Ekspertai teigia, kad nenustebtų, jei šiais metais atsirastų naujas varginantis koronaviruso variantas – tačiau sunku prognozuoti, kaip greitai šis variantas išplistų, kaip gerai išvengtų žmogaus imuninės sistemos ir ar sukeltų sunkesnes ligos formas nei ankstesnės viruso versijos.
Omikron variantas įgijo pranašumą prieš delta variantą, nes yra labai užkrečiamas ir gali išvengti skiepytų ir anksčiau persirgusių žmonių imuninės apsaugos. Tai leido šiam variantui užkrėsti dalį populiacijos, kurios užkrėsti nepavyko delta variantui, sako virusologas ir Alberto Einsteino medicinos koledžo (JAV) mikrobiologijos ir imunologijos profesorius Kartikas Chandranas. Kad galėtų konkuruoti su omikron, būsimiems susirūpinimą keliantiems variantams reikėtų panašiai pagerinti ir užkrečiamumą, ir imuninį išvengiamumą, sako mokslininkas.
„Nėra pagrindo manyti, kad virusas genetiškai išseko, – teigia mikrobiologas. – Visai tikėčiausi, kad sulauksime daugiau variantų ir panašių bangų“.
Tačiau nors kitas probleminis variantas galėtų lengvai plisti ir išvengti imuninės sistemos, kitos jo savybės – pavyzdžiui, virulentiškumas, t.y. viruso sukeliamos ligos sunkumas – lieka neaiškiomis.
Koks galėtų būti kitas susirūpinimą keliantis variantas?
Atsižvelgiant į dabartinį koronavirusinės infekcijos paplitimą pasaulyje ir SARS-CoV-2 mutacijų dažnį, „galima nuspėti, kad atsiras naujų variantų“, – sako McMasterio universiteto (Kanada) patologijos bei molekulinės medicinos profesorė Karen Mossman. Tačiau, kaip sužinojome per pastaruosius dvejus pandemijos metus, ne kiekvienas naujas variantas būna pakankamai konkurencingas, kad „perimtų valdžią“, pastebi ji.
Būsimi variantai konkurencinį pranašumą galėtų įgyti keliais būdais. Teoriškai vienas iš šių galimų variantų gali lemti, kad virusas bus labiau užkrečiamas nei omikron ir tuo pat metu sukels ne tokias sunkias ligas, teigia K.Mossman.
„Virusams reikia daugintis ir plisti į naujus nešiotojus. Sėkmingiausi virusai tai daro greitai plisdami ir nesukeldami simptomų – nes užsikrėtęs nešiotojas gali lengvai judėti ir perduoti užkratą kitiems nešiotojams, – sako mokslininkė. – Virusui išplintant nenaudinga nužudyti nešiotoją“.
Omikron gali būti mažiau linkęs sukelti sunkią ligą nei ankstesni variantai. Iš dalies taip gali būti todėl, kad jis lengviau dauginasi viršutiniuose kvėpavimo takuose ir prasčiau plaučiuose – kas šiam variantui taip pat gali padėti lengviau plisti. Šiuo atveju atrodo, kad virusas galėjo evoliucionuoti taip, kad būtų mažiau pavojingas ir kad galėtų geriau šokinėti tarp nešiotojų.
„Tačiau nėra jokios garantijos, kad kitas susirūpinimą keliantis variantas padarys tokį patį kompromisą, pažymi K.Mossman. – Mutacijų, suteikiančių atrankinį pranašumą, rinkinys taip pat gali sukelti sunkesnę ligą“.
Pavyzdžiui, dėl mutacijų, kurios suteikia virusui gebėjimą neįtikėtinai greitai daugintis arba išvengti antikūnų, neleidžiančių virusui patekti į ląsteles, jis taip pat gali būti labiau linkęs sukelti sunkią infekciją.
Delta virusas pasižymėjo tokiu savybių deriniu: jis plito lengviau nei visi ankstesni koronaviruso variantai, tačiau kartu dvigubai padidino hospitalizacijos riziką neskiepytiems žmonėms, palyginus su alfa variantu. ŽIV ir Ebola yra virusinių ligų pavyzdžiai, kurios, nepaisant to, kad egzistuoja jau dešimtmečius, neišsivystė taip, kad taptų mažiau pavojingomis. Dar vienas pavyzdys – raupai, prieš juos išnaikinant.
