– Kuo rūpinasi regioniniame parke dirbantys žmonės?
– Ne tik Pajūrio, bet ir kitų regioninių parkų direkcijos turi tą administravimo funkciją, kuri yra labiau biurokratinė – įvairiausi statybų derinimai ir panašiai. Tai turbūt žmonėms aktualiausia funkcija, su kuria jie susiduria statybų metu. Bet iš esmės regioninių parkų direkcijos užsiima gamtos ir kultūros paveldo toje teritorijoje išsaugojimu. Tai ne tik teritorijos kontrolė ir stebėjimas, bet ir gamtotvarka – ji daroma tose teritorijose, kur aktuali bioįvairovės apsauga.
Kitas svarbus aspektas – teritorijos parengimas lankymui, kadangi tai yra lankytinas objektas. Mes neužsiimame tais dalykais, kuriais užsiima savivaldybė – tai teritorijos tvarkymas, šiukšlės, komunaliniai reikalai. Mes rūpinamės, kad žmonėms būtų prieinami įvairūs piliakalniai ar kiti gamtos paminklai, kad būtų įmanoma rasti informaciją, būtų kažkokios rodyklės ar nuorodos. Taip pat svarbu, jog žmonės lankytojų centruose galėtų gauti informaciją, kur ir ką aplankyti, kad būtų įrengti pažintiniai takai, kad lankytojai turėtų galimybę būti gamtoje ir ją pažinti.
– Koks yra jūsų, kaip vyriausiojo ekologo, darbas regioniniame parke?
– Kaip ir visuose regioniniuose parkuose, ekologo funkcija yra Europos Sąjungos saugomų teritorijų ir saugomų rūšių monitoringai. Vasaros metu tai dažniausiai atima beveik visą laiką, o kadangi pas mus parke yra ir žiemojančių paukščių, atima ir truputį laiko žiemą. Duomenų suvedimas ir sutvarkymas taip pat atima didelę dalį laiko.
Gamtotvarkos klausimai irgi guli ant ekologo pečių. Dar atliekame ekologinį švietimą, visuomenės informavimą apie ekologinę būklę. Esame atsakingi ir už administravimo funkciją – reikšmingumo išvadų išdavimai, poveikio aplinkai vertinimai. Daugumoje parkų ekologams dar priskiriama ir draustinių priežiūra, kurie dažnai yra gan toli, net už parko ribų. Anksčiau užsiimdavome ir valstybine kontrole, atlikdavome ir baudėjo funkciją.
– Kokias pagrindines ekologines problemas regioniniuose parkuose galėtumėte išskirti?
Reikia suprasti, kad visi regioniniai parkai įkurti savo laiku labai teisingai – Atkuriamasis Seimas pasielgė įžvalgiai, numatydamas, kas bus ateityje, ir pačiose vertingiausiose, kraštovaizdžio požiūriu, teritorijose įsteigė vadinamąsias saugomas teritorijas. Pagrindinės problemos yra visuomet susijusios su didžiule verslo agresija ir noru į tas gražiausias teritorijas veržtis su statybomis, labai dažnai nepaisant nei įstatymų, nei draudimų, nei taisyklių. Jų tikslas yra uždirbti pinigus bet kokia kaina, paminant visas vertybes. Šita baisioji kapitalizmo pusė yra itin aštri problema visuose parkuose, ir jei nebūtų regioninių parkų direkcijų, labai didelės dalies saugomų teritorijų mes jau seniai neturėtumėme.
Gamta ir ekologija daugumoje savivaldybių beveik visiškai niekam nerūpi. Didesniajai daliai Lietuvos savivaldybių ekologija yra tamsus miškas – visiškai nesuvokiama, o pačios vertybės atstovaujamos tik vietiniu lygmeniu, labai menkai. Daug kur ta verslo agresija vyksta labai tamsiais ir nesąžiningais būdais – užstatomi draustiniai, o kol kas nei Aplinkos ministerija, nei Seimas šių įstatymiškų landų neužtaisė. Šiandien tarsi sąmoningai įstatymuose yra paliktos skylės, kitaip tariant, draustiniuose leidžiama atkurti buvusias sodybas. Tai reiškia, kad žmogus pasirengia kažkokią istorinę pažymą, jog toje vietoje yra buvusi sodyba, ir gali statyti namą bet kuriame Lietuvos draustinyje. Vadinasi, visus Lietuvos draustinius šiandien galima masiškai užstatyti.
Kodėl aš taip teigiu? Todėl, kad pakanka į teismą nueiti su fiktyvia istorine pažyma ir teismas pripažįsta, kad sodyba yra buvusi. Mes turime organizuotas vadinamąsias „juodųjų archeologų“ pusiau mafijines grupuotes, kurios uždirba didelius pinigus ir, matyt, daro didelę įtaką įstatymų leidėjams. Jos „prastumia“ tyrimus teismuose, todėl sodybas ten, kur jų niekada nebuvo, už atitinkamus pinigus gali statytis kas nori ir kur nori.
