Seno ir naujo maišymas
Tai kaip su tais bananais, kurių Jėzus niekada nevalgė? Jie kilę iš Pietų Azijos. O pomidorai ir bulvės? Dabar visa tai tvirtai siejame su Italijos ir Airijos virtuvėmis, tačiau jie abu valgomieji augalai yra kilę iš Amerikos, ir per Atlanto vandenyną atkeliavo per vadinamuosius Kolumbo mainus: negailestingą Senojo ir Naujojo pasaulių susimaišymą, nutikusį po 1492 m.
Kadangi virš beveik visų senovinių bendruomenių nuolat tvyrojo bado šmėkla, visada buvo noriai ieškoma ir atsivežama naujų veislių augalų. 1551 m. ispanai aukštai Anduose pamatė pirmąją bulvę – ir vos po 16 metų, 1567 m., jie jau augino bulves Kanarų salose.
Ir nuo to laiko tai beveik tapo taisykle: jei maistas gerai užpildo pilvą, jis pradeda keliauti. Dabar augalai iš bet kurios pasaulio šalies auginami ir vartojami beveik visur – galima teigti, kad maistas yra labiausiai globalizuota prekė planetoje. Ir šis procesas tebevyksta: 1961 m. maistiniai augalai, kilę ne iš to bioregiono, kuriame jie buvo vartojami, sudarė 63 proc. pasaulio maisto raciono, o po penkiasdešimties metų ši dalis išaugo iki 69 proc.
„Mes vis labiau priklausome nuo svetimų augalų“, – sako tyrimo autoriai, paskelbę mokslinį straipsnį apie maisto kilmę, kurį iliustruoja žemėlapis. Taigi, iš kur kilęs mūsų mėgstamas maistas?
Prieš pažvelgdami žemėlapį, atkreipiame dėmesį į vieną svarbią pastabą: kai kurie augalai yra kilę iš kelių regionų, nes buvo sukultūrinti skirtingu laiku, skirtingose vietose ir skirtingų tautų. Pavyzdžiui, kviečiai buvo auginami ir Centrinėje, ir Vakarų Azijoje, ir pietinėje bei rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje – todėl žemėlapyje kai kas dubliuojasi.
Visą Tarptautinio tropinių agrikultūrų centro sudarytą žemėlapį galima rasti čia, bet atkreipsime dėmesį į keletą svarbiausių dalykų.
Amerika
Nors šios uogos natūraliai auga ir kitur (be visa ko ir Lietuvoje), būtent iš Šiaurės Amerikos po pasaulį ir jo prekyvietes ir komercinius uogynus išplito mėlynės ir spanguolės, o ekonominiu požiūriu bene svarbiausiu augalu tapo saulėgrąžos. Taip pat – moliūgai.
Tropinė Pietų Amerika pasauliui davė ananasus, papajas, palmių aliejų ir šokolado žaliavą – kakavos pupeles. O be Andų neturėtume nei pomidorų, nei bulvių.
Afrika
Tarp Rytų ir Vakarų Afrikoje kadaise sukultūrintų augalų bene svarbiausiais yra yra kava, soros ir melionai. Iš Vakarų ir Centrinės Afrikos kilo ryžiai ir palmės, skirtos palmių aliejaus gamybai. Arbūzai ir pipirmėtės kilo iš Pietų Afrikos.
Europa
Obuoliai, šparagai, lazdyno riešutai? Salotos, apyniai ir cukriniai runkeliai? Už juos pasaulis turi būti dėkingas Šiaurės Rytų ir Šiaurės Vakarų Europai. Tuo tarpu anyžius ir figos atkeliavo iš Pietvakarių Europos, o graikiniai riešutai ir vyšnios – iš Pietryčių Europos.
Azija ir Ramiojo vandenyno regionas
Špinatai, kanapės ir pistacijos kilo iš Vidurinės Azijos, o Rytų Azijoje atsirado persikai ir nektarinai, mandarinai, agurkai ir kiviai. Baklažanai, greipfrutai, mangai ir melionai yra kilę iš Pietryčių Azijos. Iš Ramiojo vandenyno regiono kilo kokosai.
Tuo tarpu vienintelis Australijos indėlis į pasaulinį maistą – makadamijos riešutai.
Keletas kitų svarbių tyrimo momentų:
Nuo XX a. vidurio mityba visame pasaulyje tapo įvairesne ir vienodesne, o prekybos centrai ir kitos mažmeninės prekybos vietos visame pasaulyje vis dažniau siūlo panašų maisto produktų asortimentą.