K.Chendranas teigia, kad mintis, jog virusas laikui bėgant gali tapti mažiau pavojingu, „tikrai nėra nepagrįsta hipotezė“ – tačiau jis sutinka su K.Mossman, kad toks rezultatas nėra užtikrintas. Jis pažymi, kad dažnai virusams dauginantis ir kaupiant mutacijas, atskiros genomo mutacijos sąveikauja tarpusavyje ir gali sukelti netikėtų savybių. Dėl šio reiškinio, vadinamo epistaze, labai sunku numatyti būsimų variantų evoliuciją ir elgseną.
Dideli nežinomieji
Apibendrinant, yra fizinių ir genetinių limitų, kurie riboja SARS-CoV-2 evoliucijos mastą, sako K.Chandranas. Kai kurie iš šių apribojimų neleidžia virusui tapti itin užkrečiamu, todėl mokslininkai tikisi, kad viruso užkrečiamumas galiausiai susilygins ir nustos didėti, rašo „Nature“.
Fizikiniu lygmeniu „virusai turi žengti per ploną ribą tarp stabilumo ir nestabilumo“ – ir šis balansavimas riboja jų užkrečiamumą, sako imunologas. Virusas iš esmės yra mikroskopinė dėžutė, pilna genetinės medžiagos – ir ši dėžutė turi būti pakankamai tvirta, kad apsaugotų genetinę medžiagą organizme bei išoriniame pasaulyje. Tačiau norint užkrėsti ląsteles, dėžutė turi atsidaryti, kad viruso genetinė medžiaga išeitų lauk. Per daug stabilus virusas negali atsidaryti ir užkrėsti ląstelių taip efektyviai. Per daug nestabilus virusas ilgai neišgyvens – kai bus išmestas lauk kam nors čiaudint.
Pasak jo, genetiniu lygmeniu virusas gali sukaupti ir tik tiek mutacijų, kad galiausiai nustotų veikti.
Pavyzdžiui, virusui reikia, kad jo smaigalio baltymas gerai priglustų prie žmogaus ląstelių receptoriaus, kad galėtų sukelti infekciją. Mutacijos smaigalyje gali padėti patogenui pasislėpti nuo ankstesnių variantų antikūnų. Omikron smaigalyje yra apie 30 mutacijų, iš kurių kai kurios padeda išvengti imuninės sistemos – tačiau greičiausiai yra riba, kiek mutacijų gali sutalpinti smaigalys, kol jo gebėjimas prisijungti prie žmogaus ląstelių pradės silpnėti, mano K.Chandranas.
Šiuo požiūriu virusas greičiausiai vis dar turi šiek tiek genetinės laisvės. Remiantis naujausiu tyrimu, gruodžio 2 d. paskelbtu žurnale „Science“, SARS-CoV-2 greičiausiai gali sukurti daugybę „pabėgimo“ mutacijų – t.y. tokių, kurios padeda virusui išvengti antikūnų, ir kartu išlaikyti gebėjimą prisijungti prie žmogaus ląstelių.
„Didelis struktūrinis lankstumas, kurį pastebėjome SARS-CoV-2 smaigalio baltyme, rodo, kad omikron greičiausiai nebus šio viruso istorijos pabaiga“, – „The Harvard Gazette“ sako vyresnysis tyrimo autorius, Harvardo medicinos mokyklos mikrobiologijos docentas ir Brighamo bei Moterų ligoninės infekcinių ligų specialistas daktaras Jonathanas Abrahamas.
Dėl kitų nežinomųjų sunku prognozuoti, kaip SARS-CoV-2 vystysis toliau. Vienas iš svarbiausių klausimų – iš kur atsiras kitas susirūpinimą keliantis variantas, nes jis gali būti kilęs ne iš omikron linijos, teigia K.Chandranas. Omikron kilo iš kitos koronavirusų šeimos medžio šakos nei delta – nors tuo metu delta buvo dominuojanti. Kito varianto kilmė gali būti panaši.
Tuo tarpu gyvūnai koronaviruso nešiotojai gali būti dar vienu netikėtu faktoriumi.