Mano, kaip ekologo, priminė funkcija yra laiku užfiksuoti ir kartografiškai įvertinti, kur ta sodyba nėra buvusi. Tuomet direkcijos yra panardinamos į beprasmiškų teismų liūną tam, kad apgintų valstybės interesą, bet dažniausiai yra paliekamos vienos – be advokatų, be tinkamų lėšų – šioje kovoje prieš milijonus uždirbančią mafiją. Aplinkos ministerija ir šiandien į tai nekreipia dėmesio, nors apie šią problemą yra informuota. Seimui ši piktžaizdė taip pat neskauda. Tai labai opi problema. Į tavo, kaip darbuotojo, pareigas tai neįrašoma, pinigų už tai neuždirbi, bet jei tau rūpi, kad draustinis išliktų – tenka kariauti. Reikia kažkaip improvizuoti, kad visa ta purvina sukčių mafija nesunaikintų visų Lietuvos draustinių. Dabar viskas yra labai blogai, o politikai gamtos apsaugai šiuo atveju nepadeda.
– Teigiate, kad valdžia tyčia nesikiša į šią problemą?
– Šiuo metu turime pažadą, kad šie vertelgų mafijos organizuojami nusikaltimai bus užbaigti. Bet kol kas tai nėra padaryta. Mūsų parke vyks net Aukščiausiojo teismo procesas, nes Specialiųjų tyrimų tarnyba, kuomet kreipiamės, kad yra sąmoningai klastojami duomenys, iškart nesusidomėjo, teigė, kad gal kažkur įsivėlė klaida ir nelaikė nusikaltimu. Dabar STT jau pakeitė nuomonę, bet tokiems dalykams vykstant, „juodiesiems archeologams“ sukčiauti yra sudarytos šiltnamio sąlygos. Niekas iš jų neatima licencijų. Šiuo metu net yra oficiali mokslinė-archeologinė komisija, kur mokslininkai, archeologai, daktarai atvirai rašo apie suklastotas pažymas draustinyje – kad tai yra antimokslas, „feikas“, melagingos pažymos – tačiau net ir to teisme neužtenka.
Toks įspūdis, jog valstybei draustiniai nerūpi, o visi eiliniai specialistai ir regioniniai parkai yra palikti likimo valioje kautis su tuo slibinu. Tai yra labai liūdna ir neatsakinga iš politikų pusės – tokią problemą šitaip palikti yra negražu ir kyla visokiausių minčių.
– Kokių veiksmų tikitės iš politikų?
– Pirmiausia reikėtų tiksliai apibrėžtos įstatymo pataisos – kad būtų aišku, jog kalbame apie restituciją, apie Smetonos laikų nusavintą turtą, tad tikimės, kad bent jau apibrėžtų laikotarpį. Reikia, kad būtų numatyta, jog gali būti atstatomos Smetonos laikų arba bent jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpio sodybos, o ne akmens amžiaus ar prieš šimtus metų egzistavusios. Mūsų parke net ir stiklo šukę atradę įrodinėja, kad toje vietoje yra buvusi sodyba, o teismui tokių įrodymų užtenka. Iš valstybės pusės tai yra gėdinga, skandalinga ir jau eilę metų niekam nerūpi. Dar neaišku, ar parkams pavyks apsiginti, nes šis teisinis procesas labai sudėtingas.
Šiuo metu tai yra viena liūdniausių problemų – kai matai, jog tavo akyse yra užstatomi draustiniai. Tai nepaprastai skausmingas ir grėsmingas momentas. Grėsmingas todėl, jog bent jau Pajūrio regioninio parko žemės kaina yra didžiausia, tad jei mes nesugebėsime teismuose įrodyti savo tiesos – visos Lietuvos draustinius galima laidoti. Kaip aš visad sakau, fronto linija eina per Pajūrio regioninį parką, tad jei mes pralaimėsim, visas saugomas teritorijas bus galima uždaryti, jos bus beprasmės.
– Tad šiuo metu ir vyksta teisinė kova?
– Šiuo metu teismuose dėl to yra gal 4 bylos. Regioniniai parkai neturi advokatų, tad parkų specialistai turi eiti vieni ir kautis teismuose. Atrodo, kad specialiai viskas taip suorganizuota. Jei tiesiogiai pasakyti, kad draustinių nesaugom ir norime juos sunaikinti, neišeina, tuomet sukuriamos sąlygos, kaip tą padaryti netiesiogiai.
Specialiųjų tyrimų tarnybai nerūpi, nors akivaizdžiai yra daromos klastotės, sukčiaujama. Tarkime, „juodieji archeologai“ pralaimi teisme, bet jie ir toliau gali „kepti“ pažymas. Net ir teismas gali pripažinti, kad ta pažyma yra fiktyvi, negaliojanti, bet tai organizuotų grupuočių nesustabdo ir jos toliau už pinigus gamina pažymas bei įrodinėja apie fiktyvias egzistavusias sodybas.
