– Kas gi yra tos sąmokslo teorijos?
– Tai įsitikinimai, kuriuose atsispindi sąmokslas. Didesnė bėda yra tuomet, kai bandome atsakyti į klausimą, kas yra tie įsitikinimai ir ką tiksliai turime omenyje, vartodami žodį „sąmokslas“.
Viena vertus, netgi tikėjimas, jog tavo draugai tau slapta rengia gimtadienio vakarėlį, galėtų būti laikomas sąmokslo teorija, nes tai įsitikinimas, kuriame egzistuoja slaptas susitarimas kažką daryti. Visgi aš pats laikausi požiūrio, kad tai – per platus apibrėžimas ir sąmokslas visuomet turi būti piktavališkas ar neigiamas.
Taigi, sąmokslo teorijos tokiu atveju būtų įsitikinimai, teigiantys, kad slapta asmenų grupė siekia kažko, kas paties sąmokslo teoretikų ir sąmokslo teorijos platintojų suvokiama kaip neigiama ar netinkama.
– Ar sąvokos „sąmokslas“ bei „sąmokslo teorija“ kažkuo skiriasi?
– Tyrinėjant sąmokslus susiduriama su viena labai rimta bėda (su ja susiduria ir kriminologai) – tobulo nusikaltimo atskleisti niekada nepavyks, nes, jei nusikaltimas buvo atskleistas, tai reiškia, kad jis nebuvo tobulas. Taip pat ir tobulo sąmokslo niekas niekada neatras, nes vienas svarbiausių sąmokslo bruožų yra jo slaptumas ir tai, kad niekas apie jį nežino.
Visi atskleisti sąmokslai, apie kuriuos mes žinome, ar tai būtų Watergate‘o skandalas, ar Guy‘aus Fawkes‘o siekis susprogdinti Anglijos parlamentą vienaip ar kitaip nepasisekė. Tą patį galime pasakyti apie Ribbentropo-Molotovo paktą: jis pats pavyko, tačiau informaciją apie jį buvo siekta nuslėpti ir galiausiai viskas iškilo į viešumą.
Sąmokslo teorijos pozicionuoja, kad sąmokslas vis dar yra slaptas, bet yra kažkokie ženklai, nuorodos, pėdsakai ar simboliai, nurodantys jo egzistavimą. Todėl sąmokslo teorijų sąmokslai visuomet egzistuoja labai įdomioje įtampoje tarp akivaizdumo ir slaptumo. Tai reiškia, kad jie nepaprastai slapti, tačiau bet kas norintis gali viską apie juos išsiaiškinti. Tuo tarpu tikri sąmokslai visuomet stengiasi išlikti kaip įmanoma mažiau žinomi.
– Ar galima moksliškai paaiškinti, kodėl žmonės tiki sąmokslo teorijomis?
– Paaiškinimų yra gana daug. Viena pirmųjų problemų yra ta, kad sąmokslo teorijos kartais būna teisingos. Watergate‘o skandalas, Ribbentropo-Molotovo paktas – puikūs to pavyzdžiai. Abiem atvejais buvo slapta susitarta, įvykdyta ir tik tada išsiaiškinta, kad vienu ar kitu atveju buvo padaryti netinkami ir nusikalstami dalykai.
Taip pat žmonės, kaip rūšis, yra linkę matyti įvairius ryšius, o tai reiškia, kad ryšius mes galime matyti ir ten, kur jų nėra. Tai viena iš priežasčių, kodėl numerologija, astrologija, ateities pranašavimas ar netgi biržos spėjimai, kaip judės viena ar kita akcija, yra tokie populiarūs. Dar pridėjus ir tą faktą, kad žmonės labiau linkę pastebėti ryšius, jei jie susiję su kažkuo bloga, gauname pačių žmonių sąmonėje slypintį nuostabų užtaisą sąmokslo teorijoms plisti ir populiarėti.