SARS-CoV-2 gali užkrėsti įvairius gyvūnus – įskaitant audines, šeškus, kates, baltauodegius elnius ir įvairius primatus, rašo „Nature“. Tai kelia susirūpinimą – kad virusas, cirkuliuodamas tarp gyvūnų, gali įgyti mutacijų, dėl kurių jis taptų labiau užkrečiamu ar mirtinu žmonėms – arba gali pakenkti vakcinų veiksmingumui. Kad toks scenarijus išsipildytų, koronavirusas, užkrėtęs gyvūną, turėtų grįžti atgal į žmones – bet kai kuriais atvejais jis gali taip mutuoti, kad nebegalės grįžti atgal į žmones, pažymi mikrobiologas. „Genetinė viruso trajektorija šiuose kituose nešiotojuose gali būti visai kitokia“, – sako jis.
Vis dėlto pandemijos pradžioje buvo užfiksuoti atvejai, kai virusas buvo perduodamas iš gyvūnų žmonėms, todėl gali būti, kad virusą žmonėms galės perduoti ir kitų rūšių gyvūnai. Dėl šios priežasties mokslininkai turėtų ir toliau stebėti SARS-CoV-2 plitimą tiek tarp žmonių, tiek tarp gyvūnų – nes viruso rezervuarai gyvūnai tikrai gali tapti ateities problema, mano imunologas.
Probleminių variantų rizikos mažinimas
Ar galime kaip nors sumažinti naujų probleminių variantų atsiradimo riziką?
„Turime sumažinti erdvę, kurioje virusas gali replikuotis. Ir tai padaroma skiepijant žmones“, – įsitikinęs K Chandranas. Sausio 10 d. duomenimis, pasaulyje apie 4,67 mlrd. žmonių yra gavę bent vieną COVID-19 vakcinos dozę – taigi, beveik 40 proc. pasaulio gyventojų dar yra visiškai nepasiskiepiję, rašo „The New York Times“.
Net jei vakcinos tik iš dalies apsaugotų nuo būsimo viruso varianto – kaip yra omikron atveju – jos vis tiek sumažintų tikimybę užsikrėsti ir perduoti virusą. Tačiau vakcinacija geriausiai veiktų kartu su kitomis priemonėmis – tokiomis kaip kaukės, fizinio atstumo laikymasis ir dažnas testavimas, sako A.Einsteino koledžo profesorius. Tačiau svarbu ir tai, kad, padidinus paskiepytų žmonių skaičių, sumažėtų krūvis sveikatos priežiūros sistemai – nes būtų išvengta sunkių ligos formų, pažymi jis.
Pirmieji įrodymai, sausio 3 d. paskelbti išankstinių publikacijų duomenų bazėje „medRxiv“ rodo, kad nors omikron variantas gali išvengti kai kurių vakcinos sukeltų antikūnų, kitos imuninės apsaugos priemonės, kurias sukelia vakcina, vis tiek blokuoja sunkias infekcijas.
Tyrime, kuris kol kas dar nebuvo recenzuotas, nurodoma, kad vakcinos sukuria „patvarius atsakus“ iš pagalbinių T ląstelių, kurios pajutusios SARS-CoV-2, suaktyvina organizmo imuninį atsaką – ir T ląstelių žudikių, kurios gali sunaikinti infekuotas ląsteles.
Tyrime nustatyta, kad šios T ląstelės pasižymi kryžminiu reaktyvumu ir delta, ir omikron variantų atžvilgiu, t.y. jos gali atpažinti ir sunaikinti abi viruso versijas. Taip pat šios T ląstelės galėtų apsaugoti nuo galimų būsimų susirūpinimą keliančių variantų.
„Kai vis daugiau žmonių užsikrečia ir (arba) skiepijasi – ypač kelis kartus – jie įgyja didesnį imunitetą, kuris gali būti nukreiptas prieš skirtingus variantus, – apibendrina K.Mossman. – Kai šis bendras imuniteto lygis populiacijose ir visame pasaulyje padidės, bendra SARS-CoV-2 evoliucija greičiausiai sumažės ir pandemija taps endemine“.
Taip pandemija gali ir baigtis – tačiau iki tol greičiausiai turėsime susidurti ir su naujais susirūpinimą keliančiais variantais.
Parengta pagal „Live Science“.