– Ir tokių grupuočių neįmanoma sustabdyti?
– Teismuose šiuo metu bylos nelaimėtos, nes tai yra labai ilgi ir gremėzdiški procesai. Kuo tai baigsis, dar nežinau – bet nesu garantuotas, kad mes viską laimėsime.
– Ar galima teigti, kad tai viena skaudžiausių regioninių parkų problemų?
– Tai yra opiausia problema, nes ji aktuali šiandien – kai prieš savo akis matai užstatomus draustinius ir nieko negali padaryti.
Mes nieko nesakome, kai yra atstatomos realiai egzistavusios sodybos. Turime nuotraukų iš Antro pasaulinio karo, kai praskridęs vokiečių lėktuvas viską nufotografavo, tad praktiškai žinome, kur ir kokia sodyba yra buvusi.
Vis dėlto nemanau, kad visas tas sodybas būtina atstatinėti – kadangi daugumą jų atstato ne savininkai. Suprantu, kai atstatomos tėvų, senelių sodybos – bet dabar daugiau nei pusė jų pastatyta tiesiog kažkaip susiveikus sklypukus.
– O kokių dar problemų, kylančių regioniniuose parkuose be sodybų statymo, galite išskirti?
– Kaip dar vieną problemą galima paminėti lankytojų srauto sureguliavimą – kad jie turėtų ką veikti parke, bet nenaikintų gamtos. Parkuose yra tokių gyvybės rūšių, kur žmogus kojomis praėjo, kokius nors Raudonosios knygos vapsvų urvelius užmynė ir jų nebeliko.
Mūsų požiūriu, pavyzdžiui, Palangoje, kur yra didelė masė žmonių, jau yra biologinė dykuma – ten daugelio gyvybės rūšių ir būti negali, nes joms nebėra kur gyventi. Regioniniuose parkuose mūsų tikslas nėra toks kaip rezervatuose – viską užtverti ir uždrausti žmonėms lankytis. Mūsų tikslas yra sutalpinti žmogų gamtoje, kad jis pats nenorėtų tos gamtos naikinti. Tad tenka paieškoti sprendimų, kur įrengti takus, pėsčiųjų trasas – nebūtinai pažintines, bet ir tokias, kuriomis tiesiog būtų galima pasivaikščioti. Tokias trasas rengiame ten, kur nebus žalos gamtai, o ten, kur gamta jautresnė, uždraudžiame parkavimą, kad žmogui būtų kuo nepatogiau pasiekti tas vietas. Čia jau ekologo darbas pasakyti, kur ta gamta kokia yra.
Taip pat aktualūs yra ir gamtotvarkos reikalai – tai lygtys, rebusai, matematika, kur daugybė dalykų Lietuvai yra nauji. Kiekviena ekosistema, kiekviena gamtinė vietovė yra labai savita ir kartais kaip rebusą reikia spręsti, kokią gamtotvarką ir kaip vykdyti, bendradarbiauti su mokslininkais. Išbandoma daug priemonių, žiūrima, kurios veikia, o kurios – ne.
Įtakos turi ir klimato kaita ir kiti iššūkiai, tad kai kurių problemų iš pradžių net nesimato, jas reikia pastebėti. Pajūrio regioninis parkas yra prie jūros, tad aktuali jūros problematika – kartais nespėji „sugauti“ problemos, o rūšies jau nebelieka, ji išnyksta.
– Ar yra kažkas, ką mes, kaip visuomenė, galime padaryti, kad nekenktumėme regioniniams parkams, jų augalijai, gyvūnijai?
Iš tiesų, visuomenės kultūra dabar yra labai pakilusi – to vandalizmo ir barbarizmo, kuris buvo prieš 10 metų, labai sumažėjo. Dažnai su atsakingais žmonėmis nėra jokių problemų, jie ateina į lankytojų centrą ir pasiklausia, kur ir ką gali pamatyti.
Pagrindinis dalykas, ką lankytojai turėtų daryti, tai piktybiškai neiti ten, kur draudžiama. Ženklai pastatyti ne be reikalo, yra tam tikros priežastys. Kai kurios teritorijos parkuose yra paliktos gamtai, kad ne viską nutryptumėme. Ypač pajūryje, kur lankytojų būna šimtai tūkstančių, jei mes į ženklus nekreipsime dėmesio, laipiosime per užtvaras – unikalios gamtos nebeturėsime.
Visuomet sakau, kad parkas yra mūsų visų nuosavybė, tad jei nekreipsime dėmesio į draudimus, prarasime kokias nors rūšis, o rūšių nykimas šiuo metu prilyginamas katastrofai.