Yra ir trečioji priežastis. Buvo pastebėta, kad streso ir socialinio pavojaus laikotarpiai yra linkę žmonėse iššaukti didesnį polinkį tikėti sąmokslo teorijomis. Yra įvairių mokslinių tyrimų, kurių metu pastebėta, kad paranojiškumas ir narsicizmas tiesiogiai koreliuoja su tikėjimu sąmokslo teorijomis. Tai reiškia, kad žmonės, kurie yra labiau narsicistiški ir paranojiškesni, tiki sąmokslo teorijomis. Visgi tai susiję ir su kitu elementu – narsicizmas ir paranojiškumas atsiranda kaip reakcijos į traumą arba stresą. Situacijos, kuriose žmogus buvo, lemia atsiradusį pojūtį, kad sąmokslas egzistuoja. Būdo bruožai, kuriuos išprovokavo anksčiau buvęs pavojus, labiau lemia ir norą tikėti sąmokslo teorijomis.
Sąmokslo teorijos labai patogios naratyvine, mąstymo prasme. Jų pozicionuojamas pasaulis yra kur kas aiškesnis ir logiškesnis už tikrąjį, kuriame labai dažnai dalykai įvyksta, švelniai tariant, atsitiktinai arba dėl tam tikro bukumo, neapmąstymo ir klaidų.
– Kada istoriškai terminas „sąmokslo teorijos“ pradėtas vartoti ir kada žmonės jas pradėjo atpažinti?
– Oficialiai terminas „sąmokslo teorija“ pradėtas vartoti pačioje XIX a. pradžioje, praėjus kiek daugiau nei dešimčiai metų po Prancūzijos revoliucijos. Viena priežasčių – Prancūzijos revoliucija išpopuliarino daugybę sąmokslo teorijų Europoje. Pavyzdžiui, apie tai, kad esą už karaliaus Liudviko XVI ir karalienės Marie Antoinette mirtį buvo atsakingi masonai, iliuminatai, Jeanas-Jacquesas Rousseau, Volteras, prancūzų enciklopedistai ir Prūsijos karalius Frydrichas.
Tais laikais atsirado ir sąmokslo teorijos apie Bavarijos iliuminatorių draugiją – jie susiję su akies trikampiais ir kitais simboliais. Bavarijos iliuminatorių isterija įvyko anapus vandenyno, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios ką tik buvo paskelbusios nepriklausomybę. Todėl tuometinis JAV prezidentas Thomas Jeffersonas turėjo aiškintis, kad nėra joks iliuminatų agentas ir išvis nėra su jais susijęs.
Sąmokslo teorijų tyrimai prasidėjo kur kas vėliau. Vienas pirmųjų svarbių tekstų yra Richardo J.Hofstadterio 1964 m. išleistas „The Paranoid Style In American Politics“ – tai buvo vienas pirmųjų tekstų, kuriame bandyta suprasti, kodėl žmonės tiki politinėmis sąmokslo teorijomis, kodėl JAV taip sėkmingai vyko raudonoji panika, komunistų medžioklė.
Vėliau sąmokslo teorijos tyrinėtos vis labiau. Profesionaliausi šiame reikale yra amerikiečiai, nes jie su sąmokslo teorijomis savo kultūroje turi didžiausią santykį.
– Kodėl Amerikoje sąmokslo teorijos tokios populiarios?
– Tiksliai neaišku, gali būti keletas priežasčių. Pirmoji – kultūrinis klodas. Amerika buvo sukurta religinių pabėgėlių – puritonų – ir kitų grupių, kurios pasižymėjo tuo, kad velnią ir blogio jėgas matė beveik visur.
Netgi ta pati Amerikos revoliucija buvo smarkiai sustiprinta įsitikinimų, esą Didžiosios Britanijos karalius ruošiasi visiškai pavergti Amerikos kolonistus, atimti jų turimas teises, juos paversti vergais ir panašiai.
Amerika – šalis, kurioje labai gerbiama laisvė sakyti ką nori ir nebūti už tai nubaustam valstybės. Taip pat tai šalis, kurioje galima visai neblogai uždirbti. Taigi, susiduriame su tam tikra terpe, kurioje įvairūs keisti įsitikinimai tiesiog plinta, nes žmonėms tai atrodo svarbu ir prasminga.
