reikia turėti omenyje, kad žmonės yra genetiškai skirtingi, arba kai kurie serga lėtinėmis imuninės sistemos ligomis, tad atsakas į vakcinas irgi kiekvieno yra individualus. Galbūt yra žmonių, kuriems nesusidaro pakankamas imunitetas – bet taip nutinka ne dėl to, kad vakcina yra bloga, o todėl, kad to žmogaus imuninė sistema, genetinė sandara turi mažesnių ar didesnių defektų, dėl kurių reakcija į skiepą nėra pakankama. Taip pat yra ir su pačia COVID-19 liga: juk žinome, kad yra žmonių, kurie perserga lengviau, ir žmonių, kurie serga sunkiai. Mokslininkai jau yra įrodę, kad labai daug lemia genetiniai skirtumai bei tam tikros lėtinės ligos.
Mitas: dabar skiepytis neverta, nes rudenį ateis dar kokia nauja atmaina, ir nuo jos dabartiniai skiepai negelbės.
– Iš tiesų dabar yra pats laikas skiepytis, nes kalbant apie iRNR vakcinas, stipriam pilnam imunitetui susiformuoti reikia bent penkių savaičių. Dabar pasaulyje ir Lietuvoje sparčiai plinta delta atmaina – yra įrodyta, kad norint turėti atsparumą jai, reikalinga pilna vakcinacija, ir pilnas imunitetas susidaro per 2-3 savaites nuo antrosios dozės.
Dabartinis „Deltos“ plitimas pasaulyje rodo, kad šiltas oras nėra pakankama apsauga nuo šios atmainos. Ji plinta ir vasarą. Delta jau yra nustatyta ir Lietuvoje, ir nustatyti net vidinio plitimo atvejai, kai susirgo žmonės, kurie nebuvo keliavę į užsienį. Tad tik laiko klausimas, kada ir pas mus užsikrėtimų kreivė pradės reikšmingai kilti aukštyn.
Taip pat artėja ruduo, kai sąlygos virusui plisti bus dar geresnės. Reikia turėti omenyje, kad delta atmaina plinta dvigubai greičiau, nei pirminė Uhano atmaina – todėl dabar turėsime labai įtemptas lenktynes: ar spės Lietuva pasiekti pakankamą vakcinacijos procentą, kad pristabdytų atmainos plitimą, ar turėsime delta koronaviruso bangą.
Tuo tarpu kalbant apie kitas atmainas, kurios galbūt pasirodys ateityje – galime pasakyti, kad lyginant su pradiniu koronavirusu, jau turime net keletą naujų atmainų, kurios jau išplitusios pasaulyje – ypatingai alfa ir delta – bet matome, kad vakcinos, kurios buvo sukurtos prieš pradinį viruso variantą, vis dar yra pakankamai efektyvios ir prieš naujas atmainas.
Tad galime tikėtis, kad jos bus daugiau ar mažiau efektyvios ir prieš dar ateityje tik laukiančias atmainas, nors būti tuo užtikrinti šimtu procentų negalime. Tačiau kas svarbiausia, pasiskiepiję žmonės yra daug prastesnė virusų dauginimosi terpė, tuo pačiu ir prastesnė terpė mutuoti bei atsirasti naujoms atmainoms.
Tad skiepytis reikia ir tam, kad išvengtume naujų atmainų.
Mitas: geriau yra natūraliai persirgti, toks „natūralus“ imunitetas bus geresnis nei nuo vakcinos.
– Susirgęs labai rizikuoji, kad sirgsi sunkiai, ir kad tau liks pokovidinis sindromas, pasireikš stiprūs nepageidaujami reiškiniai. Taip pat net ir Lietuvoje yra atvejų, kai žmogus vienąkart persirgęs koronavirusu, užsikrėtė antrą kartą – ir antrosios ligos nebeišgyveno. Tai reiškia, kad natūralus sirgimas nebūtinai apsaugos nuo pakartotinio susirgimo ir net gali sukelti labai skaudžias pasekmes.
Be to, esama statistikos, kad persirgus koronavirusu, apie ketvirtadaliui pacientų lieka kokie nors nepageidaujami pokovidiniai reiškiniai.
O persirgusių ir paskiepytų žmonių kraujo tyrimai rodo, kad po vakcinacijos antikūnų gali susidaryti netgi daugiau nei po ligos. Tad skiepytis tikrai tikrai verta.