Regionai, esantys toli nuo augalų kilmės centrų, yra labiausiai priklausomi nuo užsienietiškų kultūrų – kaip kad Europa, Šiaurės Amerika ir Australija. Pavyzdžiui, apie 92,5 proc. Kanadoje suvartojamų kalorijų gaunama iš kultūrų, kurių kilmės šalis yra ne Šiaurės Amerika.
Regionai, kuriuose yra didelė pasėlių įvairovė, yra mažiausiai priklausomi nuo užsienietiškų pasėlių. Taip yra, pavyzdžiui, Pietų Azijoje ir Vakarų Afrikoje. Tarp šalių, kuriose „svetimų“ kultūrų naudojimas yra mažiausias, yra Kambodža (19 proc.), Bangladešas ir Nigerija (abiejose šalyse – po 20 proc.).
Nuo 1961 iki 2011 m. sparčiausiai augo užsienio kultūrų, iš kurių gaunami riebalai, kiekis. Didžiausias augimas įvyko Indonezijoje ir Malaizijoje, kur sparčiai augo aliejinių palmių (kilusių iš Vakarų ir Centrinės Afrikos) produkcija – ir Brazilijoje, kur buvo pradėtos plačiai auginti sojos pupelės (kilusios iš Rytų Azijos).
JAV ūkiuose daugiausia auginama Rytų Azijos (sojos pupelės) ir Centrinės Amerikos (kukurūzai) kultūrų, o JAV dažniausiai vartojami Viduržemio jūros regiono ir Vakarų Azijos augalai (kviečiai, miežiai, avinžirniai, migdolai ir kt.).
Tyrime buvo remtasi XX a. trečiojo dešimtmečio Rusijos augalų genetiko Nikolajaus Vavilovo sukurtais pagrindais. Jaunystėje N.Vavilovas pats tiesiogiai patyrė, kaip derliaus sumažėjimas gali sukelti pražūtingą badą.
Tragiška lemtis
Būdamas mokslininku, N.Vavilovas planavo patobulinti pasėlius taip, kad šie būtų kuo vaisingesni ir galėtų duoti didesnį derlių. Norėdamas tai padaryti, jis ieškojo augalų kilmės regionų – nes manė, kad didžiausia rūšių įvairovė yra ten, kur pirmiausia augalai ir buvo sukultūrinti.
N.Vavilovas keliavo po pasaulį ir galiausiai sukaupė 250 000 sėklų, šaknų ir vaisių pavyzdžių – tuo metu tai buvo didžiausias sėklų bankas pasaulyje. Iš pradžių mokslininkas nustatė tris, o galiausiai septynis maistinių augalų kilmės centrus. Nors kilmės paieška šiais laikais jau tapo gerokai detalesne, šie „Vavilovo centrai“ vis dar laikomi maisto kilmės tyrimų pagrindu.
Deja, patį N.Vavilovą ištiko tragiškas likimas. Karjeros pradžioje jis buvo Trofimo Lysenkos mokiniu, bet vėliau tapo aršiu pastarojo pseudomokslinių teorijų kritiku. Deja, Stalinas mėgo T.Lysenką ir 1940 m. N.Vavilovas buvo suimtas bei nuteistas mirties bausme. Tiesa, bausmė buvo pakeista į 20 metų laisvės atėmimą, bet 1943 m. Vavilovas kalėjime mirė.
Išgelbėjo badaujantys mokslininkai
Tuo tarpu N.Vavilovo įkurtam sėklų bankui Leningrade grėsmę sukėlė 28 mėnesius trukusi nacių miesto apgultis, dėl kurios kilo visuotinis badas. Tačiau užuot valgę sėklas, mokslininkai pakaitomis saugojo kolekciją. Ir kolekcija išliko – tačiau devyni mokslininkai mirė iš bado.
Šeštajame dešimtmetyje N.Vavilovas po mirties buvo reabilituotas ir vėl įgijo „sovietų mokslo didvyrio“ statusą. Mokslininko įkurtas sėklų bankas dabar yra jo vardu pavadinto instituto dalimi. Mokslininko vardu taip pat pavadinta planeta ir mėnulio krateris. O istorija apie badaujančius mokslininkus, saugojusius sėklų banką, buvo aprašyta romane „Hunger“ (autorė Elise Blackwell).
Maistinių augalų kilmės tyrimai išlieka aktualiais ne tik dėl istorinių priežasčių. Laukiniai giminaičiai ir giminingos sukultūrintos pasaulio augalų rūšims suteikia galimybę atrasti naujų genų, dėl kurių šie augalai galėtų tapti atsparesniais ligoms ir klimato kaitai.
Tyrimas paskelbtas „Proceedings of the Royal Society“.
Parengta pagal Bigthink.com