Jei prie to pridedame ir sveikatos apsaugą, pavojus, kad žmogaus būklė gali labai staigiai pasikeisti, bei labai išplėtotą žiniasklaidos sistemą, kuri siekia išgąsdinti ir pritraukti žmonių dėmesį, priežastys, kodėl sąmokslo teorijos ten gali išpopuliarėti, tik dar sustiprėja.
– Įsivaizduokime tokią situaciją – norime sukurti įtaigią sąmokslo teoriją, kuri išplistų. Ko mums reikia, kad žmonės ja įtikėtų?
– Pats sąmokslo teorijos veikimo principas gana paprastas – yra blogas dalykas ir už jį kažkas yra atsakingas. Tai gali būti dabar egzistuojanti, kažkada egzistavusi arba visiškai išgalvota ir niekad neegzistavusi grupė.
Siekiant, kad žmonės sąmokslo teorija įtikėtų, mano manymu, svarbus yra pačios sąmokslo teorijos aptakumas ir plastiškumas. Joje turi būti pakankamai faktų, kad ji atrodytų rimta ir paremta tikru pasauliu, tačiau ji taip pat turi būti pakankamai plastiška ir laki, kad į ją būtų galima įterpti bet kokius elementus ir ji toliau funkcionuotų.
Juokaujant galima sakyti, kad būtinai reikia ir antisemitizmo. Esu pastebėjęs, kad visos sąmokslo teorijos, jei joms leidžiama pakankamai ilgą laiką gyvuoti, vienaip ar kitaip galiausiai duoda pradžią ir savo antisemitinėms atšakoms. Pavyzdžiui, netgi NSO (neatpažintų skraidančių objektų) sąmokslo teorijos taip pat davė tam pradžią.
– Kokius garsiausius ir didžiausią poveikį pasaulyje padariusius sąmokslo teorijų pavyzdžius galėtumėte įvardinti?
– Visų pirma – Rusijoje 1905 m. išspausdinta Siono išminčių protokolų klastotė, kaltinusi žydus dėl visuotinio sąmokslo siekiant pavergti žmoniją ir žmonijos valdovu padaryti iš Dovydo namų kilusį pasaulio karalių. Ši klastotė bent jau pačioje pradžioje buvo itin dažnai naudojama nacių tam, kad pateisintų jų žiaurų antisemitinį elgesį.
Dabartinė palestiniečių de facto vyriausybė „Hamas“ savo įstatuose netgi yra nurodžiusi, kad jie laiko tai tikru tekstu, kuris aprašo Izraelį ir žydų siekius.
Taip pat svarbios ir pseudomokslinės sąmokslo teorijos apie AIDS kilmę, esą AIDS sukelia ne virusas, o prasta mityba ir silpnas imunitetas, tačiau Vakarų farmaceutinės bendruomenės tą slepia. Dėl šios priežasties žmonių, mirštančių dėl AIDS komplikacijų, kiekis Afrikoje yra žymiai didesnis nei galėtų būti.
Johno F. Kennedy žmogžudystės sąmokslo teorija irgi pakankamai įdomi bei populiari, nes žmonės atsisako pripažinti, kad kažkaip buvo nužudytas JAV prezidentas – galingiausias žmogus pasaulyje.
Dar galima paminėti ir Rosewello bei NSO sąmokslo teorijas, kurios teigė, kad prie Rosewello miesto nukrito skraidanti lėkštė ir buvo paimta JAV vyriausybės atstovų. Vėliau viskas išsirutuliojo į tai, esą JAV turi požemines bazes, pilnas sudužusių ateivių lėkščių, ir net yra sudarę sutartis su kitų planetų gyventojų atstovais.
– Kodėl, jūsų manymu, šios sąmokslo teorijos susilaukė tokio didžiulio susidomėjimo?
– Tiesą sakant, sunku atsakyti. Manau svarbu prisiminti, kad populiarios jos buvo skirtingais laikotarpiais.
