Taline vengiama trinkelių
„Liūtinių kritulių valdymui Taline estų mokslininkai detaliai ištyrė miesto reljefą ir hidrogeologines sąlygas ir nustatė kelias vietas, į kurias liūčių vanduo gali būti nukreipiamas kad ir kanalu, – kolegų patirtimi dalinosi Gamtos tyrimų centro (GTC) Klimato ir vandens tyrimų laboratorijos mokslininkas dr. Jonas Satkūnas. – Tam pasitarnavo drenažo kanalas Kadriorgo parke bei mažaaukštės statybos netankiai apgyvendinti rajonai Nomme ir Marialja. Būtent šiuose rajonuose yra kur kas mažiau vandeniui nepralaidžių žemės dangų. Be to, estai atrado, kad infiltracijai gali būti įrengiamos dirbtinės šlapynės“.
Įdomu ir tai, kad, pasak J. Satkūno, estai gana kategoriškai nusistatę prieš dirbtinių dangų plotus – nes tokios dangos gerokai sumažina į gruntą sugeriamo lietaus vandens kiekį. Tačiau Estijoje itin kruopščiai tiriama, kad požeminės vandens infitracijos vietos nebūtų jautrios taršai.
„Dar įspūdingesnė Švedijos miesto Upsalos patirtis, – pasakoja J. Satkūnas. – Upsala įsikūrusi ant ozo – ilgos smėlio ir žvyro kalvos. Giliau po žemės paviršiumi glūdi kristalinės prekambro uolienos, kuriose nustatyti padidinti arseno kiekiai, tad vandens tiekėjams iškilo rimtų iššūkių“.
Pasak GTC mokslininko, švedai apsisprendė tinkamą gerti vandenį siurbti iš ozo, tačiau paaiškėjo, kad vandens kiekiai per maži ir jų neužtenka patenkinti vandens poreikius Upsaloje. Tuomet buvo sugalvota įrengti požeminio vandens „pamaitinimo“ sistemą, įrengtą keliolika kilometrų aukščiau besidriekiančioje šiaurinėje ozo keteroje.
„Neurbanizuotoje vietoje vanduo siurbiamas iš Fyrio upės ir pumpuojamas į aikštelę ant ozo. Taip paviršinis vanduo, susidaręs iš kritulių, tekėdamas per ozo uolienas, natūraliai apsivalo, požemine ozo „arterija“ atiteka iki Upsalos ir tampa tinkamu gerti požeminiu vandeniu“, – pasakoja J. Satkūnas. Tokiu būdu vandens tiekimas Upsalai tapo puikiu darnios sistemos pavyzdžiu, kai vandens tiekimo problema išspręsta apjungus paviršinę ir požeminę hidrosferas.
Domeikavą gelbėjo olandai
Kauno rajono miestelius vandeniu aprūpinantys „Giraitės vandenys“ naudoja patentuotą olandišką sistemą – greitą didelės apimties lietaus vandens infiltraciją.
Pasak bendrovės „Hidrogeolologija“ gamybos vadovo Evaldo Petraičio, pirmiausia analizuojamos vandens infiltravimo galimybes, vėliau tiriama vietovės geologinė sandara, siekiant įvertinti galimybes įrengti didelės apimties lietaus vandens infiltravimo sistemą.
„Tikrai ne visur Lietuvoje galima pritaikyti mūsų pasirinktą olandišką sistemą. Kai kuriose vietovėse tiesiog stinga fizinės vietos sumontuoti įrenginius, kitur aptinkama problematiška geologinė gruntų sandara, – sako E. Petraitis, kurio teigimu, statybas kartais riboja ir sąlyginai aukštai esantys vandeningi horizontai. – Jautriose teritorijose, pavyzdžiui, draustiniuose negali būti jokio kasinėjimo, čia negalima tiesti jokių inžinerinių tinklų. Tuomet išeitis – naujos sistemos, kurių įrengimui reikia palyginti nedaug fizinės erdvės“.
„Domeikavoje įrengta sistema pasiteisino įdiegus tripakopes technologijas. Pirmasis vandens rinktuvas yra lietaus surinkimo šulinėlis, į kurį patekęs lietaus vanduo šiek tiek filtruojamas – čia nusėda šakos, lapai ar smėlis. Tolesnė vandens filtracija vyksta per specialius filtrus, sumontuotus požeminiame įrenginyje. Ir galiausiai vanduo nuteka į gręžinius, kurie yra padaryti taip, kad galėtų sutalpinti didelį vandens kiekį, iš kur vanduo pamažu infiltruojamas į paviršinį gruntą, – pasakojo Olandijos įmonės „Henk van Tongeren“ technologijas diegiantis specialistas. – Domeikavoje sumontuoti 2 infiltraciniai šuliniai ir 4 gręžiniai, o pastato stogo plotas viso labo apie 100 kv. metrų“.
Klimatas tampa specifiniu
Anot bendrovės atstovo, ne visas užsienio technologijas galime pritaikyti Lietuvoje. „Mūsų klimato sąlygos skiriasi nuo Olandijos, Vokietijos ar Prancūzijos“, – sako E. Petraitis, kurio spėjimu, klimatinių juostų perturbacijos ir liūčių tikimybė pasislinko Lietuvos ir Latvijos pasienio link.
„Geriausia infiltracija yra tokia, kai vanduo susigeria į natūralų gruntą. Lietaus vandens nuotekų bus mažiau, jeigu nustosime statyti neaprėpiamo ploto pastatus plokščiais stogais“, – tokius patarimus miestų architektams žeria ir vandentiekiečiai.
Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidento Broniaus Miežutavičiaus teigimu, klimato atšilimo mes nesustabdysime, todėl neišvengsime lietaus „bombų“, statybos šalyje ir toliau bus vykdomos. „Tad natūrali infiltracija ir užsienio patirties taikymas gali būti išeitis, padėsianti mums susitvarkyti su liūčių metu iškrentančio vandens mase“, – sako LVTA vadovas, pasak kurio, vandens tiekimo įmonės visų pirma privalo tiekti vandenį bei rūpintis komunalinėmis nuotekomis, tuo tarpu lietaus vanduo ir jo tvarkyba turėtų būti komunalinių įmonių rūpestis.
Tuo tarpu E. Petraitis įžvelgia ir tam tikrus lietaus „bombų“ privalumus. „Turint jau įrengtą lietaus vandens infiltravimo sistemą, joje sukauptą vandenį vėliau galima panaudoti laistymui. Užsienyje ši praktika jau yra taikoma, ypač kai vis daugiau šalių kenčia nuo sausrų“, – sako jis.
J. Satkūnas teigia, kad vandens sankaupoms, kurios dėl intensyvių liūčių susidaro gatvėse, automobilių parkavimo aikštelėse ar ant prekybos centrų stogų, lieka vis mažiau natūralios erdvės susigerti į žemę. Be efektyvesnės lietaus kanalizacijos, mums taip pat reikėtų identifikuoti vadinamuosius hidrogeologinius langus, per kuriuos lietaus vanduo galėtų greičiau susigerti į gruntą tekėdamas per laidesnį dirvožemį ir aeracijos zoną. Tokiu būdu lietaus vanduo, nuplovęs gatvių dulkes dar turės galimybę natūraliai apsivalyti, o tai reiškia, į požeminius vandenis, kuriuos turime saugoti kaip svarbiausią geriamo vandens šaltinį, pateks gerokai mažiau taršos.