Antisemitinės sąmokslo teorijos vis dar išlaiko savo validumą, tačiau NSO sąmokslo teorijos populiarios buvo kaip tik 1990-aisiais – pasaulinio ekonominio augimo laikotarpiu. Galbūt visa tai susiję ir su tuo, kad žmonės žvelgė toliau į ateitį, į dangų, todėl jiems buvo įdomesni tokie keisti ir nežemiški dalykai.
Kalbant apie antisemitines sąmokslo teorijas, svarbu paminėti, kad dažnai pamirštama, koks siaubingas antisemitizmo lygis pasaulyje buvo tuo metu. Puikus pavyzdys yra tai, kad vienas iš žmonių, atsakingų už Siono išminčių protokolų išpopuliarinimą, buvo būtent Henry Fordas, kuris sukūrė „Ford“ automobilius. Jis milžiniškais kiekiais tiražavo ir platino šitą tekstą.
Tuo metu iškilę nacių ir kiti judėjimai naudojosi tuo, kaip būdu legitimizuoti save ir apkaltinti įvairius priešus.
– O kokios sąmokslo teorijos populiariausios būtent Lietuvoje?
– Apie pedofilus, žydus ir Vytautą Landsbergį. Jei tiksliau – piktavalis pedofilų klanas; žydai, nes tai susiję su jau anksčiau Lietuvoje buvusiu kultūriniu skirtumu, o V.Landsbergis tiesiog yra labai stipri ir svarbi politinė figūra, kuri iššaukia žmonėms įvarius jausmus.
Beje, viena priežasčių, kodėl pedofilija yra tokia dažna sąmokslo teorijų tema, yra ta, kad labai nedaug dalykų priverčia žmones taip susimąstyti, supykti ir pasibaisėti, kaip seksualinis smurtas prieš vaikus. Norint ką nors įsiutinti, vienas geriausių būdų yra įtikinti žmones, kad vienas ar kitas asmuo yra slaptas vaikų tvirkintojas.
– Ar užsienietiškos sąmokslo teorijos Lietuvoje susilaukia panašaus dėmesio?
– Susilaukia, tačiau sunku pasakyti, kurios sąmokslo teorijos yra užsienietiškos. Pavyzdžiui, antisemitinės sąmokslo teorijos pasiekė Lietuvą iš užsienio, tačiau jos turi ir tam tikrą stiprų užtaisą čia, viduje.
Tą patį galima pasakyti ir apie homofobines sąmokslo teorijas. Lietuvoje homofobijos yra daug, bet didelė dalis jos čia atkeliauja ir iš užsienio. Tuomet sunku pasakyti, ar žmonės patys jas sugalvoja, ar idėjas perima iš rusiškų portalų.
Internetas labai pagreitino sąmokslo teorijų plitimą. Tačiau vietoje to, kad išplistų vienas sąmokslo teorijos naratyvas ir taptų dominuojantis, sąmokslo teorijos labai greit mutuoja ir kiekvienoje šalyje gali išplisti vis kitokios tos pačios sąmokslo teorijos atšakos.
– Ko apskritai iš sąmokslo teorijų galime tikėtis – daugiau žalos ar naudos?
– Mano nuomone, sąmokslo teorijos dažnai yra suvokiamos kaip problema, nors iš tiesų jos yra gilesnės problemos simptomas.
Jei žmonės jaučiasi taip prastai, jog siekdami paaiškinti savo dabartinę būklę renkasi įtikėti pasaulį valdančiais ateiviais, greičiausiai šį dalyką galima kažkiek sumažinti paprasčiausiai užtikrinus jiems bazinį saugumą.
Pačios sąmokslo teorijos yra tiek pat natūralus reiškinys, kiek ir gebėjimas matyti gyvūnus ar žmones debesyse – netikiu, kad jos kada ims ir išnyks. Todėl geriau yra gydyti tam tikrą giluminę šaknį, dėl kurios sąmokslo teorijos taip išveši ir tampa tokios pavojingos.
